Smulkioji proza

PETRAS RAKŠTIKAS

Geltona kengūra

Iš virtuvės sklinda malonūs kvapai. Moteriškas balsas garsiai skaito pyrago receptą. Tipenu į virtuvę. Prie dujinės viryklės stovi kengūra. Geltona. Viena ranka šaukštu kažką maišo puode, kita laiko knygą. Pamačiusi mane nusišypso ir skaito garsiau. Stoviu. Nežinau, ką daryti. Baigusi skaityti receptą, kengūra švilpauja, kuičiasi prie puodų, nekreipia į mane jokio dėmesio. Stoviu. Jei atsisėsčiau, taip pat nežinočiau, ką daryti, todėl stoviu. Kengūra vėl garsiai skaito užrašus ant maisto pakuočių. Stoviu. Jau ir pavargau stovėti, eičiau prigulti, bet nežinau, ką daryti su ta kengūra. Norėčiau kalbėti, bet negaliu. Norėčiau panaudoti jėgą, bet negaliu. Neturiu jėgų. Ir kodėl turėčiau ją vyti lauk, mušti įsibrovėlę, jei ji valgį gamina? Pati nevalgo. Pravers prie ūkio. Stoviu. Galvoju, ką daryti, bet nieko nesugalvoju. Paklausčiau „Google“, bet negaliu, nes stoviu ir žiūriu į geltoną kengūrą, kuri gamina valgį, garsiai skaito ir netrukdo stovėti, o aš nieko daugiau ir negaliu padaryti, kai stoviu virtuvės tarpduryje, jau ir į tualetą norėčiau, bet negaliu. Negaliu, nes žiūriu į geltoną kengūrą, kuri užsimerkusi deklamuoja mano jaunystės eilėraščius, uodega į grindis muša taktą, akompanuoja kaire ir dešine kojomis, o aš nustebęs klausausi. Klausausi su malonumu stovėdamas, nes negaliu nestovėti tarpduryje nuo ryto, kai virtuvėje garsiai kalba geltona kengūra su balta prijuoste. Baigusi deklamuoti, su šaukštu dešinėje rankoje kaukšt man į kaktą, kaukšt, lyg klaustų, ar valgyti noriu, bet negaliu atsakyti, nes stoviu, o ji kaukšt, kaukšt, žiūri į akis, kaukšt, jau pietų metas, paprašyčiau, kad liautųsi kaktą daužiusi, bet negaliu, nes stoviu virtuvės tarpduryje ir žiūriu į geltoną kengūrą su balta prijuoste, su šaukštu dešinėje rankoje, kaukšt, kaukšt…

Žabų kalnas su kaminu

Visą žiemą darbininkai valė pušyną, kirto jaunus medelius, naikino brūzgynus, šakas guldė į krūvas, o paskui suvilko prie kelio ir sukrovė iš jų milžinišką kalną sulig elektros stulpų viršūnėmis. Kitą rytą iš to kalno išlindo aukštas kaminas, o nuo pietų iš jo pradėjo rūkti dūmai. Pakvipo kepama mėsa. Aplinkinių gyvenviečių šunys greitai suuodė kvapo šaltinį ir vilkdami grandines su besidaužančiomis būdomis, susirinko prie

žagarų kalno, pusdienį repetavo ir darniai užtraukė, užstaugė, užkaukė odę dešrai ir kitiems mėsos gaminiams. Vietinės policijos pajėgos labai greitai sureagavo į tarnybinio vilkšunio mobiliojo telefono pranešimą ir apsupo žabų kalną su rūkstančiu kaminu, šunų chorą, bet jėgos panaudoti nespėjo, nes dvylikos policininkų būrelis per kelias minutes neteko 24 batų, 12 kelnių nuo žemės iki kelių, kurias meistriškai sudraskė Micaičių, Gilaičių ir Smilgių kiemsargių pajėgos, nenustodamos giedoti odės dešrai ir kitiems mėsos gaminiams. Negiedojo tik šokliųjų šnaucerių rinktinės šunys iš Šiaulių, mat laikė dantimis sukandę pistoletų dėklus, policininkų lazdas, ašarinių dujų balionėlius ir urgzdami tabalavo kudašių nešantiems policininkams prie šonų, kol šie parbėgo į savo nuovadą, pasiskundė komisarui, šis pats išsigandęs per garsiakalbį viešai atsiprašė visų šunų už trukdymą giedoti odę dešrai ir kitiems mėsos produktams, susodino šnaucerius į traukinį ir skubiai nutiesta geležinkelio atšaka Nuovada–Pušynas su dūdų orkestru išlydėjo giedančius odę dešrai ir kitiems mėsos gaminiams, o kad greičiau baigtų giedoti ir grįždami grąžintų šeimininkams apdaužytas būdas ir grandines su antkakliais, prikabino vagoną mėsos produktų ir davė pažadą niekada nebesikišti į šuniškus reikalus. Tai tiek apie tą jaunų medelių krūvą su kaminu. O kas joje mėsą kepė, taip ir liko neišsiaiškinta.

