Amžinoji kartotė ir išgąsdinti kiškiai, nubėgę

GINTARAS BLEIZGYS

Keisčiausia, kad neprisimenu, ruduo tai buvo ar pavasaris. Žolė buvo dar žalia ir rytą paežerėj bolavo šalna. Nakvojau Druskininkuose, neatsimenu, kodėl ir kaip tą rytą atvažiavau prie Snaigyno. Gali būti, kad vis dėlto buvo ruduo, nes prisimenu, kad vaizdas į ežerą buvo pakankamai atviras, vadinasi, medžiai turėjo būti be lapų. Nors kai geriau pagalvoji, tai juk ir ankstyvą pavasarį medžiai būna be lapų. Tas metų laikas tikrai čia nėra svarbus, bet man dabar pačiam keista, kad vieni dalykai iš to ryto įsiminė labai aiškiai, kiti kažkur pradingo. Tarsi į sapną.

Vos išlipusiam iš automobilio paskambino advokatas ir paklausė: „Ar pacientas norės prieš operaciją dar ateiti į apžiūrą?“ Suprask, ar prieš pakartotines apklausas dar norėsiu dėl ko nors su juo pasitarti. Nebuvo jokio reikalo taip užkoduoti klausimo, kurio jis manęs norėjo paklausti, todėl nusišypsojau. Pagalvojau, štai dvidešimt metų pragyvenę nepriklausomoje Lietuvoje mes ir vėl pradedame kalbėti kažkokia Ezopo kalba. Taip, atsakiau, norės. (Nors iš tikrųjų iki apklausų nespėjome susitikti. Nebuvo ir reikalo.)

Ėjau ežero link. Buvo tylu (todėl vis dėlto veikiausiai buvo ruduo, nes pavasarį čiulba paukščiai), tik šaltas vėjas kandžiojo ausis. Be garso užlipau ant lieptelio. Stovėjau be garso. Žiūrėjau, kaip vis aukščiau kyla saulė. Buvo visiškai giedra. Mėlynas Snaigyno vanduo ir mėlynas, lėtas dangus. Po mano kojomis prie lieptelio atplaukė kelios žuvys ir snukiais baksnojo į lieptelį laikančius kuolus. Ėmiau galvot apie tai, kad ramu čia šį rytą toms žuvims ir liepteliui, ir vandeniui, ir žolei. Kažkoks ramybės užutėkis. Ir dar galvojau, kad man šita ramybė, šitas užutėkis jau nebegalioja. Niekuo nebegali padėti, nė kiek nebegali paguosti. Ateina laikas ir kiekvieną mūsų gyvenimas tarsi kokį šamą ištraukia iš šamiškų ramybės vandenų. Gamta man tapo svetima. Nuo to laiko, kai prabuvau uždarytas ankštoje akmeninėje Lukiškių kameroje, kurios storos seifinės durys, būdavo, neatsidaro savaitėmis, supratau, kad gamtos man daugiau nebereikia. Toj kameroj buvo labai ankšta ir norint išlikti sveikos (?) psichikos reikėjo kokiu nors būdu transcenduoti. Išeiti iš visų sienų, visos ankštybės, laiko (per kurį nėra ką veikti) gniaužtų, manau, kad netgi išeiti iš savo kūno.

Nežinau, ar man pavyko tą padaryti, bet būdamas Lukiškėse galutinai pajutau, kad gamta, kaip ir bet kuri mus supanti materija, nieko per daug nereiškia ir kad norint būti reikia eiti kiaurai per visą materiją, viską, kas tik gali mus sulaikyti, supratau, kodėl vienuoliai gyvena ankštose celėse, kodėl Pranciškus Asyžietis lįsdavo į tamsią olą ir ten savaitėmis melsdavosi.

Taigi tą pavasario – rudens – nežinomo metų laiko rytą stovėjau ant lieptelio, žiūrėjau į snukiais lieptelio kuolus baksnojančias žuvis ir mąsčiau apie tai, kad norint kilti aukštyn, tapti aukštesnio lygmens būtybe negalima užsisklęsti jokiame ramybės užutėkyje, jokiame vandenyje, kūne, saulėtekyje, kad reikia veržtis iš visko, kas tik gali mus apriboti ar sustabdyti, kas gali nugramzdinti į ramybės iliuzijas.

Rašau „aukštesnio lygmens būtybė“ ir pats savęs klausiu: kas tai yra? Kas tai galėtų būti? Juk tiksliai nežinau, turiu tik projekcijas, nuojautas. Pasaulį (pasaulius? begalybę?) įsivaizduoju kaip labai aiškiai hierarchizuotą sistemą, kurioje nuo žemiausio materijos lygmens, pavyzdžiui, smilties ar mineralo, viskas vertikalėmis kyla iki Dievo. Žmogus čia yra materijos ir dvasios sankirta: molis su Dievo įpūsta dvasia. Materija iš materijos – dulkė iš dulkės, gyvūnas iš gyvūno – panašus į beždžionę, šunį, žuvį ir t. t., ir dvasia iš dvasios – dieviškoji gyvybė: „ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 4). Kurį kelią pasirinkti? Kiekvienas mūsų tarsi koks pasakos herojus stovime kryžkelėje. Eisi pirmuoju keliu, dulkė ir liksi, eisi antruoju keliu, beždžionšunžuvele pavirsi, pasuksi trečiuoju keliu… gali būt, kad save atrasi. Ir mirsi. Šitas. Bet prisikelsi naujas.

Taip sakydamas nekalbu apie jokią reinkarnaciją, apie jokį gyvybės ratą, apie jokį metų laikų ir žemdirbystės sezonais judantį laiką. Kalbu apie absoliučią tiesę, absoliučią vertikalę. Viena recenzentė (kurią gerbiu ir manau, kad ji suteikia ir suteiks daug gyvybės šiuolaikinei literatūros kritikai) rašydama apie mano knygą „Jonas Krikštytojas“ kalba šitaip: „Kitas įdomus aspektas – nors rinkinyje „Jonas Krikštytojas“ gausiai cituojama Biblija [...], G. Bleizgio poetinis pasaulėvaizdis, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, išlieka artimesnis gamtiškai, amžinąja kartote grįstai pasaulio sampratai. Mirties čia kaip ir nėra, todėl nėra nei išganymo, nei prisikėlimo, viskas paprasčiausiai kartojasi: „kai užsimerkiu pasitikiu Tavimi guluos / į dirvožemį sąmonės sukrautas vaisius esu // kuris iš naujo bus manimi.“ Paskutiniame skyriuje, pavadintame „išsivadavimas“, mirtis apskritai eliminuojama ir lyrinis subjektas išsilaisvina iš trauminės patirties sukeltos savasties praradimo baimės.“

