Tarmių atlaidai Demeniškiuose

DAIVA ČERVOKIENĖ

Nors Tarmių metai Lietuvoje paskelbti tik šiemet, nemažas būrys entuziastų į Tarmių atlaidus susirenka jau ketvirtus metus. Juos savo sodyboje organizuoja rašytojas Romas Sadauskas, nuo jaunystės žinojęs, kad dzūkuoti gali išmokti kiekvienas, bet tikrai sava dzūkų tarmė gali būti tik Dzūkijoje užaugusiam žmogui.

Progos susitikti

Rašytojas ir gamtosaugininkas R. Sadauskas, jautriai žvelgiantis į gamtą ir žemę, yra gimęs Marijampolėje, mokęsis Veisiejuose, o vidurinę mokyklą baigęs Druskininkuose. Dzūkų tarme jis jau išleido dvi knygas: tiesa, apylinksmės prozos rinkinio „Raibas gyvenimėlis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002) tarmiškai parašyta tik pusė, o šmaikščios poezijos rinkinėlis „Demeniškių obscenas“ („Žuvėdra“, 2011) – jau visas.

Sodyboje Demeniškių kaime (Lazdijų rajone, Šlavantų seniūnijoje) rašytojas leidžia jau aštuntą vasarą. Iš miesto šurmulio pabėgo į kūrybinės vienatvės salą, juo labiau kad pats neslepia, jog nors mėgstąs pagrybauti ir po miškus pavaikštinėti, daug dirbąs ir fiziškai, beveik visi pastarųjų metų kūriniai parašyti būtent Demeniškiuose, o ne sostinėje, kur turi daugiau laiko.

Bet ne tik kūryba R. Sadauskui rūpi kaime. Apsigyvenęs Demeniškiuose, jis sugebėjo į savo sodybą kone kasmet, dažnai net ne po kartą, sukviesti gausų kultūrininkų būrį. Penkis kartus Demeniškių kaime vyko „Poezijos pavasario“ renginiai, keturis kartus – Tarmių atlaidai, į juos suvažiuoja daugiau kaip pusšimtis svečių iš visos Lietuvos.

Ūkininkė Nijolė Bružienė sakė, kad Demeniškiuose su žmona Irena sodybą įsigijęs R. Sadauskas netruko kaimo gyventojus (žinia, tik norinčius) sudominti poetiniu žodžiu, supažindinti su būriu šalies rašytojų ir išgarsinti šį kaimelį – apie jį parašė dviejų dalių eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeliuko: Demeniškių paveikslėliai“. Ne vienas, apsilankęs Demeniškiuose, nustemba: „Iš kur Romas čia randa temų? Demeniškių kaime yra gal dešimt sodybų, o gyventojų, skaičiuojant ir „vasarotojus“, gal pora dešimčių… Šalia ošia Bestraigiškės miškas, netoli plyti užpelkėjęs Demeno ežeras.

Demeniškių tradicijos

„Pirmiausia privalu pasibučiuoti su arkliu“, – su kaimo dzūkų gėrimu ir valgiais sutikdamas pirmąkart į Tarmių atlaidus atvykusius žmones ragino sodybos šeimininkas R. Sadauskas. Tradiciškai Tarmių atlaidai Demeniškiuose pradedami pabučiuojant Demeniškių ūkininko Valdo Bružo arklį ir pagerbiant atsisveikinusius su šiuo pasauliu Demeniškių kaimo gyventojus ir tuos, kurie nors kartą viešėjo Tarmių atlaiduose, – primenamos jų

pavardės ir kūryba. Antroji tradicinė Tarmių atlaidų dalis yra kūrybos skaitymai prie paminklo „Nežinomam poetui“, kurį R. Sadauskas pastatė sodybos kieme, toje vietoje, kur rado plokščią, panašų į antkapinį, akmenį, o greta jo kailinius, kuriuose buvo suvyniotas pluoštas primargintų lapų, bene eilėraščių. Tai kas, kad neįskaitomų, be autoriaus vardo ir pavardės… R. Sadauskas, pakvietęs visus tarmiškai paskaityti savo kūrybos prie akmens „Nežinomam poetui“, pažymėjo, kad ir jau žinomi, ir tik pristatantys savo pirmąsias eiles poetai kažkur kitur, pavyzdžiui, Kinijoje ar Japonijoje, yra visiškai nežinomi.

