Kairės ilgesys

LINA ŽIGELYTĖ

Šį pavasarį grupė kairiojo jaunimo – vietinio ir suvažiavusio į Vilniuje vykusį seminarą – panoro dalyvauti gegužės 1-ąją Gedimino prospekte rengtose eitynėse. Jie atėjo apsirengę margai, su savadarbiais plakatais, atsinešė vaivorykštės vėliavą. Eitynių avangarde stovėję asmenys paprašė ją susivynioti. Jaunimas nesutiko. Išgirdę, kad tuomet eisenos smaigalyje jiems ne vieta, patraukė į paskutines gretas ir su vėliava bei sava atributika vis dėlto žygiavo. Žiniasklaidoje pasirodžiusiose nuotraukose ši grupė – ne tik raudona, spindinti energija, su megafonu ir šūkiais apie kritiško švietimo būtinybę – atrodė, ko gero, įdomiausiai iš visos kolonos, kurioje raudonos spalvos ir fabrikinių plakatų buvo drėbtelėta tiek, kad maža nepasirodytų.

Minimame epizode svarbiausia ne vėliava, kuria pernai kai kurie socialdemokratų kandidatai į Seimą, vydamiesi tokias ilgametes LGBT sąjungininkes kaip Marija Aušrinė Pavilionienė ar Giedrė Purvaneckienė, mojavo labai aktyviai (beje, dabar tie patys socdemai visiškai nereaguoja į opozicijos sėkmingus mėginimus prastumti paketą diskriminacinių įstatymų). Labiau nei vėliavos neįtikimas man rūpi, kodėl mažiausiai dogmatiškai iš visų atrodžiusi grupė, t. y. būrys paauglių, pasirodė esanti nereikalinga tiems, kurie save vadina kairiaisiais, tačiau akivaizdžiai nesugeba į savo gretas, renginius ir iniciatyvas pritraukti tiek jaunimo, kiek jų sugeba privilioti liberalai, konservatoriai ir net tautininkai. Čia svarbu ne tiksli statistika, o elementarus matomumas, nes būtent dešiniųjų ir radikalių dešiniųjų pažiūrų jaunimas pastaraisiais metais organizuoja Kovo 11-osios eitynes, vis aktyviau publikuoja tekstus žiniasklaidoje, rašo tinklaraščiuose, organizuoja protestus. Nemanau, kad problema yra pats jaunimas. Veikiau reikėtų pripažinti, kad kairė šiandien Lietuvoje – ir partijos, ir sauja intelektualų, ir neformalios grupės – nesugeba, o dažnai, atrodo, net nemato būtinybės pritraukti jaunimo. Tuo tarpu dėstytojai pastebi, kad jaunimas į dešinę pakrypsta ne įstojęs į universitetus – toks jis ateina iš mokyklų.

Būtų galima išeikvoti daug energijos įrodinėjant, kad jaunimas Lietuvoje yra apolitiškas, kad dėl matyto tėvų bandymo išgyventi ekonominio chaoso sąlygomis nenorima grumtis dėl politinių pokyčių, kad Nepriklausomybės pirmaisiais metais gimusi karta yra išlepusi. Lenkai tokį jaunimą (dabartinius dvidešimtmečius) vadina pokolenie nic – „šnipšto karta“. Ir net jei šiuose teiginiuose yra dalis tiesos, su kuria sutinka net pats jaunimas, žymiai rečiau užsimenama, kad iš esmės vyresnioji karta, kuriai artimos kairiosios idėjos, šnipštą daro, kad tą jaunimą pasiektų. Nušvitimo momentas sunkiai gali įvykti, kai dvylika metų išbuvus mokyklų sistemoje ir susitikus su kairiaisiais išvystama, kad intelektualų rengiamos diskusijos vyksta vienoje brangiausių Vilniaus vyninių, o tokią legendinę subkultūroms vietą kaip „Kablys“ paskaitas apie kairiąją mintį rengiantis mokslų daktaras viešoje diskusijoje išvadina skyle, į kurią esą gėda vestis svečius iš užsienio. Pamatyti, kuo Lietuvos kairė skiriasi nuo dešinės, nėra paprasta ir sužinojus, kad pusė matomiausių kairiųjų intelektualų yra atvirai praktikuojantys krikščionys. Įtikėti, kad gal tarp anarchistų būtų galima rasti alternatyvą, nelengva, kai šiuose ratuose – ir ypač tarp tų, kurie garsiausiai kalba apie savo kairumą – per kraštus lipa seksizmas ir stačiokiškas elgesys. Voilà. Štai tokia mūsų kairė.

Amerikietė Amber L. Hollibaugh, memuaruose aprašanti, kodėl ji paliko ir komunistus, ir moterų judėjimą, ir gėjų bei lesbiečių judėjimą, kol galiausiai nutarė didžiąją gyvenimo dalį paskirti AIDS aktyvizmui ir darbui su labiausiai marginalizuojamomis seksualinėmis mažumomis, rašo: „Aš dulkinausi su marksistais vyrais tam, kad pamatyčiau ant jų naktinių staliukų padėtų knygų pavadinimus. Nusirašydavau juos ir grįžusi namo skaitydavau.“ Praleisti ilgų valandų bibliotekoje ieškant šių knygų pavadinimų ji tiesiog neturėjo laiko, nes užaugo vargingoje romų ir airių šeimoje, o didžiąją jaunystės dalį dirbo prostitute. Bet kas nuoširdžiai ieškojęs ne tik kanoninės, bet ir įkvepiančios kairiosios literatūros žino, kad tai pasiutiškai daug laiko atimanti užduotis. Tai kodėl nepabandyti nusileisti iš marksistinių dangoraižių arčiau žemės ir viešose diskusijose bei skaitymuose ne supaprastinti esminius terminus, o plačiau ir kūrybingiau – be nemokamų pamarinuotų alyvuogių ir prabangių sūrių – pažvelgti į tai, kas buvo, yra ar galėtų būti kairė, kairieji tekstai, kairioji kultūrinė produkcija – ir kodėl tai turėtų rūpėti kartai, kuri po keliolikos metų valdys mus?