Labai skaudžiai reaguoju į tokius žodžius. Recenzentei, matyt, gulimasis į dirvožemį asocijuojasi su žemdirbišku lietuvišku gamtiškumu. Bet tai visiškas nepataikymas, netgi, sakyčiau, nekorektiškumas, kalbant apie mano pasaulėvaizdį. Knygą „Jonas Krikštytojas“ pradedu ištrauka iš Pirmojo laiško korintiečiams, kur kalbama apie sėklas ir iš jų išaugančius kūnus. Apie žmogaus, paukščių, gyvulių, žuvų kūnus, dangaus ir žemės kūnus. Knygos pabaigoje (kai jau įvyko visa, kas knygoje turėjo įvykti), jau cituotose eilutėse, rašau apie tai, kad pats esu sėkla, esu vienas iš Laiške korintiečiams aprašytų kūnų, kuris yra atpirktas, išvaduotas, kuris vertikalės laipteliais kyla aukštyn. Čia ne apie „amžinąją kartotę“ kalbu, o apie krikščioniškąjį atpirkimą, išsivadavimą iš molio. Kiek juokaudamas dabar norėčiau retoriškai paklausti: ar studentai universitete šiais laikais dar mokomi, kas yra teksto imanentiškumo principas (pavyzdžiui, knyga „Jonas Krikštytojas“ ir visos joje esančios Biblijos citatos yra vientisas tekstas).

Dėl mano kūrybos „gamtiškumo“ man tenka patirti tiek daug visokių stereotipinių nuomonių, kad jau tiesiog negyvai įgriso tas nepataikymas ir stereotipų taikymas. Lietuviams gamta būtinai asocijuojasi su žemdirbyste, su ja susijusiu gamtos cikliškumu ir taip toliau, ir taip toliau. Lietuviai sunkiai gali suprasti žydiškąjį, o kartu ir krikščioniškąjį požiūrį į gamtą. (Čia kalbu apie reformuotosios krikščioniškos bažnyčios, kuri siekė grįžti prie krikščionybės ištakų, taigi ir judaizmą iš naujo aktualizavo, gamtos supratimą.) Gamta čia jokiu būdu nėra ciklai – viskas nukreipta pirmyn (aukštyn), ne kartojimasis čia svarbu, o tam tikro kelio nuėjimas, nežinau net kaip tą paprastai ir paaiškinti, nes bijau vėl likti nesuprastas, bet taip, kaip žydai bėgdami iš vergijos Egipte perėjo per Raudonąją jūrą vieną kartą visiems laikams, taip ir gyvenimas, atpirkimas ir visi kiti dalykai yra vieną kartą visiems laikams, gamta (ir žmogaus kūnas, kuris yra gamtos dalis) čia ne su cikliškumu tapatinama, o su nesustabdomu veržimusi Dievo link. Čia ne mitologinis ratu judantis laikas, bet labai aiškiai apibrėžtas laikas ir kelias: po žmogaus nusidėjimo ir atskyrimo nuo Dievo visa juda žmogaus atpirkimo ir sugrąžinimo pas Dievą linkme. Yra absoliuti tiesė. Na gerai, yra joje tam tikrų „pasiraitymų“, kurie kyla iš žmogiškosios prigimties silpnumo: Dievas moko žmones nenusidėti, žmonės (Senojo Testamento Izraelio žmonės ir Naujosios Sandoros izraelitai – krikščionys) vaduojasi iš nuodėmių, atgailauja, bet vėl nusideda, paskui vėl atgailauja. Tik net ir šie žmogaus išgelbėjimo tiesės „pasiraitymai“ jokiu būdu nėra „amžinoji gamtiškoji kartotė“.

Abraomo palikuonys yra klajokliai, o ne žemdirbiai. Izraelitai, kurie po vergijos Egipte ir Mozės mirties vedami Jozuės perėjo Jordaną ir įžengė į Pažadėtąją žemę, taip pat buvo ne žemdirbiai. Jie buvo kariai. Ir kiekvieną kartą, kai tik izraelitai užmiršdavo esą klajokliai ir kariai ir pasinerdavo į žemdirbių prigimčiai būdingą sėslumą, kurį Izraelio istorijoje visada lydėjo „širdies nutukimas“, mėgavimasis pasaulio gėrybėmis ir nuodėmėmis, Dievas išdraskydavo šią tautą, atiduodavo jos žemes užkariautojams.

Noriu pasakyti, kad gamtą mato ir gamtoje gyvena ne tik žemdirbiai. Gamtą mato ir reflektuoja taip pat ir klajokliai, ir kariai, ir krikščionys, ir budistai, ir musulmonai… Ar gulimasis į dirvožemį pagal žemdirbio gamtos suvokimą yra tas pat kaip pagal kario suvokimą? O kaip gulasi į dirvožemį klajoklis? O kai krikščionis arba judėjas kalba apie gamtą, tai ar automatiškai jis panyra į kaži kokią gamtiškąja kartote paremtą pasaulio sampratą?

Suprantu, kad kai kalbame apie kieno nors gyvenimą ar kūrybą, ar „kūrybos pasaulėvaizdį“, tai iš tikrųjų vis tiek kalbame apie savo pasaulėvaizdį. Vėl pajuokausiu: žemdirbiui dangoraižis gal asocijuosis su kokia nors kukurūzo burbuole, o inžinieriui medžio šaknys galbūt asocijuosis su kokiais nors požeminiais kabeliais. Bet jeigu norime kalbėti profesionaliai, vaduotis iš stereotipų, vis tiek tą savo iki kaulų gelmių įaugusį pasaulėvaizdį turime mėginti praplėsti (ar susiaurinti – jeigu taip kam gražiau skamba), kad galėtume transformuotis, užčiuopti kitą, kitokį.

Iš kiek pusių mes gebame pažvelgti į pasaulį, į save, į laiką? Kiek turime paslankumo? Gebėjimo būti tarsi kokiais iš pelenų prisikeliančiais feniksais? Manau, kad šitas gebėjimas yra pats svarbiausias. Jis padeda gyti iš įvairių ligų, jis padeda išsivaduoti iš kalčių, priimti nuodėmių atleidimą, taip pat ir atleisti, jis padeda nuolat prisitaikyti prie kintančio pasaulio – jis ir yra pati gyvybė, nes kai žmogus nesugeba prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, laiko, prie kintančio (senstančio) savo kūno ir kitų dalykų, tai žmogus pamažu ima nuo visko tolti. Nuo aplinkos, nuo savęs paties, nuo savo artimųjų – jis ima merdėti. Įlenda tarsi į kokį tunelį ir žiūri pro skylutę tunelio gale. Visiems mums kartkartėmis taip nutinka. Bet – –