Keleivis

Atėjo. Sustojo. Stovi. Žiūri į kairę, mirksi. Pasuka galvą į dešinę. Žiūri ir nebemirksi. Mojuoja rankine. Stebi savo batą, kuris tap, tap, tap į šaligatvio plytelę – ta jau seniai suskilusi. Žiūri į rankoje sušvitusį telefoną. Dar penkios minutės. Pasuka galvą į dešinę. Autobuso nesimato. Mirksi prieš saulę, pasisuka atgal, meta žvilgsnį į autobusų stotelės sieną, žvilgsnis atšoka, galva pasisuka į kairę, žvilgsnis įsminga į gatvę, bet nemato šaligatvių perspektyvos sueigos taško, nemato medžio atspindžio baloje, girdi zylę, bet nesiklauso, laukia, laukdamas skaičiuoja šaligatvio plyteles, lėtai sukasi apie savo ašį, šešėlis virpa šalia jo, nesisuka, rodo aštuonioliktos valandos kryptimi, jis žiūri, pamatęs autobuso nosį už posūkio žengia žingsnį arčiau gatvės krašto, ranka įkiša telefoną į vidinę striukės kišenę, kita kelnių kišenėje sugraibo monetas, galva pasukta į atriedantį autobusą, akys mirksi, autobusas užvažiuoja ant įkritusios į balą saulės.

Atlydžio auka

Lėtai ir atsargiai neša pagirias šalia gatvės, pasislėpusios po didele, didele bala, į kurią greitai, greitai įlekia mašina, pakelia vandenis sulig tvora ir virš jos, virš lėtai ir atsargiai nešančio pagirias ir alaus skardinę kišenėje, vandenys neskubėdami krinta, grįžta į balą, šniokšdami nusileidžia, banguoja, nešėjas sustoja, sustingsta, blizga saulėje varvantis paltas, labai lėtai aukštyn kyla galva ir ranka su kumščiu viršuje, su laikrodžiu 11:23 ant riešo ir sustingsta ore, kol visi žinomi keiksmažodžiai, pradedant raide b, nulaša, nuvarva, nuteka, nukrinta nuo liežuvio ir kelias minutes raibuliuoja baloje.

Langas

Virtuvės lange penkiaaukštis. Trečio aukšto balkone simpatiška moteris baltą juostelę klijuoja ant lango stiklo, kuriame atsispindi gatvė, ir dažo rėmą rudu teptuku su baltomis pirštinėmis. Dažo nuo apačios į viršų, dažo neskubėdama, nebedažo, atsineša iš kambario kėdę, pasilipa ir dažo aukštai iškėlusi ranką su rudu teptuku, atsargiai dažo, nebedažo, padėjusi dažus ir teptuką valosi žandą, žandas ruduoja, ji nemato, kad ne valo, o tik dar labiau save murzina, net pro savo virtuvės langą už gatvės matau, kaip ji ruduoja, vėl ima dažus ir teptuką, vėl pasilenkusi dažo rėmo apačią, ant stiklo atsispindi dvi senutės, palei autobusų stotelę apkalbančios kylančias gėlių trąšų kainas, dažytoja dažo rėmo vidurį su senučių atspindžiais ant stiklo, ant maudymosi liemenėle pridengtos krūtinės, vėl lipa ant kėdės, dažo aukštai, kylančių gėlių trąšų kainų komentatorės nusileidžia dažytojai sulig bamba, dar žemiau, ji aukštai, aukštai, sulig ketvirto aukšto perdanga uždažo lango rėmo kamputį ir baigia darbą. Ruduose rėmuose dvi senutės aptarinėja naminių koldūnų gaminimo ypatumus.

^{Vyras su lazda ir su šuniuku}

Lazda priekin, koja pasiiria ligi lazdos, tada lazda vėl pašoka priekin, kita koja žengia žingsnį, lazda peršoka priekin, koja vėl pasiiria ligi lazdos, o prie šlaunies prispausta kairioji ranka velka odinį dirželį su besiožiuojančiu šuniuku. Šuniukas ožiuojasi, kai vyras eina į parduotuvę, nes nemėgsta alaus kvapo, sklindančio nuo vyro, išeinančio iš parduotuvės. Grįžtant šuniukas nebesiožiuoja, bėga priekyje, veda šeimininką namo. Tarpduryje sutiktas 15 litų skolingas kaimynas jų akyse išgaruoja. Kol vyras su šuniuku stebisi, skolininkas materializuojasi šalia savo buto durų ir trakšt – girgžt – trinkt – trakšt už jų iškvepia orą ir pamiršta vyrą su lazda ir šuniuku.

