Skiriu Dagnei – su meile ir neganda

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

E. L. James. Penkiasdešimt pilkų atspalvių. Romanas. Iš anglų k. vertė Jovita Liutkutė. V.: Alma littera, 2013. 503 p.

Šią recenziją buvau nutarusi rašyti koliažo principu: tiesiog suklijuoti tekstą iš išraiškingų „Pegaso“ knygynų tinklo ekspertės Dagnės pasisakymų laidose „Labas rytas, Lietuva“ (LRT). Tačiau pagailo laiko studijuoti įrašus ir rankioti ekstravagantiškus sakinius; be to, ir taip aišku, kokių komentarų sulaukčiau – recenzentė pavydi funkciją perėmusiai knygų apžvalgininkei. Pavydą paneigti paprastai būna sunku, todėl pastaruoju metu stengiuosi jį ne slėpti, o kuo aiškiau išreikšti. Apsalusi nuo braškinio Dagnės balso, viešinuosi kaip, matyt, pseudointelektualė ir puritonė (šias dvi kategorijas, pasak jos, trilogija neabejotinai papiktins… Ak, Dagne, kad žinotum, kaip sunku kai kuriuos „Alma litteros“ gaminių nepirkėjus jau ir papiktinti), kuriai „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ buvo paskolinta, kad radijo kultūros laidoje būtų aptartas masinio skaitymo psichozės fenomenas.

Gal reikėtų pradėti nuo to, kad rytais apskritai nežiūriu televizoriaus, tai ir šypseną kelianti leidybos magnatų ekspertizė manęs visiškai nejaudintų, jei ne jos atgarsiai įvairiose su mano profesija susijusiose bendruomenėse. Taigi, įsijungusi įrašą internete išgirstu, kad toji viso pasaulio dėmesį (intonaciškai pabrėžta – viso pasaulio dėmesį) pritraukusi erotinė trilogija savo tiražais jau susilygino su Biblija ir „Hariu Poteriu“. Lietuviai nuo pirkimo tempų tikrai neatsilieka – nuo pat pasirodymo knyga karaliauja perkamiausių viršūnėse. Žinoma, yra visokių niekšų nekentėjų, vadinančių tai pigiu niekalu ir panašiai, tačiau jie ją, pasirodo… paslapčia irgi skaito. „Noriu tik pasiūlyti neveidmainiauti, būti drąsiems. Na… Visi skaito šias knygas, skaitykite ir jūs.“

O gal toji Dagnė man vis dėlto simpatiška?.. Jeigu, pavyzdžiui, daugiau nebetartų žodžio „pseudointelektualas“, bet reguliariai ekrane aptarinėtų kokius nors pardavimus. Ir iš kur nors sužinotų, kad popliteratūrą jos nekentėjai skaito ne slapčia, o prisiversdami, nes tai yra jų darbas. Mat ją skaityti profesionalams labai sunku, atima nemažai jėgų; daug sunkiau negu knygas su bent minimalia projekcija į meno kūrinį. Kankiniesi, pirma, dėl banalybių, kurios tavajame gyvenime gerokai saikingiau normuojamos, pliūpsnio; antra, dėl knygos autoriaus kvailybės ir literatūrinių pretenzijų; trečia, dėl sunkiai ištveriamo stiliaus, paprastai primenančio moksleivių prozos bandymus. Beje, dėsninga yra tai, kad dauguma bestselerių parašyti absoliučiai mėgėjišku, paauglišku stiliumi. Ketvirta – nuo suvokimo, kad pasaulis, įskaitant ir tave pačią, peni save štai tokiu chlamu. Tačiau kam aš čia varginu „Šatėnų“ skaitytojus tokiomis savaime suprantamybėmis… Tiesa, prisiminiau, juk rašau išskirtinai Dagnei. Kiek menu, Marius Burokas tam tikrą filologių modelį (pasižyminčias visuomenei žalingu polėkiu ir pasitikinčias savimi) anksčiau vadindavo danguolėmis. Laikai pasikeitė – ar tik nereikėtų, atsižvelgiant į ėjimą koja kojon su medijomis, jų pervadinti dagnėmis? Simbolių kaita ir jų analizė būtų naudinga filologijos vadybai (akyse stovi išradingos universitetų reklamos).