Ar gali gamta būti ne ciklas? Ar gali metų laikai būti ne ciklas? Tikėdamas, kad gali, šitą klausimą kėliau rašydamas knygą „Žiema, ruduo, vasara“. Specialiai apversdamas antraip tuos metų laikus, mėgindamas pažiūrėti iš kaži kokio kito taško. Nesakau, kad pavyko tą padaryti, bet bent pamėginau. Įdomiausia tai, kad mano „mėginimo“ recenzentai, rašę apie šią knygelę (ir ne tik jie), net neužuodė. Knygai tiesiog buvo priklijuota „gamtiškos poezijos“ etiketė, kalbos apie ją įveltos į gamtiškojo cikliškumo (aš tai vadinu žemdirbio sąmone) plotmę ir viskas. Knygos redaktorė Janina Riškutė vis dėlto kažkaip pajuto, kad čia su tuo cikliškumu nėra taip paprasta. Džiaugiausi, kai ji knygos viršelyje parašė: „Vienkartinis, laikinas buvimas Gintaro Bleizgio knygoje „Žiema, ruduo, vasara“ išgyvenamas fiziškai skausmingai, nes tik gamta gali kasmet atsinaujinti, „o man vis sunkiau kiekvieną rudenį / nes kito manęs nėra“ [...]. Uždaras ratas: pirmyn ir reversu. Todėl po žiemos – ruduo, ir atvirkščiai.“

Tas „uždaras ratas: pirmyn ir reversu“ man yra labai svarbu. Beveik taip, kaip ir aš jaučiu, bet ne visai taip. Nes reversu man – taip pat yra pirmyn. Eini eini žmogus prieš ledinį vėją ir nebegali ištverti šąlančio veido, tada apsisuki ir eini atbulas, bet vis tiek į priekį. Tai yra tiesė, o ne ratas. O dėl cituoto eilėraščio. Čia irgi gerai pataikyta, nes šį eilėraštį rašiau tarsi polemizuodamas su Marcelijumi Martinaičiu ir jo kūryba. Labai patinka man šio poeto kūryba. Jis buvo mano dėstytojas ir būtent jis Vilniaus universiteto „Literatų kalvėje“ neįžeidžiai, bet labai aiškiai man, pirmakursiui, leido suprasti: Gintarai, arba tu turėsi pradėti rašyti visiškai kitaip negu iki šiol, arba tiesiog tavęs nėra, nes tai, ką moksleiviai mano kuriantys, yra tik sapaliojimai, palyginti su tikrąja poezija. M. Martinaitis tada man atvėrė akis. Ir manau – ne tik tada ir ne man vienam.

M. Martinaičio kūryba nuo studijų Vilniaus universitete laikų man daro labai didelį įspūdį. Šio poeto eilėraštį „Sugalvok man vakarą su žiburiu…“ (turėjau garbės jį perskaityti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje per poeto šermenis) laikau aukščiausiu lietuvių poezijos skrydžiu.

M. Martinaičio kūryba yra iš esmės persmelkta žemdirbiškosios gamtos cikliškumo pajautos. Ne tik kūryba, tokios buvo ir jo paskaitos apie lietuvių tautosaką ir mitologiją, kurias jis mums skaitė universitete. Tuo metu man tai buvo (ir liko) labai nauja ir netikėta. Būtent – „nauja ir netikėta“ ir dar labai gražu. (Po pirmojo kurso vasarą išvažiavau gyventi pas giminaičius į kaimą, į Sakniavą, – skaičiau M. Martinaičio poeziją ir gyvenau „žemdirbio ritmu“.) Kodėl nauja? Todėl, kad augau kitokioj aplinkoj. Nors buvau visai šalia kaimų ir septintoje bei aštuntoje klasėje netgi tekdavo su klasės draugais pamokų metu važiuoti į kolūkį rinkti bulvių (o pavasarį akmenų), nebuvau gyvenęs žemdirbiškajame kaime.

Iš pradžių augau Druskininkuose – kurorte. Ten buvo daug sanatorijų, parkų, buvo miškai ir Nemunas, bet ne žemdirbystė. Vėliau gyvenau Veisiejuose – kur buvo kitokia (ne žemdirbiška) gamta: buvo ežeras, nendrės, miškas, nedirbamos paežerės, be to, augau „vokiškoje“ aplinkoje, kur buvo svarbu amatas, o ne žemdirbystė, kur buvo grožimasi J. W. Goethės, T. Stormo, F. Schillerio, J. S. Bacho, W. A. Mozarto kūryba, taip pat antikos filosofų raštais. Truputį ironizuodamas, bet galiu pasakyti, kad Senekos „Laiškai Lucilijui“ buvo tarsi kokia mano motinos parankinė knyga mane auklėjant: Gintarai, turi nieko nebijoti, turi nesusitapatinti su minia, išeiti iš minios, mokytis valdyti minią, minios dėsniai negali tavęs riboti, kiti negali primesti tau savo nuomonės ir panašiai (sovietmečiu išsiskyrusiai ir tam tikra prasme už visuomenės ribų atsidūrusiai moteriai – mano mamai – pačiai, matyt, buvo labai aktualios šitos temos).

„Žemdirbio sąmonė“, susijusi su mitologiniu laiko ratu, gamtos ciklais ir gamtiškosiomis religijomis, man buvo didelis atradimas. Mėginau ją kažkaip ir pats išgyventi, įsileisti į savo pasaulio supratimą. Per M. Martinaičio kūrybą. Iki tol „suprasdavau“ tik „gediškąją“ gamtą, kurią Sigitas Geda per istorijos tiesę, uolienų ir atodangų vertikalę vėrė taip giliai, kad taip pat nuėjo iki mitologinio ar kaži kokio pirminio, pirmapradžio laiko, bet kurioje vis dėlto nėra cikliškumo – dominuoja tiesės, atkarpos, įtrūkiai ir „išpjovos“ (ar geriau gal tiktų sakyti: išskaldos).

Knygoje „Žiema, ruduo, vasara“ mėginau tarsi kokios egzotikos įsileisti šitos „žemdirbio sąmonės“. Rašiau apie tai, kad ankstyvą pavasarį iš juodos žemės lendantys pirmieji pabalę daigai man švyti tarsi žvaigždės arba kad gėlininkyste užsiiminėju kapinėse, kur skleidžiasi „žiedynai iš artimųjų akių“, kad žemdirbystė mane išmokė „barstyti save po laukus / sėti visą išsėti iki pasiutimo / iki sąmonės užtemimo bejėgystės / be pasigailėjimo“. Bet net ir mėgindamas įsileisti tos „žemdirbio sąmonės“ ar kokių gamtiškųjų religijų (?) aiškiai jutau, kad cikliškumas ar gamtiškasis kartojimasis man yra nesuprantamas ir nepriimtinas, vis tiek man išeina tik tiesės ir atkarpos. Tada parašiau ir J. Riškutės cituotąjį eilėraštį „kur dabar vasara…“ Parašiau jį tarsi M. Martinaičiui, mėgindamas pirmose dviejose eilėraščio strofose kalbėti tarsi jo paties žodžiais: „iš kur tylėjimas šitas smelkiasi / iš kur taip išmoko lapai tylėti / šitaip rasoti veltis kaboti pageltę.“

