Tapatybių džiunglės ir parankūs mirusieji

TOMAS MARCINKEVIČIUS

Emma Goldman. Anarchizmas ir kitos esė. Iš anglų k. vertė Lina Žigelytė. K., kitos knygos, 2013. 189 p.

Mefistofeliškai juokingas dalykas yra kalbos prie kapo. Pasiduodančios persipinantiems duotojo akimirksnio mitams ir madoms, į viešąją erdvę jos iškeliamos kaip pats autentiškumas, kurį perklausti – tabu, o tokio tabu laužymas – labai paaugliškas, nešvankus savęs teigimas, išsidirbinėjimas, šokimas aukščiau bambos. Willo Kymlickos teigimu, gyvenimas, kurio pabaigos ritualai vykdomi ne pagal velionio valią, yra ne iki galo išsipildęs, kažkuo nenusisekęs. Kymlicka kalba ir apie tuos, kurie norėtų būti numesti pamiškėje, bet visai nenuostabu, kad padorusis sociumas taip stengiasi atlikti gyvenimo pilnos sėkmės patvirtinimo ritualą. Bus daug karstų ir ašarų. Ritualams pavaldi socialinė tiesa, mes žinome: gražios vestuvės yra meilė, reguliarus vaikščiojimas į bažnyčią yra tikėjimas, iškilmingos laidotuvės yra tobulas gyvenimas. Tai pomirtinis gyvenimas, kurio mirusi metafizinė, substancinė svajonė buvo perkelta į visuomeninį performansą: mirusysis nebe virš mūsų, dausos – atgyvena, bet tai netrukdo mums įkalinti velionį mūsų tarpe.

Kalbu ne apie Margaret Thatcher, nors Kymlickos įžvalga galiotų ir geležinės kalės šermenų socialinės svarbos aiškinimui – arba jos pačios nenoro valstybinti savąsias laidotuves, taip nenulipant nuo garbumo kaladės net ir kūnui nustojus gyvai funkcionuoti. Kalbu apie Emmą Goldman, kurią Leonidas Donskis (sic!) užpakaliniame viršelyje stato į gretas su Gercenu, Bakuninu, Kropotkinu ir (?!) Ayn Rand – Rusijos imperijoje gimusiais „maištininkais ir individualios laisvės gynėjais“. Kalbu apie smulkaus šrifto eilutes priešlapyje: „Publication of this book was made possible in part by the generous support of… the Embassy of the United States to Lithuania.“ Galiausiai – apie prasilenkiančius lietuviškos, rusiškos, žydiškos, amerikietiškos, feministinės ir anarchistinės tapatybių mitus ir apie tai, kaip pirmasis, instituciškai einamiausias iš šių mitų įteisinimo tikslais turi uždengti, savotiškai užteršti visus likusius. Kaip ir neseniai solidžiai perleistų Uptono Sinclairio „Džiunglių“ atveju, socializmas lieka trečiame plane, užleisdamas vietą lietuviškumo paieškai ir „istorijos“ „autentikai“.

Anarchistas Hippolyte’as Havelas, parašęs trumpą Goldman biografiją knygos pradžioje, pastebi kažką panašaus: to skurdaus ir atstumto visuomenės aktyvisto ar intelektualo, kuris šiandien kalamas prie kryžiaus, vardu ateityje galbūt bus vadinamos gatvės (galbūt ir nebus: ne visi prikalti prie kryžiaus nulips nuo jo po mirties; ne visi ir verti nuo jo nulipti), bet ko tai verta, jei George’o Orwello aikštę stebi CCTV kameros? Donskiškai mandagiai pavėluotos kalbos prie kapo eliminuoja prieštaravimus, buvusius maištininko gyvenimo ašimi, apsimestinai kilniu elgesiu ir „gerai arba nieko“ nuskurdina kibirkščiavusią, nepasidavusią būtį ir jos kasdienę tragediją, metodišką skausmą. Baisu, bet dėsninga: „pavojingiausios Amerikos moters“ knyga gali būti leidžiama su JAV ambasados parama, nes tai tėra tik tolima „didžių žmonių“, sistemos – o ne darbininkų klasės, anarchizmo, feminizmo ar kokio kito šėtono – istorija. Raudonoji Emma, supainiota ir supančiota, sumandaginta ir neutralizuota, inkorporuota į ideologizuotą „gerai, kad tokių būna“ būklę, nuo ryžto perkąsti kapitalisto gerklę iškrenta iki „taip, bet visgi…“ pobūdžio neįgaliosios diskusijos.