„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – produktas, kurio perkamumas veikiausiai rodo, kad žmonija seksualinių įpročių ir konvencijų požiūriu dar nedaug pasistūmėjo nuo Viktorijos epochos. Siužetinė konstrukcija primityvi – iš principo tai neįmantri pasakos apie Pelenę variacija, kurios specifika ta, kad tarsi bandoma reabilituoti sadomazochizmą (bent jau pirmojoje trilogijos dalyje, kitų neskaičiau). Pagrindinė veikėja, universitetą baigianti nekalta studentė, susipažįsta su ne ką vyresniu milijonieriumi ir paklūsta jo seksualinio gyvenimo taisyklėms. Siužetas, kaip ir dera tokių ambicijų epui, baisiai netikroviškas, bet tą tikriausiai jau ir be manęs supratote. Užtat įvairiais rakursais dailinami šiaip jau iš meilės romanų neblogai pažįstami, nė kiek nepakitę moters ir vyro idealai. Moteris neturi jokio vidinio gyvenimo (tiksliau, jis simuliuojamas kaip epizodinės anglų literatūros studijos), tačiau imituoja emancipaciją – spyriojasi, priimdama brangias dovanas. Vyras turi sąlyčio su aukštąja kultūra – geba fortepijonu skambinti Chopiną ir Bachą. Jokių kitų dvasinio gyvenimo ženklų, suprantama, nėra, nebent dar labai stengiesi juos įžvelgti savotišką dualizmą skelbiančiose moters frazėse: „mano vidinė dievaitė“, „mano pasąmonė“ (apie jas kalbama kaip apie atskiras asmenybės dalis, bet jų turinys nebūtinai atitinka tuos signifikantus). Atgrubnagiškai minimas Freudas, be abejo, primetant jam netikslias, vulgariąsias prasmes (Viešpatie, tiek metų žmonės neatsikrato pižoniško kaprizo pristatyti savo negudrias asociacijas jiems akivaizdžiai neįkandamais psichoanalizės terminais). Pagrindinė veikėja turi draugę, kuri pateikiama kaip (santykių požiūriu) progresyvesnė, valdingesnė mergina; ją vis dėlto nukonkuruoja Pelenės substitucija – kaip sėkmingesnė strategija, „ištaupytas“, rafinuotesnis seksualumas. Todėl šį romaną įdomiausia būtų interpretuoti trečiosios bangos feminizmo požiūriu: kaip bandymą įtvirtinti neva egzistuojančius seksualinio elgesio tipus (knygoje jie liguistai romantizuoti: netikiu, kad toks liturginį garbinimą primenantis flirtas ilgai užtruktų realybėje), moteriai savo noru prisiimant „nuolankiosios“ vaidmenį. Skaitydama turbūt neatsitiktinai prisiminiau Charlotte Brontë „Džeinę Eir“ – kone porą šimtmečių anksčiau pasirodžiusį paralelinio, neradikalaus emancipacinio naivumo (bet ne estetinės vertės) pavyzdį. Knygos „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ populiarumo konstruojama sociologinė prasmė – spėčiau – kultūrinis troškimas kaip nors verbalizuoti vis dar neįprastą seksualumą (matyt, to ne visada pakanka pornografijos svetainėse), įvardinti ir užvaldyti (šiaip jau pavojingą, bent gan dirbtine „antimoralia“ prasme) intymumo zoną, jos atskaitos taškus; primityviai teorizuoti „iškrypimo“ fenomeną. Komiškiausias momentas – įvedama heteronormatyvumui būdinga etinė dimensija: polinkį į sadomazochizmą bandoma teisinti nelaiminga vaikyste, psichologinėmis traumomis, visaip „peleniškai“ jas pagražinant ir sudvasinant. Puiki galimybė prasigyventi lietuvių rašytojams, susivokusiems kaip amatininkai, – struktūrinti panašaus kurpalio pasakojimus, galbūt dar su etniniu atspalviu. Nors gal jiems, žinoma, gėda – juk tai taip toli nuo amžinybės. Beje, nebūtina tąsyti tą baisiai nudrengtą pasaką apie Pelenę, juk dar yra Maša ir lokys, pagrandukas, ropė ir kitos.

Ar tikrai statistinė (-is) šios knygos skaitytoja (-as) bando įveikti, kaip spėju, griežtokai reglamentuotą ir neįvairų savo seksualinį gyvenimą, ilgėdamasi (-asis) kažko kito? Sunku pasakyti. Kiek man žinoma – skaitydami tokio pobūdžio lektūrą nemaža dalis žmonių, ypač sąlygiškai jauno amžiaus, paprasčiausiai masturbuojasi. Ir tai jokia moralinė avarija, o elementarus pornografijos poveikis ir lūkesčių patenkinimas. Gal tą faktą eksperimento dėlei vertėtų užrašyti knygos viršelyje?.. Pažiūrėtume, ar pakels pirkimus.