Gražiausias pasaulio knygynas

RENATA GORCZYŃSKA

– Formaliai žiūrint, pagal šį reitingą esame trečioje vietoje, – sako Antero Braga, Porto mieste esančio knygyno „Livraria Lello“ generalinis direktorius. – Prieš porą metų jį paskelbė britų dienraštis „The Guardian“, o dėl interneto jis apskriejo visą pasaulį. Bet atkreipiu dėmesį, kad knygynai, užėmę dvi pirmąsias vietas, atsirado ne kaip knygynai. Pirmasis iš šio sąrašo, Mastrichto „Boekhandel Selexy Dominicanen“, įsikūręs apleistoje dominikonų bažnyčioje, pastatytoje daugiau negu prieš 800 metų. Dar neseniai ten buvo dviračių sandėlis. Projektuotojai išsaugojo griežtą, minimalistinį šventovės vidų ir jame sumontavo ultranaujovišką įrangą. Savo ruožtu Buenos Airių „El Ateneo“ turėtų atsidurti kitame estetinės skalės krašte, nes jo reikmėms buvo pritaikytas XIX amžiaus teatras, palikus sceną, ložę, balkonus, prašmatnius lipdinius, plafoną, net ir purpurinę uždangą. Neneigiu jų grožio, bet palyginimas nėra teisingas, nes tik mūsų knygynas, o tiksliau – kelių aukštų neogotikinis pastatas, nuo rūsio iki palėpės, buvo pastatytas būtent tam tikslui.

„Livraria Lello“, veikiantis adresu Rua das Carmelitas 144, suprojektuotas garsaus vietinio architekto Xaviero Esteveso, čia įsikūrė XX amžiaus pradžioje. Bet pačios firmos istorija yra senesnė. Ją 1869 metais įkūrė prancūzų bibliofilas ir leidėjas Ernesto Chardronas, daugelio portugalų literatūros lobių leidėjas. Po jo ankstyvos mirties firma ėjo iš rankų į rankas, jungėsi su kitais knygynais ir antikvariatais, kol 1894 metais savininku tapo garsus šios profesijos atstovas José Pinto de Sousa Lello kartu su svainiu Davidu Pereira, o po pastarojo mirties dar kooptavo brolį, paskui brolėną. Galiausiai likusieji šeimos nariai kartu su artimiausiais bendradarbiais įsteigė bendrovę „Prólogo Livreiros“, kuri ne tik siūlo 60 tūkstančių pavadinimų kūrinius, taip pat naujienų įvairiomis kalbomis ir daug unikalių, vertingiausių leidinių, bet ir veikia kaip išskirtinė leidykla. Jos dorovinis moto skamba taip „Decus in Labore“, tai yra „Garbė iš darbo“, kas atitinka Porto gyventojų, gal darbščiausių Portugalijos žmonių, būdą. Jį galima perskaityti ant vitražinio plafono šviestuvo, kurį puošia kūjį virš priekalo iškėlusio kalvio siluetas. Jis nepadarytų gėdos net ir pačiam Tiffany.

„Livraria Lello“ knygyno laiptai

Knygyno atidarymas 1906 metų sausio 13 dieną buvo nemenkas miesto gyvenimo įvykis. Tada jis sutelkė intelektualinį elitą – rašytojus, poetus, aukštųjų mokyklų profesorius, žurnalistus, kuriuos steigėjų šeimos nariai su pasididžiavimu vedžiojo ir vaišino šampanu. O iš gatvės į juos spoksojo minios žioplių. Pasakojimų apie „Livraria Lello“ atidarymą pasirodė net ir tokiose tolimose metropolijose kaip Rio de Žaneiras.

Susitikti su Antero Braga susitariau išvakarėse, sprausdamasi per turistų spūstį, nes tai viena labiausiai jų apgultų Porto vietų. Manęs paprašė ateiti valandą iki atidarymo, kad galėčiau ramiai apžiūrėti nuostabų interjerą, kuris prieš dešimt metų buvo suprojektuotas – kaip jį apibūdino pats architektas Antonió Fuentesas Floresas – katedros stiliumi, be abejo, stipriai paveiktu art nouveau įtakos.

