Dulkių kodas
JULIUS KELERAS
Turiu liguistą pomėgį rašikliams. Ne visiems. Tik tiems, kurie plonai ir tiksliai lieja rašalą. Ir ne bet kur, o ten, kur rankai nurodo įkvėpto proto impulsas, tikintis, kad tas majestotiškas prisilietimas bus itin reikšmingas ir turės išskirtinę vertę. Ne pridedamąją ir ne atimamąją, o tą tikrąją, mano ketinimus išreiškiančią vertę. Tokią, kurioje gali, o gal netgi ir turi atsispindėti meilė, net ir meilė rašikliams. O meilė tobuliausiąja savo forma, kaip žinoma, yra telkinys viso, kas susikaupė per gyvenimą. Tarkim, dulkių ant seno, mielo mano vaikystės pianino RĪGA, prieš dešimtmetį atitekusio anuomet ne itin noriai muzikavusiam ir, kaip daugelis šiuolaikinių berniūkščių, mažiau komplikuotą muzikavimą kompiuterio klavišais pamilusiam brolio sūnui.
Iki šiolei prisimenu tas dulkes mažame chruščioviniame dviejų kambarių Antakalnio vaikystės butelyje: saulės nutviekstas, vasarą įkaistantis rudo, lakuoto pianino paviršius ir jos, beveik nesislepiančios ir nenuvalomos, puikiai matomos, išraiškingos, aistringai prieš bet kokį blizgesį kiekviena palankia proga pasisakančios dulkės. Ant dangčio, saugančio klaviatūrą nuo pirštų, liepos karščio ir nuo jų, dulkių, nuo bet kokių iš rytų, vakarų ar pietų bet kurią akimirką galinčių pasirodyti barbarų, t. y. būtybių, neturinčių pakankamos jėgos atkelti dangtį, išvaduojant mirusiuosius, ir išgauti garsą. Taip, kalbu apie garsą. Tie, kurie gali pakelti dangtį, išvaduodami garsą, nurisdami akmenį Velykų kalne ar ištardami mutabor, nelaikytini barbarais. Barbarai ne išvaduoja, o įkalina; barbarai ne sergsti, o iššvaisto; barbarai neturi tėvynės, jie patys sau yra chaotiška, nesėsli ir greičiausiai savęs nesuvokianti, nekūrybinga ar kūrybingumą bent jau man nepriimtinu būdu suvokianti tėvynė. Dulkės jiems yra tik dulkės. Toks būtų mano gal kiek ir abstraktus gentinis barbarų vaizdinys. O kiti, pažįstami, atpažįstami, žinomi individualūs šiuolaikiniai barbarai? Rašantys poeziją ir besispjaudantys juoda narciziška ugnim, be meilės Vilniuje klojantys senamiesčio šaligatvius ir tiek pat užklojantys aplinkinę erdvę solidžiais necenzūriniais blokais, lakstantys su žaliais segtuvais ir reikšmingai vadovaujantys krautuvėms, rėminantys paveikslus ir manantys, kad kaip tik apie juos sukasi visata su visais mėnuliais ir visomis jais besižavinčiomis žemėmis, dirbantys durininkais striptizo erelių klubuose ar plebėjiškai vairuojantys bet kurią akimirką gresiančius subyrėti klebančius, kone Napoleono epochą menančius taksi… Visa tai būtų atskira tema, kuriai reikia griežtesnio metodo, strategijų, ilgų tyrimų. Gaila, taksi barbarams, neabejoju, būtų galima paskirti ištisą skyrių, o gal net ir kelis. Jie to verti, sudaro vientisą lipnią masę, taksistą nuo taksisto nelengva atskirti, nors jie turi ir vardus, ir pavardes, ir skirtingus gimimo metus. Bičių avily, pasiguoskim, irgi negalima atskirti – vientisa dūzgianti masė. Vos vienąsyk teko sutikti išskirtinį taksistą: pagyvenusį, iš Argentinos Vilniun grįžusį gyventi lietuvį, kurio vieta galėtų būti Kultūros ar Užsienio reikalų ministerijoje, ir tikrai ne pirmame aukšte, kur prie suliniuoto žurnalo, laukdami neatsitiktinio lankytojo parašo, sėdi budėtojai. Tačiau ne apie tai, kaip mėgsta sustabdyti ne ten nuslystantį pokalbį inteligentiškasis ir subtilumo, ne vien meno ar amato pamokas visuomet be mokesčio duodantis bičiulis fotografas Gintautas Trimakas.
