EILÉAN NÍ CHUILLEANÁIN. Eilės
Eiléan Ní Chuilleanáin (g. 1942) – airių poetė. Gimė Korke, rašytojos ir profesoriaus šeimoje. Mokėsi Korko ir Oksfordo universitetuose. Šiuo metu dėsto Švč. Trejybės koledže Dubline. Kritikų laikoma viena geriausių šiuolaikinių airių poetų ir geriausia Airijos poete moterimi.
Jos eiles versti mane paskatino silpnybė „mažoms“ kalboms (nemanau, kad kalbos dydį galima nustatyti pagal ja kalbančiųjų skaičių, tam reikia kitokio, „tikresnio“ mato). Nors poetė ir kuria anglų kalba, ji puikiai kalba airiškai, verčia airių poeziją. Bendravome tik elektroniniu paštu, mūsų trumpos diskusijos dažniausiai būdavo apie kalbas. Būdama ne tik poetė, bet ir vertėja, Eiléan Ní Chuilleanáin labai koncentruotai ir paprastai sugebėdavo paaiškinti kiekvieną man verčiant sunkumų sukėlusią eilutę, o tokių buvo nemažai, nesgi mano specialybė – ne literatūrinė, o teisinė anglų kalba. Visgi versti šias eiles buvo labai įdomu.
Vertėja
Ankstyvi prisiminimai
Jei paralyžių sukelsiu eilėse, Kur pyktį išreikšti tinka labiau, Ar tai bus dėl mano auklėjimo, Nepripažinusio mirties akivaizdos? Jie niekuomet nekeldavo tetos Noros, gulinčios svetainėj; Mūsų katės peles gaudė, bet Savo laimikio nerodė niekada. Gimiau per karą, bet jo man lyg nebuvę. Teta Nora vis dar jėgų žydėjime, Jos geriausias porcelianas nebuvo keistas ar dužęs. Dulkės buvo nuklojusios daiktus; pastebėjau tai Metais, tais pačiais, kaip ir akmenis, Keičiančius spalvą, kai užlieja juos Lietaus vanduo. Žinau, kaip vyksmas prasideda, Bet pabaigos nelaukiu niekada.
Mieliausias, Nemoku parašyti „sudie“ Paskutiniame lape, nesistenk Suvokti manęs suaugusios, tiesiog Pažvelk į mano pradžią. Vaikystė man teikė viltį Ir jokių įsipareigojimų. Anksti pastebėjau, kaip vapsva Į akmenį paslaptingai sustingsta Ir juda lėtai geldama vyrius, Kad niekada neužsivertų durys. Tada aš suvokiau teisybę, Lyg bejėgiškai kylanti banga, išsiliejanti krantuos.
Paklydėlis
Kai išgirdau aš kalbant per radiją, Visi belaisviai buvo staiga išleisti, Laikiau jaunėlį savo pusbrolį, Stipriai suspaudus abiem rankom, Traukiau jį iš gatvės, Kur norėjo išsitiest visu ilgiu Po mašinų ratais. Belaukdama, kol suveiks vaistai, Bandžiau prisimint, ką vilkėjo jis, Atrodo, kad tai buvo džinsai Ir mano senas velveto švarkelis.
Kitą savaitę vyrai sugrįžo Stambesni, nei juos atminti galėjom, Netvirtai jie sėdėjo virtuvėj – Stalas trupiniais ir dokumentais nuklotas – Būdavo, ilgam jie nutildavo, Kriauklės link nešdami puodelius Ir juos kruopščiai mazgodami.
Nenulipo jis laiptais visą gegužę.
Birželį, kai avietės prisirpo, Jie rinko jas kartu su mumis, Vėliau ir obuolius skinti padėjo – Dienas jie leido kopėčių viršūnėse, Netrukdydami mums gaminti pietų. Vakarais ilgai lauke sėdėdavom. O jis dirbti kartu nenorėjo Ar valgyti kartu su mumis.
Viskas taip ir liko, ilgai dar, Girdėdavom skardžius balsus, Sklindančius iš laukų – Pašokdavo jis mus išgirdęs.
Rastum jį neįprastu laiku berūkantį Kieme prie šiukšlių dėžių, Per žingsnį nuo stačių šoninių laiptų. Ir mūsų laisvė niekada Jo nepasiekdavo. Jis gyveno Lyg paskutinis genties atstovas, Pasiklydęs prarastoj teritorijoj Ir kenčiąs visus genties nepriteklius: Jokio džino su toniku, jokio
Aspirino, tik blindės kačiukų arbata. Jokių kamščiatraukių, jokių asilų ar autobusų, Jokių galisų, jokių metodistų, Jokių vaisių, tik sutrešę apelsinai, Jokių naujienų iš kalėjimo vienučių.
Vyras, stebintis moterį
Dėl garso, kai kiekvienas užmiega, Dėl jausmo, lyg niekur nebūtum visai, Pasuko jis iš kelio (tolyn nuo eismo ir vėjo Medžių viršūnėse), vartų link, į tamsų sodą. Takelis vingiuoja pro šiukšlių maišus ir virtuvės duris, Tada pereina į žvyruotą keliuką prie langų, Kuriuos atsargiai pridengia gyvatvorė. Jis sustoja ir dairos. Štai ką jam reikia matyti:
Moteris vėliu metu valgomajam Ado užuolaidą, jos veido linijos Tiesias į nuovargį, sunkumą, amžių. Plaukai jos veržias iš kuodo, Rankos pakeltos į adatą beveriant siūlą, Liežuvis jos juda burnoj. Jos pėdų ar batų, užklotų rūbų klostėm, Pamatyt jis negali. Vyras jaučiasi jaukiai.
Dabar gali jis eiti tolyn, kol naktis į tylą Ilgus minios triukšmus iššukuos Į sceną, į erdvias kavines – Trombono muzika užlies blizgius staliukus. Stebės jis veidus prie baro, pavargusias mergaites, Jų raumenis, sutvirtintus muzikos ritmais, Ir svorį jų krypuojančių padėklų, gėrimų, ledo ir grąžos.
Pasakojimas apie mane
Vaiko smakras liečia marmurą. O ausis sustingusi ant plokštės. Jos plaukai beveik nuvalė išbarstytus miltus, Akimis ji seka savo motinos rankas.
Tos rankos miltais ir kiaušiniais paslepia mieles, Kai vėl jos iškočioja ir suminko Kvėpuojantį, minkštėjantį, neiškeptą dar kepalą, Kuris bandė iškilti, bet buvo suminkytas ir nustumtas šalin.
Lyg tas vyras iš gretimo kambario, Susisupęs it Adomas į rudens lapus, Besislepiąs po raukšlėm kalnų, kurie užgriuvo, Kai šis kvietėsi ateiti ir užkloti jį.
Dabar jis susilenkęs, Kol skausmas bado pilvą jo ir žarnas, Guli dejuodamas: aš nesu aš, Mano istorija suregzta ir Lyg jos kepta duona rūgšti.
http://poetryinternationalweb.net/pi/site/item/11162
Vertė Kristina Tamulevičiūtė