Tradiciškai aplankytos ir neveikiančios Demeniškių kaimo kapinaitės, kuriose paskutinis žmogus buvo palaidotas 1913 m. birželį, lygiai prieš 100 metų. Jos buvo uždarytos po skundų vyskupui ir gubernatoriui, kad Demeniškiuose tebelaidojama senoviškai, pagal pagoniškas, o ne krikščioniškas tradicijas. Tai R. Sadauskas sužinojo iš šviesaus atminimo garsaus šio krašto kraštotyrininko Juozo Petrausko. Pagerbti ir Petrai, mat šįkart šventė vyko paskutinį birželio šeštadienį, per Petrines. Svečiai pasirašė ant senų medinių šios sodybos durų.

Kada būna skanios ir bulvių lupenos

Šįkart viena Tarmių atlaidų dalis buvo skirta pokalbiui apie tremtį ir tremtinius. Po R. Sadausko, kuris pats yra mokytojo, ištremto į Čiukčiją ir neturėjusio teisės po tremties įsikurti gimtosiose vietose, sūnus, prisiminimų ir pasvarstymų apie šį sudėtingą mūsų tautos istorijos etapą partizano dukters prisiminimais pasidalijo Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, folkloro ansamblio vadovė Birutė Stacevičienė-Jarmalaitė. Poetė Meilė Kudarauskaitė prisiminė, kad, jai su broliu prabilus apie neskanius pietus, tremtyje netoli Petrozavodsko, Karelijos sostinės, buvęs jos tėvas paklausė, ar jie žino, kas gali būti labai skanūs pietūs. Ogi iš arklio mėšlo išrinkti avižų grūdeliai, kuriuos suvalgydavo nutrynę sniegu… Iš kartu su mokytoju Kudarausku į Petrozavodską atvežtų vyrų per tris mėnesius gyvų liko vos pusė, kiti neištvėrė bado ir sunkaus darbo. Jei ne patarimas nuo dizenterijos gydytis savo šlapimu ir buvusios mokinės retsykiais atnešamos virtos bulvių lupenos, Kudarauskas taip pat nebūtų likęs gyvas.

Vilniuje gyvenančio iš Dzūkijos kilusio bardo Alberto Antanavičiaus sukurtos ir atliktos dainos taip pat atskleidė daug tremtinių gyvenimo detalių ir išgyvenimų.

Tarmiško žodžio galia

Prie paminklo „Nežinomam poetui“ pirmasis kūrybą lietuviškai ir senąja prūsų kalba skaitė miškininkas ir ornitologas, ne vienos R. Sadausko apybraižos herojus, Novaraisčio ornitologinio draustinio įkūrimo iniciatorius Antanas Aleknonis iš Lekėčių (Šakių rajono) su žmona Eugenija. Po

jo pasvalietiškai eilėraščių paskaitė poetas Vladas Braziūnas, šia tarme aukštaičio Kazio Binkio „Tamošių Bekepurį“ prakalbino iš Žemaitijos kilusi, nemažai ir Aukštaitijoje gyvenusi poetė M. Kudarauskaitė. Žemaitiškai savo kūrybos paskaitė režisierius, prestižinės Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premijos laureatas Justinas Lingys, pedagogė Nijolė Lukošiūtė iš Vilniaus, kurią žemaitiškai kalbėti išmokė tėvas žemaitis.

Žinoma, daugiausia būta dzūkų klegesio. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė ir Sigitas Birgelis kalbėjo dzūkišku punskietišku dialektu. Be vyriausiojo atlaidų „vyskupo“ R. Sadausko, dzūkiškai dar kalbėjo, poeziją skaitė ar dainavo etnologė Marija Liugienė, žurnalistas, poetas ir bardas A. Antanavičius-Šekspyras, solistas Danielius Sadauskas, kultūros darbuotojas Juozas Žitkauskas, Kapčiamiesčio etnografinio ansamblio dalyviai (vadovai – Birutė ir Vytautas Stacevičiai).

Šį poetinį bruzdesį paįvairino Kapčiamiesčio vidurinės mokyklos jaunųjų gamtininkų ir Panevėžio rajono Smilgių vidurinės mokyklos mokinių tarmiškai suvaidinti vaizdeliai, o tarsi įtvirtino A. Antanavičiaus atlikta daina pagal R. Sadausko eilėraštį „Demeniškių vakarai“, vadinama kaimo himnu. Subtiliai nuskambėjo ir M. Liugienės perskaitytas vienas pirmųjų R. Sadausko tarmiškai parašytų eilėraščių „Lakia žūsys“, kuriam melodiją pritaikė ir kurį mėgo dainuoti šviesaus atminimo šio krašto dainininkė Birutė Zalanskaitė.