Dailininko Viktoro Binkio, kuriam buvo perskaitytas tekstas, komentaras ir piešinys: „Aš klausiau užsimerkęs ir man kilo toks vizualinis vaizdinys: pradėjai apie dulkes ir šia tema improvizuodamas spirale kilai aukštyn, kiekviena fraze atspindėdamas vis kitą gyvenimo gabalą. Vartodamas žodį „dulkė“ per gyvenimą apėjai kelis kartus ir poetiškai papasakojai savo istoriją. Brūkšninis kodas, barbarai - kitos temos. Summa summarum viskas susidėjo į poetišką gyvenimo nušvietimą. Be pliuso ar minuso, man atrodo. Nostalgiškai“
Spėju, kad mamai gal tada ir rodėsi jos didžiausias priešas, tačiau dabar sau tyliai sakau, jog anos, prisimenamos dulkės yra atminties lobis, kurį reikia branginti, nes jis susijęs su daiktais, kurių nebėra, tad jie patys nebegali pasakyti, ką apie tai mano, ir apsiginti, jei, sakykim, kalbėčiau apie juos netiesą. Dulkės leidžia prisiminti daiktus ir žmones, jos dalyvavo ir tebedalyvauja amžinuose susirėmimuose tarp tvarkos ir chaoso, tarp kontrolės ir laisvės, tarp to, kas yra, ir to, ko jau nebėra. Jos spontaniškos, priklausomos nuo vėjo, bet ne nuo fin de siècle ar planinės ES ekonomikos, ne nuo kokio spigaus TV kanalo, nurodančio, ką valgyti, gerti, dėvėti, kokius vaistus vartoti ar kokią meilę pasirinkti. Jos laisvesnės ir amžinesnės už politinius lyderius, KKK ar AA veikėjus, visas kartu paėmus visų, net ir pačių šlovingiausių laikų darželio auklėtojas, anarchistų stabukus ir stabukes, Kitus Vyskupus, savaitgaliais dviem dešiniosios pirštais proletariškai lukštenančius po mūsų šiaurės herbais išnokusias saulėgrąžas, palengva išmirštančius herojiškus disidentus, kažkur, ačiūdiev, prieš kelis dešimtmečius prapuolusius Petro Griškevičiaus portretus, iš kurių kažkada darydavau aplankus „Literatūros ir meno“, „Švyturio“,
Galop tiek jau to, gali tie numylėtieji rašikliai lieti ir storai, svarbu, kad tiksliai ir ne tą anksčiau minėtą atimamąją vertę generuotų. Storai linijai irgi reikia palikti galimybę atverti kokį nematytą mitografologinį peizažą. Žinoma, jeigu jį, skubiai užrašęs, įskaitysiu. Būna, kad neįskaitau. Pastaruoju metu dažnokai. Kokios penkios šešios raidės paties sukurtam kryžiažody, pasvirusioje, išardytoje piramidėje, kurios akmenys, regis, išdėlioti tiesiąja, o niekaip. Sau paspęsti spąstai. Jeigu šitaip kardiogramos neįskaitytų kardiologas, rimtesniam pacientui būtų nekas. Nekas yra ir mano neišskaitomam žodžiui, kuris lieka vienas kaip koks pulko niekieno žemėje paliktas karys. Jeigu tai šiaip eilutė, tai ma ją šunes, maža ką užsirašau, išgirdęs ar pagalvojęs, atsiminęs ar nutvėręs, tačiau jei eilėraščio, tuomet jau esu priverstas skambinti avarinei. Nėr kitos išeities.