„Ar ji pakils kaip saulė? Trenks audra? / To nežinau – bet žemė ją išvys!“ – Goldman cituoja Johno Henry Mackayaus eilėraštį „Anarchija“. Tikslas, šviesus rytojus ir kiti aristokratiški žodžiai, mesianistinis tikėjimas sveiku protu kaip vaiduokliai lanko šiuos tekstus. Vaiduokliai, nes jau praradę savo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kūnus – per pastaruosius šimtą metų prarasti kūną progų juk netrūko. Be užmaršties pragulų atvėrimo, jie atlieka ir dar vieną funkciją: klausia, ar dar sugebame naiviai atsigręžti iš masiniu pasyviu cinizmu užimto spektaklio pozicijų.

Laikai, kai revoliucinės idėjos kūnas stovėjo tiesiai, su katiliuku ant galvos ir niekas iš jo nesijuokė, nevadino hipsteriu ar dar blogiau – macho, iš tikrųjų žavūs. Goldman yra iš tos pačios anarchistų-aristokratų padermės. Žvelgiant nuo darbininkiško daugiaaukščio stogo, iš po-Bourdieu laikotarpio, revoliucingos, išsilavinusios, t. y. kultūriškai turtingos, pertekliaus predispoziciją įvaldžiusios mažumos (žr. esė „Mažumos prieš daugumas“) fetišizavimas skamba dviprasmiškai, ypač tokiems pat progresyviems, maištingiems buržua: kaip proletariškas, maroziškas keiksmažodis, visgi maloniai užkabinantis idealistinį pasididžiavimą žiniomis kaip pranašesniųjų tarpusavio atpažinimo ženklelį, medalį, kuris ėjo į universitetą. Visiška priešingybė ir lygybė šiam kabliukui yra smagiosios fobijos (gal sukelti muštynes kokiam nors pedikų bare?): dalykai, kuriuos sakytum, bet žinai, kad nesakysi. Kaip ir, tarkim, masių vadinimas masėmis, o klasių – klasėmis.

Nepamirštamas ir su niekuo nesupainiojamas panelės Goldman anarchofeminizmas, kurį nuo, tarkim, įžūliojo pornofeminizmo skiria būtent tų pačių jau minėtų tapatybių persipynimai. Emmos zeitgeist – paminkime, dar nepraradęs šviesaus rytojaus, dar nebuvo kam jo apversti aukštyn galva ir rekuperuoti būtinosioms reikmėms – tai neoantikinis gražaus kūno, šokio, „mamos ašarų, mėnesienos ir bučinių“ garbinimas. Kalėjimai ir armijos jam šlykštūs ne tik kaip priespaudos struktūros, bet ir kaip vieta, kur „gausu lytinių iškrypimų“. Tai tiesi aplinka, išrėkianti: „Meilė negali būti nelaisva!“ ir taip atlaužianti meilei gabalėlį prieš-svarstytinos būklės, pačių sau egzistuojančių ir vadovaujančių reiškinių rojaus; visuomenė ne tik kad jos, šios sudvasintos meilės, neformuoja, bet dar ir jai neišvengiamai paklūsta. Smarkioms, stiprioms jausminėms srovėms turi pasiduoti ir sufražistės: balso, tos už realių žmogaus ribų veikiančios galios davimas, nors ir nebūtinai yra nuolaidžiavimas, visada turi reakcionieriškų neutralizavimo atspalvių. Kai vienas prieš kitą išstoja liberalus feminizmas ir mačistinis anarchizmas / socializmas, lieka dviejų pasirinkimų iliuzija, o po ja – nejautrumo ir pasyvumo klodai, jokios meilės.

Holivudas, net ir mirtį paspalvinantis vaškinėmis kreidelėmis, davė mums porą papildomų būdų patiems sau pasakyti, kad viskas yra ir bus gerai. Kai protagonistas (-ė) abejoja dėl savo pasirinkimų, jis (ji) visuomet gali apeliuoti į ką tik (ne tikrame, lėtai slenkančiame nuobodžio laike, o žaismingame movie montaže) mirusįjį ir pakėlęs (-usi) akis į dangų svajingai paklausti: „Ko būtų norėjusi teta Anabelė?“ Nebekenksmingas, į vieną dimensiją parankiai suspaustas velionis, be abejo, atsakyti gali tik taip, kaip to norėtų protagonistas (-ė). Žvelgdamas į pomirtinio socialinio gyvenimo dangų, galiu klausti: o ko būtų norėjusi Emma Goldman? Ir parankiai sau atsakyti: kad nebūtų užmirštas darbininkų (proletariato ar prekariato) judėjimas, kad jos knygos nebūtų leidžiamos patogiais lygių teisių mados ir lietuviškos tapatybės kvestionavimo laikotarpiais ir kad „Anarchizmas ir kitos esė“ turi būti įtraukta į feministinių ir anarchistinių knygų bei komplikuotų, neredukcinių judėjimų kontekstą, antraip liks žibutiškai savitikslis karnavalas.