Toliau truputį pavinguriuoju: kalbu apie gamtos pusciklį – kad rudenį viskas numirs ir pavasarį nubus kitais pavidalais (ciklas būtų, jeigu po prabudimo vėl būtų mirtis ir t. t.) – ir prieinu prie svarbiausios eilėraščio tezės, kad aš „visai nenoriu prabusti kitu“, nenoriu būti kitu, nes „kito manęs nėra“. Nėra manęs – išsidauginusio ar persikūnijusio Kukučio, nėra manęs, pakasto jauno su mylimąja prie širdies, nėra manęs kartojimuose ir cikluose, nes man tokio manęs nepakanka. Tokia sistema man yra nepakankama. Nebūtinai, kad ji savaime yra nepakankama, bet man ji yra nepakankama, nepriimtina mano krikščioniškam (klajokliškam? kareiviškam?) pasaulėvaizdžiui, kuriame individas visada yra individas – aš esu aš, nes aš esu dangaus karalystės pilietis – vieną kartą visiems laikams. Tada, kai rašiau cituojamą eilėraštį, žinoma, taip aiškiai dar nemokėjau formuluoti. Prisireikė ketverių metų, kol knygoje „Jonas Krikštytojas“ dilemą „aš ir kitas“ transformavau į „aš iš naujo esu aš“ („kai užsimerkiu pasitikiu Tavimi guluos / į dirvožemį sąmonės sukrautas vaisius esu // kuris iš naujo bus manimi“). Ir grįždamas prie rašinio pradžioje pateiktos citatos iš recenzijos apie knygą „Jonas Krikštytojas“ noriu pasakyti, kad pasakymas „iš naujo“ (kuris recenzentei veikiausiai taip pat siejasi su kartojimusi) negali būti a priori siejamas su gamtiškuoju cikliškumu, nes čia kalbama apie kūno (dulkė – iš dulkės) nusimetimą ir ėjimą tolyn į dangaus karalystę. Čia nėra jokio cikliškumo, yra tiesė: su dabartiniu (iš dulkės kilusiu) kūnu esu dangaus karalystės pilietis, praradęs šitą kūną (kuris yra gendantis ir privalo sugesti iki galo, ištirpti dirvožemyje), vis tiek lieku tas pats, tos pačios dangaus karalystės pilietis. Tas pats aš, nes aš nesu šitas gendantis kūnas, nesu jokia šio pasaulio (arba – šio pasaulio kylanti) materija. Priklausau kitam pasauliui – –

O dabar yra 2013-ųjų birželio 17 diena. Pavakarys. Einu Vilniaus priemiesčio gatve. Žydi ir kvepia liepos. Vėjas šiugžda šimtamečiuose medžiuose ir pamažu – – vasara, kurios taip laukėme, įsiplieskia visa savo galybe – siaučia ir rimsta liepų žieduose, lėtėja. Pats didžiausias metų virsmas: kai visa, kas turėjo išsprogti – – jau žydi, peržydi, nurimsta. Lengvas lengvas nuovargis šviečia pro vėjo judinamus liepų žiedus. To nuovargio nepamatysi. Gali jį tik nujausti. Nujausti žolių ir lapų, paskutinių žiedų lėtumą: niekas dabar niekur neskuba – nieko nebebus naujo, visa, kas turėjo išaugti – išaugo, kas iš dirvožemio turėjo išlįsti į orą – išlindo, žaliau nebebus ir lapai daugiau nebeaugs – dar pusantro mėnesio gamta kabos lėta ir apspangusi, kol rugpjūčio pradžioje pamažu pamažu, labai taip atsargiai lapų šlamėjimas įgaus švelnaus barškesio. Kas turi ausis, tegul klauso, nes barškesio pamatyti yra neįmanoma, nes jis yra ir dabar – 2013-ųjų birželio 17 dieną, kai einu gatve ir klausau, kaip barška mane supančio materialaus pasaulio dalykuose įslaptinta mirtis. Gamta, kuri numirs, kūnas, iš kurio reikės išeiti. Tai, ką rašiau šiame rašinyje iki šiandien, ar yra tikra? Uodžiu kvepiančias liepas tarsi koks gyvulys, tarsi bitė, mėgindamas panirti į prisiminimus, į gamtą, kurios man nepakanka, pro kurią noriu matyti giliau – – pro debesis ir žoles, užstojančias erdvę, į kurią noriu išeiti, išeisiu, pro savo akis, pro mąstymo sienas ir dėsnius, kurie nieko negali man pasakyti apie tai, kas negenda – nebarška, yra nesutraiškoma, nepraeina, ne laikina – – žodžiai tokie silpni, į kuriuos mėginu įsikibti, praplėsti nuojautų erdvę, žodžiai, kurių – – net jų nepasiimsiu, neatsiremsiu nė į vieną – – žodžio šiaudą – – tyškantį – – liepų – – kvapą – – naktis keliasi gatvės gale ir paukščiai naktiniai, išsigandę – – kurie nematomi klykia temstančiame danguje – – ir peteliškės, iš kito pasaulio, kurios plakas ore ir dūžta į šviečiančią mano galvą – – gal reiktų sakyti – sielą? – – tiesiai į mano nematomą pusę – – kaip pereiti man šitą temstančią gatvę, tas liepas, kvepiančias, degančias – – pereiti kraujuojančią sąmonę – – yra ne mano šitas pasaulis, sapnas, užrišęs akis – – aklas aklas štai eina žmogus – – bet eina – – ir vėjas – – šiugžda šimtamečiuose medžiuose ir pamažu – – viskas, ko šitaip laukiau, įsiplieskia ir rimsta liepų žieduos – – ir barška nematoma – – manyje ir visuos šio pasaulio daiktuos – – kas turi ausis, tegul klauso – – taip, barška – – koks augantis, koks vis artėjantis – – barškesys – –