Andai nusipirkau raudoną, nuostabų PENTEL. Rašo, kad pagaminta Japonijoje. Taip norėtųs tikėti. O negalima. Japonija toli, Kinija arti. Pavojingai arti. Didelė ta Kinija, visi žino, o Japonija maža ir sproginėjanti. Sušių ir haiku šalis, bet labiau sušių, nors kitados, prieš šimtą metų, buvo daugiau haiku. Šalis, kur iš dešimtmečiais ėjusių poezijos žurnalų liko tik pavadinimai, o jei koks vienas kitas tebeina, tai tik vietiniams. PENTEL primena seną lietuvišką, vaikystėje girdėtą žodį PENDZEL, kuris iš tiesų yra lenkiškas, tačiau vaikystėje, kai dar tik mokaisi žodžių, visi jie tau yra lietuviški. NMF50-BO parašyta ant brūkšninio kodo. Tai jau tikrai ne lenkiškai ir ne lietuviškai. O žemiau kažkokie skaičiukai ir patvirtinimas, kad tai išties japoniškas produktas. Tačiau tas brūkšninis kodas niekaip nenusilupa, o pirštai, rašantys pirštai nenori justi menkiausio pasipriešinimo.
Pagalvoji, Jėzau, jei tie brūkšniniai kodai būtų ir ant mūsų kaktų. Ir, žinoma, valdžia, paremta Europos Sąjungos, pritvirtintų juos kuo geriausiai: nulupti draudžiama. Ir išeinantis Seimas, ir ateinantis, ir visi kiti visur kitur Lietuvos žemėse esantys seimai priesaika prisižadėtų greičiausiai tuos brūkšninius kodus mokesčių mokėtojams laikyti amžinai iki pat mūsų letalinės išeities ir pergalingosios savo ateities. Nuplėšti jų nebūtų įmanoma. Kiekvienas galėtų apžiūrėti kaimyno kaktoje įgaliojimus ir nuopelnus: valstybininkas jis, svarbesnis už pačią valstybę, ar vargšas dulkėtas žmogelis su senamadiška skrybėle ir rusvoku ar net visai rudu 1970-ųjų portfeliuku – tokie tipai kartais pasirodo mieste, bet išneria ne ką dažniau už Tunguskos meteoritą. Tiesa, jie pilki, nereikšmingi, nevalstybiniai, neatstovauja jokioms partijoms ir, greičiausiai, neturi politinių aspiracijų, negina niekaip kitaip neapginamų niekur nesančio žmogaus teisių, neturi ir begalės šiugždančiųjų banko sąskaitose, kurios, laimei ar ne, jau visos užimtos tų labai, neperdėkime, labai labai nusipelniusių valstybininkų, itin reikšmingai planuojančių naują kolektyvizaciją, reorganizaciją ir visuotinę visų gyvųjų ir mirusiųjų laimę. Vos neparašiau „mirštančiųjų“. Dieve gink, jokios prichvatizacijos, jokių neteisėtų veiksmų. Vsio zakonno! Esu tikras, kad kaip tik dėl to ant to vargšo žmogelio, lėtai tarsi sulėtintame brolių Lumière’ų filme braukiančio Gedimino prospektu, portfelio taip gražiai atrodo dulkės. Jų net nėra. Per dešimtmečius jos įsigėrė į portfelio sagtį, jos saugo jį, kaip naujieji valstybininkai saugo savo finansinę garbę ir karjerinę šlovę bei orumą, saugo, kaip barbarai saugodavo savo sielą, kuri visada likdavo nepasiekiama kažkur priekyje. Kažkur ten, kur jų dar nebuvo. Ir vargu ar bus.