Labai gražiai

Kaire ir dešine laikydami arbatos, kavos puodelius, dešine ir kaire apsikabinę, keturiomis akimis spindėdami mirguliuojančiame sekmadienio televizijos šou, jie lėtai, lėtai leido skubantį laiką ir labai, labai gražiai praleido sekmadienį, pramiegojo meteoritų lietų naktį į pirmadienį, o atsikėlę baisiai, baisiai nenoriai išsiskirstė į darbus, ilgai, ilgai ir nuobodžiai, nuobodžiai leido pro pirštus darbo laiką, vakare skubėjo namo ir ligi vėlumos apsikabinę labai, labai gražiai leido laiką netrukdydami galvoms TV ekrane žiopčioti, rodyti labai gražiai prižiūrimus dantis, nedraudė pro jų tarpus plaukiantiems žodžiams lįsti – išlįsti pro ausis, neprieštaravo tiesai, sprigtais drausmino melą ir labai gražiai drauge leido laiką, kol vienas numirė, o kitas vienas pats gražiai praleido likusį laiką po dirbtine palme.

Daugėliai

Vienoje Ventos pusėje yra Daugėliai ir Kuršėnai, o kitoje – Pavenčiai ir Micaičiai. Šie keturi buvę kaimai pavadinti didžiausiojo vardu – Kuršėnai. Nuo autobusų stoties eidamas į pietvakarius pateksi į Daugėlius. Čia yra daug vietų, kurias reikia aplankyti. Dešinėje nuo kelio yra Pušynas, šalia jo stadionas, „Grūstės“ parduotuvė, Nijolės, kuri tapo ant šilko, namas, penkiaaukščių mikrorajonas, mokykla ir neįteisinti sandėliukai, kuriuose gyvena velniai žino kas, bet ne žmonės. Kitoje gatvės pusėje yra Daugėlių plytinės griaučiai, apaugę piktžolėmis ir įvairiais UAB. Plytinės griaučiai stovi ant molio karjero kranto, jo vandenyse pašaliniams žvejoti griežtai draudžiama, apie tai skelbia užrašai raudonu ant balto, išlindę iš žolių sulig bamba. Karjero vanduo mirga nuo besivartančių žuvų, kurias vietiniai labai mėgsta drauge su katinais. Čia dar yra iš labai toli matomas rūkstantis kaminas, blizgantis vandentiekio bokštas su perpus žemesniu raudonų plytų broliu šalia ir kiti mažesni, dar nesuskaičiuoti bokšteliai, kuriuos galite matyti net Vilniuje atsidarę interneto svetainę www.kursenai.lt. Pušyne yra estrada su Gediminaičių stulpais, dvi pavėsinės ir kelios dešimtys suolų, kurių net aršiausi vietos chuliganai nesugebėjo per porą metų nuversti. Čia auga eglės, klevai, mėlynės, grybai, geniai, voverės ir kelios labai storos pušys, kurių vardu tas miškelis ir pavadintas. Vieną kartą per metus Pušyne vyksta miesto šventė. Vyksta labai iškilmingai ir garsiai. Užpernai buvo atvažiavusi estrados žvaigždė K. K. su pulku apsauginių ir labai garsiai dainavo į mikrofoną ta proga pastatytoje aukštoje scenoje, nors mažai kas klausėsi, nes gerdami ir liedami alų ant suolų, ant žolės, pakrūmėse ir dviejuose tualetuose labai garsiai šaukė vienas kitam, kad perrėktų pasilipusį ant scenos su garso stiprintuvais. Pernai vietinės valdžios nusamdytas lakūnas beveik minutę iš dangaus kaukdamas smigo į Pušyną, kuriame tiek pat laiko klykė iš siaubo susirinkusi publika, o kai kurie net pridarė į kelnes. Bet lėktuvas neįsmigo į žemę, o staigiai šovęs į kairę padarė garsiąją Kairio kilpą ir paleidęs spalvotų dūmų juostą toliau šiurpiai džiugino iškylautojus. Aš tuo metu sėdėjau savo balkone su alumi, didelėmis akimis viską stebėjau ir aprašiau storame sąsiuvinyje su kietais viršeliais juodu rašalu.