Kadaise, prieš tūkstantį metų, vaikystėj, daugybę kartų mėginau pabėgti nuo šito barškesio – – ir paskui, kai augau, sirgau, išvažiavau iš Druskininkų, iš Veisiejų – – bėgau nuo šito barškesio, nieko daugiau. Budizmas ir krišnaizmas, atvedę mane į krikščionybę, anapusybė, kurios ieškojau, depresija, kuria apsirgau paauglystėj, kuri kilo iš gamtos, iš sėdinčio po ožkaganio medžiu Sidhartos, kuris buvau aš, bet aš kitas, kuris veržėsi ieškodamas savo kelio, kuris niro ir niro į gamtą – į Druskininkus, Veisiejus, iš pradžių atsisakė valgyti mėsą, paskui darėsi vis blogiau, viskas ėjo į rudenį, o vėlų rudenį ir ypač žiemą (sovietiniais laikais) parduotuvėse nebuvo pakankamai vaisių ir daržovių – – nebuvo, tai ir nevalgiau, kol atėjo laikas, kad valgyti apskritai negalėjau, bet gyvenau – – sporto salėse ir Druskininkų ligoninėj, bėgau viduržiemio naktį jaunuolyne netoli Veisiejų su kiškiais, išbudintais iš miegų, ir juokiausi – nes apsnigtos pušys ir kiškiai, ir plonas mėnulis, ir aš, ir vidurnaktis – tarsi iš pasakos, iš atviruko, iš seno paveikslo, išnykusio pasaulio, kuriame nupieštas vis dar bėgu, jaunuolis, kuris išsitreniravęs pusnynuose su kerziniais batais paskui basas karatė varžybose nesuprantamais būdais guldė visus priešininkus, pasiutėlis, smūgis po smūgio – po smūgio į tuštumą – į nebūtį – į beprotybę – – iš baimės yra visa tai, iš nesusitaikymo, iš nesutramdomo įsiūčio, iš noro išeiti kiaurai pro viską, kas atsitinka, kalėjimo sienos, kurių nebuvo, ir paukščio – – sparnai, kurių nebuvo – – ir valtis, linguojama vėjo iš 1993-iųjų birželio 17-osios, iš nuotraukos, į kurią dabar žiūriu, gali būt, kad tai nieko nereiškia, kad grynas atsitiktinumas, sutapimas, su dvidešimt metų paklaida, kurios nėra, kuri yra niekas, palyginti su amžinybe, dvidešimt – metų – kurių – nebuvo, pasaulis, kuris liks po manęs – – ar girdi, angele sarge? – – ar girdi mane, dangiškoji kariuomene? – – kerzinių batų pėdsakas, įsispaudęs nesančiame Veisiejų miške – – ar girdi? – – barškesys iš gamtos, traškesys iš tiesioginio eterio, iš kriokiančio mano gyvenimo, iš recenzijų, angele sarge, kurias, tikiuosi, rašai apie mane – –

Veidrodžiai ir eskalatoriai, kurie mane atspindi arba nepastebimai veža atgal, stengiasi sugrąžinti į tai, kas jau buvo, mėgina paklaidinti, sustabdyti. Veidrodžiai ir eskalatoriai yra visi, kurie kalba apie mane tai, ko nekalbu aš, kurie iškreipia mano pasaulėvaizdį, užsiskliausdami savo baimėse, nyra į amžinąsias kartotes, visi, kurie dar nebėga, visi išgąsdinti kiškiai viduržiemį belapiuos krūmynuos. Kiškiai, kurie išbaidyti kerzinių žodžių vis dėlto bėgo šalia. O ką reiškia šalia? Ar jie bėgo pas Tave, Viešpatie? Kiškių kariuomenė. Bliaunančios avys. Aklųjų ekspansijos visatos tyruose. Dieve, ar man pavyko žengti bent vieną žingsnį į priekį per šituos dvidešimt metų, ar eskalatorius visą mano bėgimą grąžina į pradinį tašką? Dieve, ar aš bėgu vietoj? Bet kas yra vieta? Kas yra laikas? Dvidešimt metų į niekur, upė, amžinybės kaskados, kurios liejasi ant manęs – – amžinai nebebūsiančių, amžinai nebesančių metų – – laikas, kuris turi valią mano kūnui, bet nieko negali pasiūlyt tikrajam man.

Man buvo šešiolika, kai visas nugrimzdau į gamtą. Panirau iki išprotėjimo. Rašau dabar ir šypsausi, nes žodis „išprotėjimas“ šiuo atveju beveik tinkamas vartoti tiesiogine savo reikšme. Žydų patarlė sako: jeigu nori pamatyti tai, kas nematoma, labai gerai įsižiūrėk į tai, kas matoma. Stengiausi taip ir daryti. Miglota paauglio sąmone jaučiau, kad už šitos matomos gamtos, kuri miršta ir atgimsta, turi būti kaži kas nematoma, kaži kas kitaip, giliau, kas nei miršta, nei atgimsta, kas gyvena amžinai, kas yra gyvenimas ir nieko daugiau – grynas, absoliutus, nesibaigiantis gyvenimas. Stovėjau ir žiūrėjau. Sustingęs kaip koks akmuo ar medis. Tuo metu domėjausi budizmu, didelį įspūdį darė tiek Budos gyvenimo istorija, tiek jo mokymas. Gali būti, kad netgi ganėtinai giliai į šį mokymą nugrimzdau. Taip giliai, kad iškilo klausimas „arba–arba“. Ir čia nejuokauju, nes ir gydytoja ligoninėje pasakė: arba–arba, ir mama suprato, kad arba–arba, ir įtariu, kad net tėtis, kuris ramiai ir pakankamai atsitolinęs žiūrėjo į sūnaus „siautėjimą“, kažkur širdies gilumoje taip pat pajuto: arba–arba. Kai buvo atlikti visi įmanomi virškinamojo trakto tyrimai, kurie nieko blogo nerodė, ir pritaikyti visi tuo metu (Lietuvos nepriklausomybės pradžia) įmanomi gydymo būdai ir man nepasidarė nė kiek geriau, ir gydytojai toliau gydyti atsisakė (nes nieko iš to), tėtė nuvedė mane pas gydytoją Kačergį, o šis pasakė: a, tai, vaikeli, nuo gamtos apsirgai, nieko, ta pačia gamta aš tave ir pagydysiu. Ir gydė. Karolio Dineikos metodais mokė būti medžiu, kuris stovi šimtą metų – ramiai sau stovi, be jokio nerimo, neišsigąsta jokio vėjo, jokio lietaus, jokio sniego, suleidžia šaknis giliai į žemę ir tampa nepajudinamas, jo nejaudina jokios permainos, pokyčiai, jis apkerpėja, bet nevemia, neviduriuoja – – mokė būti debesimi – mažyčiu debesėliu, kuris l-a-b-a-i l-a-b-a-i lėtai ir labai aukštai plaukia giedru vasaros dangumi, kuris yra pati ramybė, pats neskubėjimas, pats aukščiausias taškas, iš kurio atsiveria patys plačiausi ir ramiausi akiračiai. Dar mokė būti paukščiu, lėtai, pusiau miegant sklendžiančiu ratais bevėjame danguje, mokė būti mėsingais vynuogių lapais, įsivaizduoti, kaip atsigulu ant drėgnos žolės paežerėje giedrą vasaros dieną ir kaip ta žolė liečia nugaros odą – ir kaip ramu yra būti žmogum-vabalu toje žolėje. Turiu pasakyt, kad padėjo. Buvimas visokiais daiktais ir gyvūnais padėjo. Apramino simptomus, bet iki galo nepagydė. (Gal tai nepagydoma?) Dar turiu pasakyti, kad nei budizme, nei buvime visokiais daiktais niekada neįžvelgiau jokios „amžinosios kartotės“, todėl, kad budistas ir kiekvienas nubudusysis turi prasibrauti kiaurai pro viską, kas kartojasi, išeiti iš kartojimosi ratų – daug toliau negu visas šitas (gamtos ir bet kokios materijos) kartojimasis ir skaidymasis. Ir tada į mano gyvenimą įžengė krikščionybė. Labai švelniai pasakyta „įžengė“. Greičiau plūstelėjo kaip koks potvynis ar uraganas. Ir gydė jau ne simptomus, bet esmę. Aštuoniolika metų krikščionybės sanatorijoje: nuo Druskininkų ligoninės iki Lukiškių. Iki pasveikimo ar bent jau iki pojūčio, kad pagaliau pasveikau. – – Iki „Jono Krikštytojo“ eilučių: „kai užsimerkiu pasitikiu Tavimi guluos / į dirvožemį sąmonės sukrautas vaisius esu // kuris iš naujo bus manimi.“

