Apžvalgininko stabtelėjimas

EMILIS MILKEVIČIUS

Gegužės poezijos publikacijų apžvalga

Gegužę „Šiaurės Atėnai“ pasižymėjo gausia verstine poezija ir net tam tikru vengimu palaikyti šiuolaikinės lietuvių poezijos pulsą – originalios poezijos pritrūko ne tik gegužės, bet ir balandžio numeriuose. A. Jakučiūnas („Balandžio skaitymai“, Literatūra ir menas, V.31) net spėja, kad vasarėjant kultūros leidiniams pritrūksta gerų publikacijų, ir tuo naudojasi grafomanai: pasiūlo savų tekstų ir jie išspausdinami leidinio gėdai, o kritiko džiaugsmui. Balandžio publikacijos kėlė tokį įspūdį, o neseniai pasirodžiusiuose „Gegužės skaitymuose“ jis atkreipia dėmesį į priešingą dalyką: „antraštėse mirga pavardės autorių, jau publikavusių savo kūrybą per pirmus keturis šių metų mėnesius“. Garsiajame dokumentiniame filme „The Pervert’s Guide to Cinema“ S. Žižekas atkreipia dėmesį į kinematografinį archetipą – tarpines prašmatnias ir gūdžias patalpas, pvz., D. Lyncho filmuose: raudonos užuolaidos, baltos skulptūros, šachmatinės grindys, mistiški šokantys žmogeliukai, mirusios damos ir paranormalūs reiškiniai; anot S. Žižeko, kasdienybėje šią semantiką turi tarpinės vietovės tarp būsto tapetuotų paviršių – sandėliukai, elektros lizdai ir vamzdžiai, tamsios neliečiamos angos, kur kaupiasi dulkės ir teka pavojingi (elektra) ar nemalonūs (išmatos) dalykai; laidų raizgalynė pro fantazijos didinamąjį stiklą atrodo kaip science fiction technologiškai pranašesnių ateivių invazija, o drėgni ir apipeliję vamzdžiai bei keistomis gauruotomis dulkėmis apėjusios ir dvokiančios ventiliacijos angos nuvestų į H. P. Lovecrafto baisių monstrų pasaulį. Kita vertus, ten galima pastatyti 0,3 l talpos degtinės butelį (vad. fleškę); jei šeimynykščiai nepatenkinti jūsų alkoholiniais įpročiais, degtinaitę pasaugos Cthulhu. Rašytojui, o ir redaktoriui, pažįstama dar viena tokia tarpinė anga: stalčius. Tai sudėtinga, nenuspėjamai veikianti laiko mašina. Į veiksmingumą ir aktualumą orientuota informacinė žiniasklaida beveik nesinaudoja stalčiaus keliamomis temporalinio lauko anomalijomis; tačiau kultūrinė žiniasklaida yra tiesiog pasmerkta turėti nuolat veikiančią laiko mašiną „Stalčius“, ir ypač eilėraščių transportavimas laike yra pastebimai virtęs subtiliu menu: „Literatūros ir meno“ VI.7 numeryje publikuoti kolegės recenzentės A. Alijauskaitės tekstai nustebino ją pačią – rašyti prieš trejus metus (tik keli naujesni), redakciją pasiekę prieš metus, per tą laiką publikuoti „Vilniaus literatūrinių slinkčių“ almanache. Cituojama Agnės „Facebook“ būsena, rizikuojant, kad ji už tokią praktiką nesubars, nes žinia charakteringa. O vasariškame „Š. A.“ IV.12 numeryje publikuojami trys jauni poetai – T. Zaronskis, A. Kardelytė ir K. Lymantaitė; jų publikacijas apžvelgiau praeitą kartą (IV.19). R. Lukauskaitės poravimas su R. Poviliumi „Š. A.“ IV.26 taip pat liudija, kad tekstų atsarga yra, todėl įmanoma autorius publikuoti kartu, nes kartu buvo pristatomos jų knygos; internetinės „Š. A.“ versijos skaitytojai tačiau užmesdavo akį į R. Lukauskaitės eiles, bet ne į R. Poviliaus. Panašiai V.3 viename numeryje ir puslapyje atsiduria R. Milerytės ir V. Bako eilės, nors R. Milerytę būtų buvę galima pakeisti iliustracija – tada vasariška publikacija būtų tik V. Bako, o R. Milerytę būtų galima kad ir atidėti kitam numeriui, jei jau tekstų trūksta. V.17 kartu publikuojami V. V. Skripka (alkas.lt kitą dieną yra informacija apie jo mirtį) ir jaunasis P. Šklėrius, arsonist’s prayers kritiškasis tinklaraštininkas, 2011 m. leidęs sau agresyvius viešuosius ryšius.