Mano kryptelėjimas į kairę – kaip ir į daug kur – buvo kiek vėlyvas. Visa, ko pakako sužinoti apie kairę tam, kad perprasčiau, jog šioje ideologijoje matau socialinių pokyčių, tradicijų nepančiojamos saviraiškos ir įkvepiančio solidarumo galimybę, išgirdau šešiasdešimtmečio amerikiečio gėjaus paskaitose apie 1960–1970 metų Niujorką. Mes neskaitėme Marxo, Althusserio, Gramsci ar Kolontaj. Beveik nieko nekalbėjome apie darbininkus ir fabrikus. Ir, kiek menu, apie Paryžių 1968-aisiais per daug neužsiminėme. Kursas buvo apie seksualinių mažumų kultūrą Niujorke ir su ja susijusius to meto menininkus. Pavyzdžiui, į viešąsias erdves – tiksliau, ant stogų – modernų šokį perkėlusią choreografę Trishą Brown (nes jos šokiai nebeišsiteko tradicinėse erdvėse). Ir tokius kaip niekada gyvenimo metais į galerijas nepatekęs juodaodis fotografas Alvinas Baltropas, fotografavęs Niujorko prieplaukoje besideginančius ir besimylinčius gėjus. Ar, tarkim, Davidą Wojnarowiczių, kuris mirė nuo AIDS nesulaukęs 40-ies.

Tada daug skaitėme apie Niujorko gentrifikaciją, iš viešųjų erdvių stūmusią vadinamuosius „negeidžiamuosius“ – vargšus, benamius, alkoholikus, prostitutes ir – visada – seksualines mažumas (ne tik gėjus vyrus, bet ir gatvėse savo kūnus pardavinėjusius benamius paauglius, pačiomis pigiausiomis priemonėmis savo kūnus modifikavusius translyčius žmones iš Lotynų Amerikos, gatvėse moterimis persirengusius ir uždarbiavusius juodaodžius vyrus). Mes klausėmės dėstytojo prisiminimų apie gėjų pirtis, kuriose vyrams išsirengus skirtingoms klasėms ir etninėms tapatybėms priklausantys žmonės atsidurdavo šalia. Sužinojau, kodėl policija įsiveržė būtent į dabar jau legendinį „Stonewall“ barą ir padėjo sprogti judėjimui už seksualinių mažumų teises (nes ten drauge šoko skirtingos odos spalvos ir ypač vargingesnėms klasėms priklausantys žmonės – to būta ne visuose gėjų baruose, bet ne gėjų baruose beveik niekuomet nepasitaikydavo). Išgirdau, kodėl būtent 42-oji gatvė Niujorke ir Times aikštės prieigos tapo šeimų pramogoms skirta erdve, nors dar 1970-aisiais ši vieta vadinta „srutų bulvaru“. Juk būtent čia nuo XX amžiaus pradžios klestėjo paprastam žmogui įperkama pramogų industrija suaugusiesiems, būtent čia buvo pigūs kino teatrai, kuriuose nuo lietaus glausdavosi benamiai, būtent čia buvo etninių mažumų lankomi sporto klubai, būtent čia gatvėse dirbo iš provincijos miestelių išguitos ar smurtinio sekso metu pastojusios merginos, būtent čia apleistas erdves seksui naudojo gėjai vyrai. Kaip sakė garsi fotografė Nan Goldin (beje, pirmąkart savo skaidres rodžiusi būtent netoli 42-osios gatvės įsikūrusiame bare), žvelgdama į Niujorką 1980-aisiais, ji matė, kad „tikrasis gyvenimas buvo Times aikštėje“. Būtent šią erdvę imta milžiniškomis pastangomis griauti ir kurti iš naujo kaip viešosios erdvės fantaziją – be konfliktų ir skirtumų.

Marxo, Althusserio, Gramsci ir Kolontaj skaitymai prasidėjo vėliau. Bet daug kas, ką jie kartais sudėtingiau, o kartais paprasčiau aprašė kalbėdami apie klasių konfliktus, galios įtaką subjekto konstravimui, ideologijos išlikimo strategijas ir socialinę lygybę, tapo žymiai aiškiau vaizduotėje paišant fragmentus iš tos ypatingos epochos, kai kova dėl socialinių pokyčių nebuvo pernelyg institucionalizuota ir kai daugelio gyvenimai išreiškė tiek daug tapatybių, kad jas suskirstyti į seksualinių mažumų akronimus ar etiketes „feministė“, „kairioji“, „anarchistė“ buvo gana sudėtinga. Deja, negyvenau toje epochoje, bet iš ją mačiusio žmogaus girdėjau ne tik apie euforiškas pergales, bet ir apie nusivylimus bei konfliktus. Kai kairė nusileido iš knygų į gatves ir žmonių kasdienybę – be patoso, dogmų, idealizavimo ir veidmainystės – joje neberasti įkvėpimo buvo nebeįmanoma.