Daugybę metų klausiau savęs: kuo ir kodėl sergu? Ar sergu? Depresija? Kam nors gali pasirodyti – jeigu tai depresija, tai duok, Dieve, man tokią depresiją. Prisipažįstu, kad buvo labai sunkių periodų. Ir tada, išaugant iš paauglystės, kai nieko negalėjau valgyti, ir paskui – sulaukus maždaug dvidešimt septynerių. Viskas vėl pasikartojo, tik gerokai stipriau. Bet tada parašiau eilėraščių knygą „Su grojančiom kraujo gėlėm“. Ir jeigu po pirmojo ligos antpuolio gimiau kaip krikščionis, tai po antrojo antpuolio gimiau kaip kūrėjas. Visa kita buvo jėgų ir energijos perteklius. Galiu galynėtis su visu pasauliu. Ar tai irgi liga? – – Bet. – – Bet yra dalykų, kurių žiūrėdamas į žmogų plika akimi nepamatysi. Yra dalykų, kuriuos sunku papasakoti, išreikšti. Būtent tas galynėjimasis su visu pasauliu ir yra „ligos“ esmė. Esu nuolatinėse kautynėse. Žūtbūtinėse. Iki mirties, o mirtis turi būti pergalė. Labai sunki. Bet amžina. Manau, kad kiekvienas mes kaunamės su savo baimėmis. Na, gal nebūtinai. Gal įkišam galvas į smėlį tarsi kokie stručiai ir slepiamės nuo savo baimių. Bet kam tada gyventi? Galvos slėpimas smėlyje man yra per menka paguoda. Nesiruošiu slėptis. Kas tai per kova? Dėl ko ji vyksta? Manau, kad dėl asmens. Kiekvienas mes nepaliaujamai kovojame dėl savo asmens. Tik ne visi tą suprantame. Čia ne narcizo kova, ne grožėjimasis savimi ar savęs demonstravimas. Čia yra kas kita. Jeigu manęs nėra, tai visa, kas yra, neturi man prasmės. O kas aš esu? Kas yra individas? Kas yra asmuo? Ar įmanoma prarasti save kaip asmenį? Kas yra asmens ar savasties praradimas?

Krikščionių teologai daug svarstė (svarsto) ir diskutavo (diskutuoja) šiais klausimais. Mano pasaulėjautai artimiausi tie teologai, kurie sako, kad atpirktojo krikščionio ėjimas Dievo link yra lygiagretus ėjimas ir į savo asmenį. Kuo arčiau Dievo esame, kuo labiau skaidrėjame, tuo aiškiau galime reikštis ir kaip unikalūs asmenys. Kiekvienas nepakartojamas, kiekvienas unikalus, dėl kurio numirė Kristus. Ir atvirkščiai: tolinimasis nuo Dievo yra savo asmens praradimas. Jeigu nesame su Dievu, tai nykstame kaip asmenys. Iš čia kyla apsėdimų teologija: piktosios dvasios kamuojamas žmogus yra suvaržomas – psichiškai ir fiziškai, jį sutraukia, perkreipia, jam sunku kalbėti – jis negali reikštis kaip asmenybė. Dievas yra beribis ir kiekvienas artėjantis prie Jo išsilaisvina, nustoja būti ribojamas. Kiekvienas tolstantis nuo Dievo yra vis labiau ribojamas. Čia noriu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai mes bijome, meluojame, elgiamės taip, kad kam nors įtiktume, ar dėl paprasto žmogiško silpnumo (t. y. iš baimės) nuolaidžiaujame aplinkai ir elgiamės kaip apriboti žmonės, esame kelyje į savo asmens apkarpymą ir praradimą. Čia yra nuolatinės kautynės. Čia ir Orfėjo mitas: nebijok, neatsigręžk. Čia ir Kristaus žodžiai: kiekvienas, kuris paėmęs arklą dairosi atgal, netinka dangaus karalystei. Netoli nuo čia yra ir Budos žodžiai, perduoti mirštančiam Vakaliui, kad mirštančiojo gyvybė yra tarsi žibintas, kuriame jau išseko aliejus, ir aplinkybės nulems – įsižiebs vėl žibintas ar ne, bet „aš [suprask – nubudusysis] nesu ribojamas aplinkybių“.

Čia specialiai dėl Budos parašiau. Provokuoti norėdamas. Manau, kad vis dėlto mano depresija kilo iš budizmo. Iš gana gilios budizmo pajautos. Tokios, kur iškyla grėsmė asmeniui. Nors ir sakoma, kad „aš nesu ribojamas aplinkybių“, bet šis sakymas man yra panašesnis į eutanaziją, o ne į asmens prikėlimą iš mirusių (metaforiškai kalbu). Man labai patinka cituotas pasakymas, neslėpsiu, jis yra vienas iš kertinių mano pasaulėjautos ir pasaulėvaizdžio stulpų, tačiau net ir šitas pasakymas man yra per menkas. Per mažai šito. Jeigu tik tiek, tai neverta. – – Neverta tau dabar mirti, ištariau vakar vabalui, kuris vėlai vakare gulėjo apvirtęs ant nugaros mano namuose ir žūtbūtinai mostagavo gal kokiomis šešiomis poromis savo juodų kojų – niekaip negalėdamas apsiversti. Mostagavo jau veikiausiai kelias valandas, nes kai aš pamačiau, įnirtingas mostagavimas pamažu rimo. Apverčiau vabaliuką. Kaip paprasta, pagalvojau, man, kuris yra aukštesnio lygio būtybė negu vabalas. Ir kaip sunku tau, vabale.

Kaip tau sunku, budiste, hinduiste, kuris mėgini kaip tas vabalas eiti tūkstantmečių ir šviesmečių ilgio kelią. Ir kaip lengva (lengva?) krikščioniui, už kurį pats Dievas perėjo visą šitą kelią, apsivilko žmogaus kūnu, gyveno kaip žmogus, numirė ant kryžiaus ir sako: jeigu nori, tai imk viską dovanai, iš Mano malonės. Imk ir dar šiandien galėsi suprasti tai, ką žmogus pats iš savęs galėtų (ar galėtų?) suprasti po kokio šviesmečio.

