Tavo dievojauta
DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS
numaniau tave jaučiant kosmoso alsavimą
tačiau taip giliai
visata ir visetas mėtų arbatoje
atsisveikinime žvilgsnyje pro langą į apsnigtus namų stogus ir kasdienius praeivius su skrybliais: „laba diena gera diena viso gero nepamirškite savo mėlynojo skėčio“
numaniau tave domintis karaliais ir viešpačiu o kartais mano languotais marškiniais su lygintuvu taisius rūpesčių raukšles pasakojus apie Šopenhauerio ir švento Augustino draugystę
numaniau tave žvelgus į rožių spyglius bažnyčių vitražuose artimųjų šnabždesiuose pro telefoną girdėjus pūgą ant kasdienių grindų ieškojus mozaikų juodumo ir baltumos prasmės darnos ramybės ir įsiklausymo paspaudus klavišo pianiną
aš klystu tavęs nėra lengviau taip manyti tik debesų apkraštavimas kitoks