Knygynas buvo iš pagrindų renovuotas. Kaip pabrėžė Floresas, kiekvienas miestas turi ypatingos vertės pastatų, įrašomų į jo istoriją ir tampančių jo simboliais. Būtent taip atsitiko su „Livraria Lello“. Čia dominuoja nuostabus raižytas medis, gotikinis lankas, sujungtas su vingriomis moderno linijomis. Nežinia, kuo labiau žavėtis – prašmatniomis architektūrinėmis detalėmis ar į skyrius suskirstytais veikalais. Vertingiausi jų dar yra iš Chardrono atsargų, bet šalia antikvarinių leidinių ir senų nuotraukų kolekcijų yra ir garsinių knygų. Nestinga ir smulkmenų, skirtų veikiau turistams negu bibliofilams, nes firma, be abejo, iš jų šiek tiek uždirba.

Sėdžiu užburta antrame aukšte, į kurį veda visiškai neregėti kordobano spalvos dvigubos elipsės formos, dar ir, jei galiu taip pasakyti, labai įmantrios raižybos laiptai. Neįmanoma nuo jų atplėšti akių; be abejo, jie yra labiausiai matomas „Livraria Lello“ simbolis. Antero Braga vaišina mane espresu firminiame puodelyje (tokių porcelianinių žaisliukų galima įsigyti suvenyrų skyriuje, bet jų kaina baido) ir neslepia pasitenkinimo.

– Esu laimingas žmogus, – sako jis. – Ko galėjau laukti iš gyvenimo geresnio, negu užsiiminėti tuo, ką myliu, ir dar gauti už tai padorų pinigą?

Jis pasakoja, kad dirba knygyne netoli penkiasdešimties metų. Kai nusistebiu, nes jis atrodo jėgų kupinas žmogus, priduria, kad pradėjo dirbti kaip 13 metų berniukas pasiuntinukas, nes finansinė šeimos padėtis buvo sunki, jo tėvas negalėjo garantuoti jam išsimokslinimo, tad studijavo dirbdamas. Kaip byloja jo pavardė, tapati Portugalijos šiaurinėje dalyje esančio senovinio, religingumu garsėjančio miesto pavadinimui, jis kilęs būtent iš ten. Pasiekė bendrovės generalinio direktoriaus postą, taip pat yra Portugalijos knygininkų draugijos pirmininkas. Todėl daug keliauja po pasaulį ir dalyvauja visose svarbiausiose knygų mugėse. Lenkijoje dar nesilankė, bet atnešė man vienintelį – kaip informuoja – knygos lenkų kalba knygyno fonduose esantį egzempliorių. Aš šypsausi, išvydusi populiariausią lenkišką vadovą po Portugaliją. Ne kažin kas. Bet paskui internete aptikau, kad jo bendrovė išleido vienos Portugalijoje gyvenančios lenkės knygą apie Fernando Pessoa kūrybą.

Didžiausias pasaulio antikvariatas yra „Strand Bookstore“ pietinėje Manhatano dalyje – jo knygų saugyklos driekiasi 18 mylių. Užeidavau ten kartais, priblokšta jo dydžio. Jei ne itin profesionalių pardavėjų pagalba (dar iki kompiuterinių laikų), būčiau pasimetusi daugiaaukščiuose labirintuose. Panašiai, nors gal mažesniu laipsniu, jaučiuosi Rua das Carmelitas esančiame knygyne. Nesibaimindama – čia klientams irgi asistuoja energingi ir simpatingi jauni pardavėjai. Jie per kelias sekundes suras kompiuteryje ieškomą egzempliorių, o jeigu jo neturi savo fonduose – pristatys iš tolimiausio pasaulio kampelio.