Kurukšetros mūšyje Krišna abejojantį Ardžuną mokė nenusiminti ir nebijoti kariauti, kalbėdamas apie tai, kad joks mirtingasis negali užmušti gyvybės sunaikindamas formas keičiančius pavidalus (pavyzdžiui, karius). Sakė: „Kas yra, niekada neišnyksta, ko nėra – niekad neatsiranda.“ Labai stipru. Bet man ir šito per maža. Labai plačiai pasakyta, bet vis tiek apribota. Vis tiek tai man panašiau į eutanaziją, o ne į prikėlimą iš mirusių. Vis tiek man tai atrodo bejėgystė. Atrodo. Ir atrodė tada, kai buvau šešiolikos, kai nirau į budizmą ir krišnaizmą ir iki sąmonės netekimo, iki vėmimo ir ilgo nevalgymo, iki išprotėjimo ir pasiutimo savo viduje šaukiau – jeigu tik tiek, tai man nereikia. Nejaugi įmanoma tik tiek? Tik tiek – nieko nepakeisti. Kam tada visa, kas yra, jeigu nieko pakeisti neįmanoma, nes kas yra, niekada neišnyksta, o ko nėra – negali atsirasti. Čia kažkokių bejėgių leksika, bejėgių mąstymas, tų, kurie nieko negali pakeisti. Čia yra depresija ir beprasmybė.

Aš noriu eiti giliau – ten, iš kur atsiranda tai, kas niekada neišnyksta, ir ten, kur gali atsirasti tai, ko nėra. Lygiai kaip ir su anksčiau cituotais Budos žodžiais: nesu ribojamas aplinkybių. Noriu eiti ten, kur aplinkybės ne tik kad manęs neribotų, bet dar giliau – noriu eiti pas Tą, kuris valdo aplinkybes, nuo kurio aplinkybės priklauso. Budizmas ir krišnaizmas mane slėgė, nes nors čia ir kalbama apie labai gilius ir rimtus dėsnius, bet kalbama apie juos taip, tarsi jie būtų nepajudinami – nieko nauja po saule, po amžinybe, dėsniai ir principai čia yra esmė. O aš sakau, kad bet koks dėsnis ar principas yra ribojimas. Yra riba, kuri temdo mūsų akis ar širdis. Išmanydami net pačius slapčiausius pasaulių dėsnius mes vis tiek liekame tų dėsnių vergai – negalime prasimušti pro dėsnių ir principų sieną, negalim išlįsti pro tai, kas neatsiranda ir kas nepradingsta, galim būti neribojami aplinkybių, bet aplinkybės lieka. Ir todėl dabar noriu pasakyti, kad galiausiai mes kaip asmenys tampame suvaržyti, apgliaudyti, apriboti, suvirškinti šių dėsnių. Jeigu pasiliekame šioje sistemoje, tai kaip asmenys mes einame į nesatį.

O krikščionių Dievas? Vienas Dievas trijuose asmenyse? Šizofreniška? Gal kiek. Bet svarbiau man yra kitkas. Krikščionių Dievas juokiasi iš visų dėsnių. Taip, Jis duoda labai griežtą įstatymą savo išrinktajai tautai, daugiau negu šešis šimtus įsakymų (ne dešimt), bet net ir duodamas įsakymus Jis aiškiai leidžia suprasti, kad žydams seksis ne todėl, kad jie laikysis duotų įsakymų, o todėl, kad Dievas norės, kad žydams sektųsi, jeigu jie laikysis įstatymo. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų lyg ir panašu į anksčiau minėtų religijų žmogaus santykį su dėsniais ir principais, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Iš labai paviršutiniško. Iš tikrųjų Senojo Testamento Dievas kalba apie tai, kad jeigu jūs sugebėsite įvykdyti tai, ką Aš jums įsakau įvykdyti, Aš sukursiu naujus dėsnius, specialias aplinkybes jums. Jums nustos galioti pasaulio dėsniai, nustos galioti pasaulio (visatos?) logika. Jeigu tu žengsi žingsnį čia, kur Aš liepiu, tai apausiu tave septynmyliais ir tavo vienas žingsnis bus lygus šviesmečiui, nes Aš Esu Dievas ir galiu padaryti taip, kaip noriu, kaip tu net nesapnavai. Galiu tris milijonus žmonių ir šimtus tūkstančių gyvulių keturiasdešimt metų išmaitinti dykumoje, kur nėra nei žolės, nei vandens, nei maisto. Paskui galiu šiuos žmones atvesti į labai derlingas žemes ir padaryti taip, kad trise stoję kautis prieš šimtą ar tūkstantį jie laimės, nes Aš taip noriu, nes Aš taip nusprendžiau, nes niekas negali Man pasipriešinti. Ir jeigu norėsiu, tai padarysiu, kad saulė tekės vakaruose, o ne rytuose, ir jeigu panorėsiu, tai Žemė ims suktis į kitą pusę, nes Aš esu tas, kuris nustato taisykles ir principus.

Žmonėms vis nesisekė laikytis Dievo duotų nurodymų. Bet juk beribiam Dievui žmonių silpnumas negali būti kliūtis ar apribojimas. Gerai, tarė Jis, negalit išsilaikyt, tai ir nereikia, Aš pats ateisiu, apsivilksiu žmogumi ir įvykdysiu įstatymą. Aš pats būsiu auka sau pačiam, kuri padaro šventus tuos, kurie nėra šventi. Aš nematysiu jų nešventumo, nes į jų širdis įdėsiu vieną iš trijų savo asmenų – Šventąją Dvasią. Ir pasaulio „pašlemėkuose“ matysiu save, ir tie „pašlemėkai“ Mano vardu galės išvarinėti netyrąsias dvasias, gydyti žmones, nemirti įkandus gyvatei ir nugalėti viską, kas tik trukdys jiems gyventi. Nes ne jie tą darys, bet Aš pats – Šventosios Dvasios pavidalu gyvenantis juose. Kas gali Man (o tada ir jiems) pasipriešinti? Man, kuris sukūrė visa, kas tik yra, kuris yra giliau negu visos visatos aplinkybės, dėsniai ir principai. Netikite? Tai žiūrėkite: kai vaikščiojau apsirengęs žmogaus kūnu, liepdavau paralyžiuotiesiems keltis, pasiimti savo gultą ir eiti, nes Mane ima juokas iš visų jūsų karmų ir principų, nes Aš gydžiau aklus, raišus, kurčius, apsėstus, nusidėjusius, išsikraipiusius, pasiutusius – nutraukdamas visas jų karmas, nubraukdamas visus jų nusižengimus, keisdamas visus gyvenimo dėsnius ir principus, nes Aš tai galiu. Noriu ir keičiu. Noriu ir iš nieko padarau tai, ko nebuvo. Iš padugnės padarau šventąjį – per vieną sekundę. Ir iškeliu jį aukščiau už visus angelus. Noriu ir dovanai dalinu tai, kam užsidirbti (?) reikia šviesmečių. Skrisk, vabale, nėra ko čia tau mirti, nėra ko kovoti su aplinkybėmis, nes Aš tau leidžiu pačiam būti aplinkybėmis. Todėl, kad taip noriu.

