Technokratija, oficialūs asmenys ir švietimas
VYGANTAS VAREIKIS
Kažkaip nesiseka su švietimo ministrais pastaruoju metu. Ir ne tai, kad šie žmonės būtų mokslų nebaigę ar vadybinių gebėjimų neturėtų.
Buvo ministras Gintaras Steponavičius su komanda, praminta „komjaunuoliais“, kuri vykdė neoliberalią švietimo politiką į aukštojo švietimo sistemą įvesdama verslo principus. Galbūt universitetų ir studijų programų yra per daug, dalis jų yra žemo lygio, tačiau po penkis šimtus litų už pusmečio studijas studento šeima galėdavo sukrapštyti. Dabar mažiausiai kelių tūkstančių litų suma užkerta kelią nepasiturinčioms šeimoms išleisti vaikus ar bent vieną vaiką į mokslus. Tad ir išleidžia juos į emigraciją. Beje, sovietų laikais kolūkiečių šeimos turėjo didesnes galimybes suteikti ne vienam vaikui aukštąjį išsilavinimą. Mažėja ir kaimo mokyklų – vietos socializacijos židinių. Technokratinis požiūris. O juk ministro Steponavičiaus aplinkoje buvo žmonių, kuriems lyg ir turėjo daryti įtaką „Naujojo Židinio-Aidų“ skleidžiamos krikščioniškos empatijos idėjos, bet liberali technokratija nugalėjo.
Dabar kitas ministras Dainius Pavalkis kaip chirurgas tiesiai rėžia, kad reikia rinktis ne socialinius ir humanitarinius mokslus, nes „inžinerinis, tiksliųjų mokslų, informacinių technologijų bei aukštos kvalifikacijos techninių specialistų, galinčių savo rankomis kažką padaryti, išsilavinimas suteiks geresnį darbą ir užmokestį“ („D. Pavalkis: „Per artimiausius penkerius metus neliks apie 90 proc. universitetų“, Veidas, VI.17).
Technokratinis suvokimas visada buvo būdingas sovietiniams politikams, kurie bijojo humanitarų, nes negalėjo jais manipuliuoti. Tokie taip ir nesuprato ir nesupras, kam reikalinga visa ta poezija. Puikiai yra pasakęs Gintaras Beresnevičius, kad visokios majų pranašystės, pasaulio pabaigos prognozės ar sąmokslo teorijos labiausiai traukia technokratinį išsilavinimą turinčius žmones, nesugebančius laisvai orientuotis idėjų pasaulyje.
Ohajo universiteto profesorius, filosofas Algis Mickūnas, kuris studijavo ir inžineriją, ir filosofiją, yra sakęs: „Daroma viena klaida – jaunimas labiau skatinamas studijuoti techninius dalykus (turiu omeny ir biologiją, inžineriją, chemiją). Manoma, kad tai bus naudingiau valstybei [...]. Tarsi humanitariniai reikalai jau būtų išspręsti. Turime demokratiją, ko daugiau reikia? Bet demokratija kuriama nuolat, ji nėra baigtinė duotybė. [...] Demokratijoje gyveni tol, kol veiki. Jeigu sakau, kad demokratija yra, bet nedalyvauju viešuosiuose reikaluose, ji dingsta. Demokratija yra ir mūsų atsakomybė. O tai suvokiama tik per humanitarinius mokslus, kurie suteikia mąstymo laisvę, atvirą, dialogišką sąmonę, kritinį mąstymą. Niekas neturi galutinės tiesos, niekas nėra absoliučiai teisus, todėl turime mokėti diskutuoti, kalbėtis, pripažinti ir keisti savo klaidas. To moko tik humanitariniai mokslai. Antraip gyvensite nebe demokratijoje, o technokratijoje“ („Kai šokteli žuvis aukštyn“, su filosofu Algiu Mickūnu kalbasi Virginija Tamošiūnaitė, Šiaurės Atėnai, 2010.III.26).
Dar viena ministro, beje, matančio ir realias švietimo sistemos problemas, prognozė yra susijusi su aukštųjų mokyklų skaičiaus mažėjimu, 90 proc. universitetų nunykimu per penkerius metus Europoje ir Lietuvoje (išsipildys LKP CK antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino žodžiai, pasakyti lietuviams 1987 metais: „Užteks jums ir vieno universiteto“), internetiniais universitetais ir prognoze, kad socialinių mokslų studijos sutrumpės nuo ketverių iki pusės metų. Kiek suprantu, ateityje, norint įgyti aukštojo mokslo diplomą istorijos, literatūrologijos, teisės ar filosofijos srityje, užteks pusės ar metų studijų. Aristotelis, Kantas ir Nietzsche bus studijuojami supaprastintai, o apie teisės teorijas ir istoriosofiją geriau užmiršti.
Kam stengtis? Iš Vakarų kultūros atėjo suformuota kvaila mada (tiesa, elitiniai Oxbridge universitetai sau parengia kokybišką elitą), kad pasimokęs metus gali gauti diplomą ir išsilavinimą. Be to, prisideda žiniasklaida ir populiarioji kultūra – viskas turi būti pasiekta greitai ir lengvai. Brukamas šlamštas studentams, kurie tingi studijuoti nuodugniai. Vadinasi, ir ilgai. Šiandien visose srityse norima ieškoti lengvesnių kelių, bet tuomet moksle jau nebegalima kalbėti apie nuodugnų išmanymą ir adekvatų problemų suvokimą.
Ministrai yra oficialūs asmenys, jie gali kalbėti, kaip galvoja. Bet nebūdami humanitarai, matyt, neskaito ir kitų humanitarų. Kad ir Michailo Bulgakovo, kurio vienas herojus, paklaustas susierzinusio gyventojų komiteto pirmininko Nikanoro Ivanovičius Bosojaus: „Jūs – oficialus asmuo?“, atsako: „Kas yra oficialus asmuo, kas neoficialus? Viskas priklauso nuo to, kaip į šį klausimą pažiūrėsi, viskas, Nikanorai Ivanovičiau, sąlygiška ir netvirta. Šiandien aš neoficialus asmuo, o rytoj, žiūrėk, oficialus! O pasitaiko ir atvirkščiai, Nikanorai Ivanovičiau. Ir dar kaip pasitaiko!“
Nežinia, kiek jau tų universitetų liks po penkerių metų, viskas sąlygiška ir netvirta, kaip sakė Korovjovas Nikanorui Ivanovičiui, tačiau viena aišku – ministras tada jau tikrai nebebus oficialus asmuo.
Parengta pagal LRT radijo „Savaitės komentarą“ (VI.29)