G. Kuktos publikacija „Š. A.“ V.24 – pats būtiniausias šio laikotarpio skaitinys. Šį autorių buvau įsidėmėjęs mažiausiai nuo 2006 m. už jo nepriekaištingą kalbos jausmą – ne rimų ir metrikos sklandumą, o preciziškumą perteikiant emocinius niuansus ir atspalvius bei širdies ar kvėpavimo imitaciją eilutės fonetika – tai, ką vertinu eilėraščiuose bene labiausiai. Tai jis stipriausias iš jau į brandą žengiančių jaunųjų; ne atsitiktinumas, kad ir kukliausias – publikacija išėjo po pertraukos. Būtų galima ištisai cituoti, bet publikacija mūsų demokratiškame laikraštyje prieinama per kelis pelės paspaudimus, todėl verčiau skubėti surašyti literatūros kritikos sakinius – kritikos, kuriai šiuo atveju netenka būti kritiškai, nes eilės labai geros. G. Kukta renkasi pasakojimo techniką poezijoje; meilės, dvasinio intymumo dinamika skleidžiama mitologinėje erdvėje, persiliejant į religinių siužetų – išvarymo iš rojaus, miesto statybos – metmenis, taip prakalbinama menama Antgamtė, arba Šventybė, – tai, kas, anot V. Kukulo, sudaro visos tikros poezijos esmę; lietuvių poezija yra Dievo kalbinimas, Transcendencijos šifrų stenografavimas, ir G. Kuktos pavyzdys rodo, kad tai tebėra gražu, ir poetui nebūtina kur nors dumti iš šio gerai išbandyto kelio. G. Kuktos eilėse perteikta ir pagauta poetinės patirties apstybė; tai šventas pasaulis, kurio slapta gyvastis veržiasi pro visur; ko ieškota, surasta – pirmieji žodžiai pasakyti, ir pasaulis reaguoja atsiverdamas – visur aplink jo „šiurpo pradžia“. Džiugu, kad pavyko atkreipti į šį autorių A. Jakučiūno dėmesį.

T. Taškausko recenzijos apie E. Noreikos „Povų ežerą“ („Š. A.“, V.3) tonas nelabai palankus: šis povas vienišas (recenzijos pavadinime), rinkinio nuotaikos dekadentiškos, eilėms atkoduoti prireikia sapnininko; „E. Noreikos poetiniai sapnai man labiau primena žaidimus žodžiais ir įvaizdžiais, siekiant šokiruoti ir padaryti estetinį efektą“ – nekas, ar ne? „Skaitytojas turėtų praleisti ne vieną ir ne du vakarus siekdamas išsiaiškinti bent vieną eilėraštį“ – gal todėl, o gal vykusiai kurdamas publicistinę intrigą, T. Taškauskas pakalbino Ernestą („L. M.“, V.31), leisdamas pačiam pakomentuoti savo intencijas – E. Noreika pagirtinai išsigynė nevykusio J. Derrida taikymo: netiesa, kad žodžiai jo poezijoje referuoja tik į kitus žodžius, – jie yra būsenų, būklių, patyrimų apibūdinimai. Jam svetima ir dirbtinė agresija prieš kalbos logiką: „Tiesiog toks yra mano žiūros taškas. Taip matau aplinkui tyvuliuojantį pasaulį, jo elementus“, – kalba net interviu poetiškai taiklus E. Noreika, patvirtindamas, kad siurrealistinę poeziją iš tiesų rašo poetas siurrealistas: elementai „kažkaip patys praėję per vaizduotės tinklą tampa daug gilesne tikrove“ – o juk siur-realu ir reiškia „perteklingai realu“, esmingiau realu. Skaitant jo publikaciją, galima įsitikinti, kokie tikslūs šie autoriniai apibūdinimai: kaip stichija patiriamas pats pasaulis, tačiau jo daugiasluoksnėje erdvėje aptinkami ir elementai, kuriais poetas disponuoja – evokuoja (iškviečia) juos į eilėraščio ar jų ciklo menamą erdvę, įkurdina juos vieną šalia kito, kaip tai darytų tikras magas – plg. „Fausto“ pirmąją dalį. Pačiam Ernestui nesvetimas toks poezijos suvokimas, todėl gal reikėtų kalbėti ne tiek apie siurrealią, kiek apie magiškai realistinę E. Noreikos poeziją. Pagauta stichijos dvasia tyrinėjama, mintimis kamantinėjama, patiriama įvairiais rakursais siekiant išskleisti jos sunkiai apčiuoptą intuityvią esmę į vaizdiniją, net pasitelkus sinesteziją – vienų pojūčių perteikimą kitais. Literatūros kritikai svarbus ir klausimas, į ką vienas ar kitas autorius yra panašus, nors E. Noreikos atveju tai negali virsti priekaištu – jis jau savitas, patikimai nuo visų atitrūkęs; tačiau konceptualiais užmojais ar veikiau pasaulio patyrimo tipu E. Noreika artimas S. Poisson („L. M.“, V.24). Taip pat pažymėtina, kad Ernestui pavyksta tai, kas žemiau aptarsimo S. Bernoto eilėse veikiau vargina, – žodžių žaismas („dar maldaknygė, kalbanti vėjus“).

Kritikas gali ne tik pasakyti, kuo gera yra geroji poezija. Prastesniosios poezijos apibendrinimas – kuo konkrečiai ji prasta – yra net reikalingesnis, nes gera poezija individuali ir unikali, o prastesnioji leidžia susidaryti vaizdą apie tendencijas ir kartas. S. Bernoto eilėraščiuose („L. M.“, V.3) A. Jakučiūnas įžiūrėjo sklandaus rašymo įgūdžius, bet taip pat ir „moralinę“ kuklumo dorybę; tačiau vienas iš internetinių komentatorių meta priekaištą S. Bernoto eilėms – joms esą būdingas tas pats stilius kaip daugumai jaunųjų poetų. Tokie apibendrinantys teiginiai rizikingi: kokių jaunųjų poetų? kiek jų? – ir paaiškėtų, kad vieno ar dviejų, t. y. tendencijos nėra, ir hiperkritiško komentaro rašyti taip pat nereikėjo. (NB. Reikia pridurti, kad „L. M.“ komentarų erdvė jau seniai daro gėdą šiai redakcijai; rodos, ji privaloma registracija vis dėlto išsklaidė tenykštę už „Delfi“ labiau atgrasią komentatorių subkultūrą, kuri terorizavo autorius 2006 m.; siūlyčiau šį darbą baigti ir komentarų erdvę panaikinti apskritai.) Ir vis dėlto mano įspūdis perskaičius publikaciją toks pats. Gal todėl, kad S. Bernotas ir, pvz., P. Šklėrius gilinasi į tą patį jauno žmogaus pasaulėvaizdį su jo iš anksto parengtų galimų laikysenų spektru – taip rašyti „adekvatu“ (rašoma ne iš