Ir čia Aš dar labai švelniai kalbu. Labai švelniai labai gležnam ir užsispyrusiam žmogui. Žinai, esu labai kantrus. Per prievartą nieko iš tavęs nenoriu. Iš Savo malonės duodu tau patį Save. Gali imti ir būti nenugalimas, bet jeigu persdamas ir bezdėdamas tu vis dėlto eisi savo šviesmetinį kelią, atstumdamas Mane, pasitikėdamas savo jėgomis ir impotentiškų principų bei dėsnių žemėlapiais, – tai eik. Aš suskaičiuosiu kiekvieną tavo plauką, lydėsiu tave, skruzdėliuk, pačioj tirščiausioj užsispyrimo gelmėj, ir vargas tam, kuris norės tau padaryti ką nors bloga. Tu Manęs nepažįsti, bet Aš pažįstu tave. Ir saugau. Nes taip noriu. Nes nėra nieko, kas galėtų Man priešintis, nėra nieko, kas iš nebūties negalėtų tapti būtimi, nes Aš tariu žodį ir įvyksta. Nes noriu ir niekas tampa visata, pasauliais. Nes Aš Esu. – –

Štai toks gydymas, Gintarai. Tokia poezija. Ir tave, bailį, kaip kokį karosą ištraukiau iš amžinųjų kartočių liūno. Nes taip norėjau. Vabale. – –

– – Krikščionybė mano gyvenime nėra kokia nors egzotika ar hobis. Ne laisvalaikio užsiėmimas, ne nakties sapnas. Net ir dabar, praėjus daugiau negu dvidešimčiai metų nuo to laiko, kai tapau krikščionimi, kartais kramtydamas maistą šypteliu. Ačiū Tau, Dieve, kad valgau. Ir tas šyptelėjimas yra pati krikščioniškiausia padėka Dievui už maistą, nes aš prisimenu laiką, kai buvo iškilęs klausimas „arba–arba“. Tai, kad galiu valgyti, nuryti maistą, yra stebuklas, kurį Dievas man padovanojo. Niekas iš šio pasaulio – nei gydytojai, nei aš pats, nei mano tėvai, nei gamta – negalėjo padaryti, kad imčiau valgyti. Buvo laikas, kai visi rezignavome. Ir tada Šventosios Dvasios pavidalu į mano gyvenimą atėjęs Dievas prikėlė mane iš mirusiųjų ir mokė iš naujo: valgyti, kvėpuoti, eiti. Buvo momentų, kai atsikelti iš lovos ir žengti žingsnį atrodė ne ką realiau, negu žengti per Genezareto vandenis. Bet aš žengiau. Valgiau. Dėkodamas Dievui. Ne tuščiažodžiaudamas, bet paprasčiausiai šypsodamas: ačiū. Tai, kad nuo to laiko, kai iškilo klausimas „arba–arba“, nugyvenau jau daugiau negu dvidešimt metų, man atrodo toks neįtikėtinas dalykas, toks stebuklas, nuo kurio dar ir dabar negaliu atsikvošėti. Kvaila? Ką gi tu supranti nepabuvęs mano kailyje. Stok ant savo vagos, savo upės, savo Genezareto ir eik. Nubusk iš komos. Vabale.

Ne viena duona žmogus yra gyvas. Jaučiu tai kiekvieną dieną, nes tik todėl ir tik tiek (netgi tiek – iki begalybės) esu gyvas: kiek valgau ne šito pasaulio duoną. Gal esu silpnas, jeigu toks ligotas? Ateik, pasigalynėsim. Tik būtinai atsivesk kariuomenę, nes man jau iki gyvo kaulo įgriso visi šitie pamaivos, kurie vaiposi pikčiausiais veidais ir nieko negali man padaryti.

Šešerius metus pratylėjau, kol visokio plauko kritikai dergė mano kūrybą, išimdami iš jos esmę. Ką reiškia „dergė“? Ir ką reiškia „esmę“? Esmę būti. Nei manęs, nei mano kūrybos nėra be tos dangiškosios duonos, kurią kiekvieną kartą nuryju pirmiau, negu nuryju materialaus maisto kąsnį. Be tos beprotybės (?), kuri plėšo mano kūną ir sąmonę, kuri yra ne iš materijos, kuri veda mane nuo tada, kai iš „arba–arba“ aš pasirinkau gyventi. Reiktų sakyti: mane pasirinko gyventi. Tas, kuris taip norėjo, kuris plečia mano ribas ir plėtė net ir tada, kai buvau uždarytas tarp ankštų Lukiškių sienų, kuris juokėsi per tardymus, kai sadizmo kamuojami materialieji (veterinariniai?) valstybės tarnautojai šnypštė man į ausį – čia niekas tavęs negali išgelbėti, Dievas tave atstūmė. Mane sunku pagąsdinti ir dar sunkiau žiūrint į mane suprasti, kada aš bijau. Nes kai bijau, tai šypsausi. Nes mane ima juokas, kai man grasina. Nes gyvenu iš man padovanoto laiko, iš Dievo malonės, nes kūniškasis „aš“ jau seniai numirė – tada, prieš dvidešimt metų, prieš neatmenamą laiką Veisiejų miške – jis nubėgo su išgąsdintais kiškiais į miško prieblandą, ištirpo su pavasario sniegu, jo nebėra. Tai su kuo jūs, po velnių, čia kalbate? Kam jūs grasinate, kam šnypščiate į ausį? Mirusiajam? Jeigu jūs kalbate su mirusiuoju, tai patys esate mirę. Esate iš pasaulio, kuriame aš negyvenu, kurio nevalgau, negaliu nuryti, kurį išvėmiau iki sąmonės netekimo, iki savasties gelmių. Kiekvienas mes murkdomės savo apribojimuose ir kenčiame, negana to, nuolat stengiamės (to net nesuvokdami) apriboti dar ir kitus, nes toks yra materijos principas – ribotis, riboti, nuvysti ir išnykti. Kaip iš to išsivaduoti? Vabale. Paciente, ar dar ko nors pageidausi prieš operaciją? Prieš išsivadavimą? Išsiribojimą? Snaigyno žuvys iš to seno ryto, kuris, niekaip negaliu atsiminti, pavasarį ar rudenį buvo – – ko jūs atplaukėte ir baksnojate snukiais į lieptelio, ant kurio stoviu, kuolus? – – Ką norite man pasakyti? Ko norit paklausti? Kodėl aš niekaip neatsimenu, pavasaris tada buvo ar ruduo? – – Argi yra metų laikai? Tiems, kurie ištrūko iš orbitos, išsivadavo, pasiuto, išsišiepdami nuo perkrovos netikėtai keičiantis skrydžio krypčiai – – visiems metų laikams ir gyvenimo ciklams išsidėliojus į liniją – – į liniją, sakau, į absoliučią tiesę. Akistatą, kad reikia mirt. Ir reikia prisikelt – – išsivaduoti iš dėsnių, iš visko, kas tik gali mus sustabdyti, išgąsdinti – – mus, kurie bijome – – ir kraupiai bijodami peržengiame baimės ribas – –

Kas ten taip barška liepų žieduose? – –

Kodėl mane ima juokas? – –

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.