– Ši vieta, o ypač pasakiški laiptai tokie nepaprasti, kad prašyte prašosi panaudojami kitais tikslais, – kreipiuosi į Antero Bragą.

– Iš tikrųjų, – girdžiu atsakymą, – čia organizuojame ne tik autorinius vakarus, bet ir kamerinius teatro spektaklius, net ir proginius madų demonstravimus. Tuomet laiptai atlieka įspūdingo, nepakartojamo podiumo vaidmenį. Taip pat čia ne kartą dirbo filmavimo grupės – filmavo įvairių siužetų meninių filmų scenas. Tačiau svarbiausias mūsų tikslas – prekyba knygomis. Per internetą pristatome bet kokius rinkose prieinamus egzempliorius. Beje, prašom įeiti į mūsų interneto puslapį www.lelloprologolivreiro.com.sapo.pt, ten rasite bet kokios jums reikalingos informacijos.

Ar knygos ateitis – tik jos leidyba elektroniniu pavidalu, klausiu Antero Bragos.

– Viliuosi, kad ne. Gal tokia ateitis lemta vadovėliams, moksliniams darbams ir įvairiems naudingiems vadovams. Bet gražios knygos neatstos joks jos virtualus pakaitalas. Jos gerbėjai to neleis, – sako „Livraria Lello“ vadovas.

Šių eilučių autorė augo šalia Tarptautinio spaudos ir knygų klubo Varšuvos Wilsono aikštėje. Prie kavos puodelio ten buvo galima susipažinti su kukliu spalvotų leidinių iš Vakarų rinkiniu ir nusipirkti, pavyzdžiui, Steinbecko apsakymus originalo kalba.

Kitas puikus to meto sumanymas buvo kaimo klubų-kavinių tinklas. Niekada nepamiršiu scenos, kai plaukiant baidarėmis Vda upe Bydgoščiaus vaivadijoje pavakare nuėjau į kaimą, tikėdamasi gauti duonos. Buvo pjūties metas, javapjovės dirbo prie elektros šviesos, o vietiniai pensininkai susirinko prie televizoriaus vietiniame klube-kavinėje. Gurkšnojo „turkišką“ kavą, įsmeigę akis į ekraną, kuris rodė Kurosawos „Kruviną sostą“. Kažko panašaus jau gal neišvysiu. Klubai-kavinės likviduotos, o privačios firmos perimtose skaityklose jau nebeliko jų buvusios atmosferos. Ir, kas jau nieko nestebina, jauni, atsitiktiniai knygynų pardavėjai paprastai neišmano apie sritį, kurioje dirba, jiems svetimi net garsiausi pasaulinės literatūros vardai.

Tad su nostalgija prisimenu mano du mėnesius trukusios kelionės po Portugaliją paskutinę dieną. Praleidau ją kvartale, kur yra daugiausia senovinių art déco stiliaus mūrinių namelių, pastatytų vietoj buvusio karmeličių vienuolyno, sugriauto trečiojo dešimtmečio pradžioje. Diena anksčiau lankiau puikiausią to stiliaus paminklą – Casa de Serralves, apjuostą aštuoniolikos hektarų sodų. Tai sena rezidencija grafo de Vizelos, atstovo turtingiausios šeimos, kuri sukaupė turtus Brazilijoje. Jų palikuonis neužsiiminėjo verslu, bet buvo šiuolaikinio meno gerbėjas ir kolekcininkas. Jo 1932 metais pastatyta vila, šiandien paversta muziejumi, yra vienas gražiausių Portugalijos art déco pavyzdžių. Didžiulėje teritorijoje, padalintoje į angliško ir prancūziško stiliaus dalis, su įspūdingu rožynu, daug vėliau pastatytas Šiuolaikinio meno muziejus. Ten vyksta laikinosios viso pasaulio menininkų kuratorių atrinktų kūrinių parodos.

Iki pasimatymo, Porte. Tavo harmoningai koegzistuojanti kultūra ir natūra lieka mano dėkingoje atmintyje.

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 2 (122)

Vertė Kazys Uscila