Susišnekėti galima

Ar skirtingų tarmių atstovams nekyla sunkumų susikalbėti? Nors Tarmių atlaiduose visi susirinkusieji kalbėjo savo tarmėmis, bendravimo keblumų niekam nekilo. Tiesa, ne visada taip būna. B. Jonuškaitė prisiminė, kaip iš Punsko atvažiavusi mokytis į Vilnių negalėjo atsistebėti: pakeliui iš stoties į bendrabutį M. K. Čiurlionio gatvėje sutiko stulpo įsitvėrusį girtuoklį, kalbantį taip gražiai, kaip per radiją. Tačiau kai bendrabučio komendantas kreipėsi į ją „vakaliuk“ kažką sakydamas, ji nieko negalėjo suprasti – pirmąkart susidūrė su žemaičių tarme…

R. Sadauskas prisiminė, kaip su šviesaus atminimo profesoriumi Česlovu Kudaba nukakę ant Medvėgalio kalno ir pabandę žemaičiuoti turėjo greitai sprukti iš ten, mat vietiniai bernai, pastebėję, kad jie „apsimetinėja“, jau ketino jiems duoti kailin…

„Esu įsitikinęs, kad jokių tarmių išmokti negalima. Galima, tarkim, išmokti dzūkuoti, vieną kitą žodį žemaitiškai, bet ne kalbėti tarmiškai“, – sakė R. Sadauskas ir pridūrė, kad ir pradėti rašyti dzūkiškai jam nebuvo lengva: konsultavosi su kalbininkais, o su tarmiškais kūriniais „išeiti į viešumą“ pasiryžo tik perskaitęs 1932 m. Viliaus Būtėno išleistus beletristinius vaizdelius dzūkų tarme „Stiklinės gonkos“. Rašytojas apgailestavo dzūkų tarmės kaime jau negirdįs, žmonės nekalba taip, kaip tėvai kalbėjo. Ir dėl to daugiausia kalta televizija, kuri žmonėms yra didelis autoritetas, tik žemaičiai atkakliau laikosi.

Po šeštadienio programos žmonės neskubėjo skirstytis. Norėjosi pasidairyti po tarsi muziejumi tapusią rašytojo sodybą, kurioje yra daug iš pastogių ir patvorių surinktų šio krašto rakandų ir paties rašytojo sumeistrautų įdomybių, pasidžiaugti plevenančia poetiška dvasia, ramia Diemeniškių kaimo aplinka, natūralia gamta, gražiu bendravimu ir dzūkišku šeimininkų vaišingumu. Prieš išvažiuodami daug kas nusifotografavo prie sodybos vartus saugančio „Paskutinio jotvingio“, R. Sadausko sumeistrauto iš paprastų medžiagų, ar prie klevo, kuriame įsikūręs rūpintojėlis, padovanotas skulptoriaus iš Merkinės Vytauto Šibailos. Rūpintojėlis, kurio spalva nuo rūpesčių tapo tokia pat rusva kaip klevo kamieno, nerimauja turbūt dėl to paties kaip ir R. Sadauskas – kad nenuniokotume gamtos, kad neišnyktų šalies regionų skirtumai.
Nors R. Sadauskas užsiminė, kad tai gal jau paskutiniai Tarmių atlaidai jo sodyboje („sveikata nebe ta“), tuo nesinori tikėti – juk „paskutinę“ knygą pristatęs, dabar ne vienam jau prisipažino dzūkų tarme parašęs trečią knygą „Su Dzievuliu“ ir sukąs galvą, kaip ją išleisti.

Važiuodami namo iš Tarmių atlaidų į Vilnių dar nemažai kalbėjome apie tarmes ir susikalbėjimą.

M. Kudarauskaitė pasakojo, kaip sunku buvo jos mamai, aukštaitei nuo Dusetų, susikalbėti paskirtai mokytojauti į vidurį Žemaitijos – Klausgalvių kaimą Salantų seniūnijoje. Ne mažesnį stresą moteris patyrė iš šio kaimo persikėlusi gyventi į Mosėdį, kur vėl šiek tiek skyrėsi šnekta, net bulvės ir morkos vadintos kitaip. Kai 1945 m. ji su mama ir broliu atvažiavo į Dusetas, jos klasės draugės, paklaususios, ką ši namuose valgė vakarienės, negalėjo atsistebėti, kad mokytoja su vaikais valgė kleckučių – taip čia vadinama vyriškų organų dalis, apie kurią neįprasta viešai kalbėti. Etnologė M. Liugienė sakė, kad jai visada kyla sunkumų suprasti tarmiškai kalbantį žemaitį, o klausantis, kaip kitų regionų atstovai dainuoja dzūkų liaudies dainas, nemalonu dėl tarmės iškraipymų, kalbėdama su J. Žitkausku iš Kapčiamiesčio, ji negalėjo patikėti, kad jo tėvai ir seneliai tarė Kapčiamiestis, o ne Kapciamiescis, kaip jos tėvai ir seneliai.