GORAN STANKOVIĆ. Eilės
Goranas Stankovićius (g. 1958) – serbų poetas ir eseistas, Nišo (Serbija) kultūros centro darbuotojas, savo šalyje įvertintas įvairiais literatūros apdovanojimais.
Susipažinome šiais metais per „Sarajevo poezijos dienas“ – vieną seniausių poezijos festivalių Europoje. Nors šiemet dėl prastos šalies finansinės padėties festivalio programa buvo gerokai apkarpyta, pažintys mezgėsi kaip niekada iki šiol, mat turėjome užtektinai laiko ilgiems pasisėdėjimams prie puodelio
bosniškos kavos ar bokalo juodo Sarajevo alaus. Goraną Stankovićių įsidėmėjau kaip elegantišką, santūriai besišypsantį poetą, visišką savo kolegų, garsiai klegančių serbų ir bosnių poetų, priešingybę. Eiles jis skaitė tyliai, ne visada įtikinamai, bet tvirta stovėsena ant scenos bylojo apie jo poezijos tikrumą. Vis dėlto jo eilių versti neplanavau, nes festivalyje turėjau daugybę darbo, dažniausiai nematomo. Bet kai universitete nuobodžios rytinės paskaitos metu savo rankinėje atsitiktinai radau Gorano eilėraščių pluoštą, vertimu nusprendžiau prastumti laiką. Po vakarinių skaitymų tuos juodraštinius vertimus poetui padovanojau, o jis, peržvelgęs rankraštį, paprašė, kad „ištraukčiau į dienos šviesą“.
Vertėja
Balkaniškas pasakojimas
VII
Keliausiu aš žemėj šioj, kaip pašlemėkas, nekantraudamas atvykti. Reikėjo tiesiog keliaut su ja, audiniais, kurie kūną sudaro, stumiant krantus kuo toliau, kol užmerksiu akis. Ir keliavau taip, su manim keliavo kiti, kvėpavo ir stebėjo, valgė ir gėrė, drapanas keitė, kaip ir aš, iš visų pavargęs labiausiai. Miške, ošk, upe, tekėk, verki, kalne, broli mano, esame mes niekas. Todėl keliauti geriausia, keliauti daug, lyg ieškotume kažko. O žmogus myli, nekenčia ir gaili, ir gelia jam. Manai, negi žmogus? Ne, žemė nekenčia, kalva ir mėnuo virš jos. Žemė šita. Kalva kita dainuoja, trečia dejuoja. Keliauju dėl to. Prateka manimi neapykanta, kol esu aš čia, o jei suspėsiu kitur, kitoks jau būsiu. Gal geresnis, gal blogesnis, sakau tau, žmogus yra prakiurusi statinė ir kibiras. Cha, žemėj šioj monų daugiau nei žmonių. Ir kiekvienas mano žodis buvo melas, viskas, ką turiu, buvo melas, o priešais laukus keitė kalvos, ir visur akys spindėjo.
X
Ne, amžiams liksime čia laidoti mirusių ir žuvusių savo. Sapnas, su kuriuo mus sukeis, suteiks naujos jėgos, bet reikia dar dangčio švelnumui pridengti ir ginklo silpnybei. Taip, kaip gaištame laiką niekams, prie sienų mūsų laukia. Viršūnėse kalniečiai, kaulėti ir išdžiūvę, lygumose valstiečiai, vieniši ir bevaikiai. Ir kur dabar, motinos sūnūs, garbingieji, miego pilnom akim, nepasotinami, pinigų ieškoti, moterų, garbės ir trauktinės stikliuko, kur link sukti šitoj kryžkelėj? Per jauni mes, kad būtume ramūs, per seni, kad išminties turėtume. Užaugę, bet nerangūs, liesi dar, aukso plaukais, bet vakaras jau čia, kaip ir apmirę piršliai, keisti visiems, labiausiai sau. Dėl to nusibostame greitai, o jei pagriebsi, smalsuoli, mane už parankės, pamatysi – paprasti mes, uždusę, vieni, sapne netikram ir tokie trapūs realybėj!
15. Litanija
Žmogus ir gerai, kad gyvena, numiršta. O kitas tik gimsta. Mums gyvenimą reikia gyvent; greit iš tavęs tik dulkė teliks, šešėlis tiktai ir žodis tuščias. Tai – ne stilius, gyvenimas tavo kitur yra. Pabėgi į šalį be bilietų. Dvi tik ugnys žmoguje rusena, tai – viltis ir pabėgimas. Demografija yra likimas, vaikai mūsų – jo varomoji jėga. Ne vieta čia, ne laikas, gyvenimas tavo kažkur kitur yra. Tik šešėlis ir žodis tuščias, politika pralaimėti turi, sakė Švarcenegeris. Baisus, baisus paukštis, gyvenęs kadais prieš mus Vokietijoj, numirė seniai, mielieji žmonės! Gyvenimas tavo kažkur kitur. O žmogus numiršta, ir gerai, kad gyvena.
Pakalnėj, ten stovi vienos dienos žmonės, pakalnėj. Vienos dienos žmonės! Ten jie stovi. Sninga, lyja, ir pučia vėjas ledinis. Bangos dūžta į mūsų atolo akmenis. Instaliavome saulės kolektorius, bet saulė šviesos mums gaili vis tiek. Oi, koks vėjas pučia! Vasarą išvykstame į Graikiją, žiemą leidžiam Balkanų miestų aikštėse. Gyvename savais laikais, giliai kvėpuojam. Gūsiai išsklaido rudens lapus, o tada mes žinom – viena diena jau baigias, ir vienu įkvėpimu mums liko mažiau. Kelionės, kelionės! Kad gyventum, kad svajotum. O ten stovi jie. Nejudėdami, kartu, lyg ledkalniai jie būtų, lyg visus išgelbėti galėtų, abejonėm, silpnumu. Visus mus užlies didžiulė banga.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