privačių psichikos virptelėjimų, bet iš to, kas svarbu didesniam skaičiui žmonių – kartai, gal net visuomenei), tačiau iš ten pat kilusiam skaitytojui tai nuobodu. Pabėgimas kaip ekstazės psichodrama ir šifras seniai priklauso perimtai populiariajai vaizduotei, o ne to ar ano pavienio poeto atradimams. Net emigracijos statistika liudija, kad lietuviai šią ekstazės priemonę gerai perprato. Eilėraščiai apie ekstazę panašūs į naujametinius pasižadėjimus: kažkas nori numesti svorio, o poetas įkalbinėja save, kad jis pasieks ekstazę ir liks jos apimtas arba kad jis gyvens autentiškai, o ne reflektyviai. Tik ekstazę ar veikiau pastangą ją sulaikyti ir paversti normatyvia, pagrindine būkle S. Bernotas teįstengia pavaizduoti poetiškesne eilute („Ištrūko saga / Ir aš taip norėčiau ištrūkti“), kai kitiems dalykams įkvėpimo pristinga („visi kelrodžiai rodė į prieblandas“). Ekstazės ieškojimas yra programinis: eilėraščio „Menininkas“ pagrindinė mintis, o, tiksliau, moralas – kad meninė kūryba yra neautentiška, o desperatiškas kabinimasis į ją atskiria nuo „gyvenimo“, t. y. egzistencijos, Dasein. Taigi eilėraščio Menininkas muzikuoja, fotografuoja viską, kas pakliūva, įskaitant snuff, dar tapo ir purškalioja maištingus grafičius; akivaizdu, kad absurdas (iš dalies ir dėl to, kad menininkų tokių nebūna – aprašomas grafomanas arba moksleivis), bet parodyti, kodėl tai absurdas, reiškia įžengti į filosofijos ir ideologijos sferą. Meistrai su tokiu uždaviniu susidorojo – panašų egzistencinį mazgą vaizdavo M. Martinaitis (1977 m. eilėraštis „Eksperimentas“ iš „Kukučio baladžių“), G. Grajauskas – „tadam tadam aš mečiau rašyt, / tadam tadam aš ėmiau gyvent“ (turimas omeny eilėraštis „Tadam tadam“ – tas, kuris įmuša į galvą Edith Piaf šlagerio melodiją). S. Bernotas, užuot įmušęs į galvą kokią nors muziką, išsamiai paaiškina, kas jo eilėraštyje vyksta: „Vaidino gyvenimą jei tai galim / Pavaidinti gyvenimu o jei ne tai / Vaidindavo kad vaidina vaidindavo / Kad gyvenimą o retsykiais / Užsimiršdavo ir / Gyvendavo.“ Pasakyta ir šventa: gyventi reikia, ponai poetai, o ne snuff gaminti. Tačiau pačią ekstazę, kaip ją vaizduoja S. Bernotas, lydintis ar veikiau sudarantis ego išplėtimas, dėl kurio pasaulis ima krūpčioti nuo tokios išsiplėtusios psichikos judesių – ego išplėtimas, įgalinantis maginę pasaulio viziją, kur „užtenka / Pasakyt žodį apversti pasauliui“, – šis reiškinys ir yra reflektyvaus buvimo tąsa. Vadinasi, renkamasi ar veikiau trypčiojama šių dviejų dalykų kryžkelėje. Tai būtų galima pavaizduoti komiksu, ir toks komiksas būtų aukštesnio rango meno kūrinys nei S. Bernoto publikaciją sudarantys eilėraščiai.

