Ką dar turėsim paaukoti?

VYGANTAS VAREIKIS

Kai Vidurio Rytų Europos šalis kamuoja miestelius ir gyvenvietes nuplaunančios liūtys arba sekinantys karščiai, Lietuva išlieka saugi ir patogi šalis.

Atostogų metu Lietuvos didmiesčių gyventojai palieka miestus (Vilnius liepą ir rugpjūtį, kaip ir Roma ar Paryžius, iš esmės yra turistų išlaikomas miestas) ir traukia į poilsiavietes prie ežerų ar upių arba prie brangios (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) Baltijos jūros.

O prie Baltijos jūros šiemet poilsiautojų nekantriai laukė ne tik viešbučių ir maitinimo įstaigų šeimininkai, bet ir gelsvą Baltijos smėlį nusėję milijonai karkvabalių liekanų ar negyvos žuvys kai kuriuose pajūrio ruožuose.

JAV leidžiamas žurnalas „Harper’s“ pateikė glaustą informaciją apie ekologijos pokyčius pastaraisiais metais. Gamtininkai negali paaiškinti, kodėl į Kalifornijos pakrantes išplaukė tūkstančiai pasimetusių jūrų liūtų, kodėl Čilės pakrantėse atsidūrė tūkstančiai nugaišusių didžiųjų krevečių ir krabų, o rytų Škotijoje – gausybė jūrų paukščių; Anglijos Kornvalio ir Devono pakrantėse buvo išmesti šimtai kormoranų, gandrų, audrapaukščių, Pietų Australijoje – dešimtys tūkstančių nedidelių žuvų, dvidešimt keturi delfinai ir dar du pingvinai. Mokslininkai nežino – dėl masinės delfinų žūties Meksikos įlankoje reikia kaltinti žvejus ar sociopatus. Vien tik Seišelių salose gyvenę vėžliai daugiau nebeegzistuoja. Koraliniai rifai nyksta didėjant vandenynų rūgštingumui, tad po kelių dešimčių metų jų nebeliks. Kasmet į atmosferą išmetama dukart daugiau šiltnamio dujų, negu įstengia absorbuoti pasaulio miškai ir vandenynai. Europos aplinkos agentūros duomenimis, dėl pasaulinio atšilimo tendencijų per artimiausius šešis dešimtmečius didžiausia grėsmė yra iškilusi Pietų Ispanijai ir Pietų Prancūzijai, Italijai, Graikijai, Serbijai ir Vakarų Turkijai. Šiems regionams gresia daugiau kaip 50 dienų per metus, kai oro temperatūra bus aukštesnė negu 35 laipsniai, o naktimis termometro stulpelis nenukris žemiau 20 laipsnių.

Ir taip toliau, ir panašiai… Žmogaus įsikišimo į gamtą pasekmės jau nebekelia abejonių. Ir šis įsikišimas vis intensyvėja.

Informacija apie kinų laivus, brakonieriaujančius jūrose, pasirodo kiekvieną dieną, rusų žvejai Tolimuosiuose Rytuose savo laimikį pigiai parduoda japonams, o ir žvejyba Baltijos jūroje, palyginti su laimikiu, kuris būdavo sužvejojamas dar prieš trisdešimt metų, atrodo labai jau menka. Tačiau už šį menką laimikį reikėtų dėkoti Sovietų Sąjungos žvejybos ypatumams, kai Baltijoje žuvys buvo gaudomos barbariškai, o pilnus žuvų daugiatonius tinklus nupjaudavo ir palikdavo pūti jūros dugne.

Birželio viduryje Baltijos jūra ties Melnrage, Giruliais ir Karkle išplukdė šešis kritusius ruonius, o Klaipėdos pakrantėse šiemet jau aptikta dvylika negyvų ruonių. Mokslininkai nežino, kodėl žūsta jauni, stiprūs, gerai įmitę gyvūnai – nuo žvejų tinklų ar nuo ekosistemos pokyčių.

Dalis mokslininkų mano, kad susiduriame su visuomeninių santykių irimu ir visuomenių degradacija, kuriuos sąlygoja klimato kaita, gyvenamosios vietos užterštumas ir biologinės įvairovės nykimas. Atrodo, kad gyvenamosios aplinkos naikinimas ir europietiškų vertybių degradacija, apie kurią kalba intelektualai, vyksta vienu metu.

1966 metais parašytame eilėraštyje „Sustojimas dykumoje“ Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis klausė:

Nuo ko labiau nutolo šie laikai –

nuo krikščionybės ar nuo helenizmo?

Kas artinas? Kas bus ateityje?

Ar ne kita era ten mūsų laukia?

Kokia bus mūsų priedermė tai naujai erai?

Ir ką mes jai turėsim paaukoti?

(Vertė Tomas Venclova)

LRT radijo „Savaitės komentaras“ (VII.1)