Kam gali šauti į galvą fotografuoti mirštančių žmonių akis ir per jas neva išeinančią sielą? Teisingai, hipsteriui. S. Bernotas iš hipsterio vargų veržiasi į pasaulio maitojimo ekstazę, o P. Šklėriui pakanka hipsterio psichikos ypatumų aptarimo. Jo trijų eilėraščių publikacijoje („Š. A.“, V.17) irgi esama pastangos išeiti į programinę ekstazę – tik čia jos šifras yra mirtis; kylant eilėraščio įtampai, iš niekur pasirodo Damoklo kardas virš vargšo herojaus galvos, nes tik taip tepajėgiama įsivaizduoti jo charakterio peripetijų sprendimą; tačiau šios šventosios mirties kirčiui apibūdinti pasitelkiama frazė – „žmonės sako / būta daug kraujo“ – visiškai medinė ir net neturininga, o juk tai turėjo būti smūginė pabaiga. Tačiau du jo tekstai – „Gabrielius“ ir „Gilmoras“ – yra charakterologiškai tikslūs, juos galima vertinti kaip šnipo ataskaitą; juose tiksliau aprašomas tas pats Menininkas, kurio dvasinės būklės S. Bernotas nepajėgė nei adekvačiai aprašyti, nei juo labiau išspręsti, nors ją esant ir pastebėjo (kur čia nepastebėsi). Blogai, kad jų retorines strategijas per lengva aprašyti. Mėgstama pasitelkti pasakojimą, nes spręstiną problemą sudaro ne patirtis, o pavienis asmuo ar bent jau tas pavienis asmuo taip galvoja. Pasakojimo kulminacija – euforiška mirtis (įskaitant iš niekur atsiradusio kardo kirtį į vargšę galvą) arba euforiškas pabėgimas. Herojų vis įtraukia samadhi patirtis, kurią kelia kitų žmonių buities sinchroniškumas. Pastarajam motyvui iliustruoti palyginsiu dviejų poetų eiles. P. Šklėrius: „girdėdavo už sienų / nematomus padarus – / vyrus ir moteris. / jie gerdavo, pykdavosi, / po to mylėdavosi arba mušdavosi [...]. / jis kuopdavo jų paliktą tamsą. / kantriai, / iš visos širdies stengėsi / nuprausti pritrepsėtas grindis, / ištrinti barnius iš sienų, / pagydyti šviestuvui akis, / išskalbti sėklos, prakaito ir nutylėto nusivylimo / prisigėrusią patalynę.“ K. Šarkaitė: „traukinys važiuoja laukiančiųjų širdies plakimo greičiu / čia telpa tūkstantis vienas lagaminas įdarytas gyvenimais / rinkis iš karto atmetu gerų dukrų meilužių motinų čemodanus / iškrenta ir sveikuolės stipruolės feministės lesbietės vienuolės / keliauninkės darbštuolės namų šeimininkės isterikės dabitos / paleistuvės.“ Ego išplėtimas, kokiam pasmerkia gausus interneto vartojimas; kita vertus, prie tokio vaizdavimo formato pratina kinematografas – plg. kad ir filmo „Valandos“ pirmąsias scenas. Kadaise šią vaizdavimo techniką rasyk.lt vartotojai euforiškai atrado E. Ferdmanaitės eilėraštyje „Tavo moterys“, ir tada ta technika buvo gaivi, nauja. Rasyk.lt primena ir specifiškai subalansuota eilėraščio apimtis, net grafinis išdėstymas – rasyk.lt kūrinio įvertinimą neretai buvo galima beveik be klaidų prognozuoti pagal kūrinio apimtį: neįkyriai didesnis tekstas atrodo solidžiau, nepasimeta baltame ekrane, pagauna besiblaškantį irzlaus internauto žvilgsnį; tekstas turi sudaryti erdvę tam žvilgsniui pasiblaškyti ir pagauti vieną kitą žodį. Be abejo, grynai kiekybinį eilėraščio apimties pasirinkimą sunku kaip nors interpretuoti; vis dėlto tokie keblūs spėliojimai yra būtina dalis samprotavimo, kaip mus pasiekė vienas ar kitas tekstas.

Kita vertus, man pasimačiusią gegužės tekstų panoramą gaubia foninis nerimas, kad poeziją gožia kvazipoetiniai reiškiniai – surogatai, kurių nuo poezijos nebeskiria nei publika – ji niekad nerodė talento šiame mene, – nei kultūros valdininkai. To pavyzdys – nesenas konkursas S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui atminti: neadekvatus savo intencija ir kurioziškas savo rezultatais; jį apžvelgė N. Mikalauskienė su savo alter ego („L. M.“, VI.19), o stambesnis nusižengimas geram skoniui – Europos Komisijos atstovybės konkursas „Hiphopo kalba apie Europą“ liko neapmąstytas ir savo apibendrinimo dar laukia.