Abraomo, Saros ir Sodomos svečiai

VIEŠPATS pasirodė jam prie Mamrės ąžuolų, sėdinčiam pačioje dienos kaitroje prie savo palapinės angos. Jis pakėlė akis ir pamatė netoli savęs stovinčius tris vyrus. Juos pamatęs, jis nubėgo nuo palapinės angos jų pasitikti ir, nusilenkdamas iki žemės, tarė: „Mano viešpatie, jei randu malonę tavo akyse, neaplenk savo tarno. Tebūna atnešta truputį vandens, – nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte atsigaivinti. Tada galėsite toliau eiti, nes juk užsukote pas savo tarną.“ Jie atsakė: „Daryk, kaip sakai.“ Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir paliepė: „Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių.“ Abraomas nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė jį tarnui, kuris greitai jį paruošė. Tuomet, paėmęs varškės bei pieno ir paruoštą veršieną, padėjo visa prieš juos, o pats tarnavo jiems valgant po medžiu.

„Kurgi tavo žmona Sara?“ – jie paklausė. Jis atsakė: „Va ten, palapinėje.“ Tuomet vienas jų tarė: „Aš tikrai sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir tavo žmona Sara turės sūnų.“ Tuo tarpu Sara, stovėdama jam už nugaros prie palapinės angos, klausėsi.

^{Pr 18, 1–10}

Viena iš tų lengvų istorijų Raštuose, kur gramatiniai nesklandumai – sakytume, korektūros klaidos – provokuoja kitas istorijas. Kodėl Abraomas, pamatęs tris vyrus, kreipiasi į juos vienaskaita? Tiesa, pasakojimas pradedamas tuo, kad Abraomui, sėdinčiam vidudienį prie savo palapinės angos, pasirodė VIEŠPATS. Visas pasakojimas, kuriame veikia kuris nors arba du ar trys atėję prie Abraomo palapinės „vyrai“ ar „angelai“, tęsiasi iki pat Sodomos ir Gomoros sunaikinimo kitame skyriuje. Ir visame šitame pasakojime taip ir lieka painiava tarp vienaskaitos ir daugiskaitos ir tarp „angelų“, „vyrų“ ir „VIEŠPATIES“. Lyg Abraomas ar Lotas (žr. kitą skyrių) kalba su „vyru“ ar „angelu“, o šis staiga tampa VIEŠPAČIU. Taip visas šis pasakojimas darosi panašus į sapną, kuriame vienas ir trys, ir visi penki gali būti ir kitas, ir trečias, ir visa kariuomenė. Krikščionys, nesunku atspėti, šioje painiavoje įžvelgia užuominą į dieviškąją Trejybę, kuri tada, kai buvo rašoma ši Raštų dalis, dar nebuvo visiškai atskleista, nes dar nebuvo įsikūnijęs antrasis Trejybės asmuo ir dar nebuvo atskleidęs, kad egzistuoja ir trečiasis. Rabiniški aiškinimai paprastai vengia tokių sunkiai suprantamų ir įsivaizduojamų teologinių konstruktų ir laikosi arčiau teksto „kūno“, t. y. mano, kad Abraomas ir Lotas čia turėjo susitikimą su Dievu per jo pasiuntinius angelus, kurie turėjo žmogišką (vyrišką) pavidalą. Mal’akh, angelas, rabiniškoje versijoje yra dieviška apraiška, o ne savarankiškai egzistuojanti būtybė. Biblijoje, ypač Mozės Penkiaknygėje, lengva pastebėti šį nuolatinį lyg ir keitimąsi vaidmenimis tarp angelo (mal’akh) ir Dievo. Jokūbas, pavyzdžiui, prie Jaboko upelio visą naktį eina imtynių su kažkokia vyriško pavidalo būtybe, lyg ir angelu, šis sužeidžia jį ir galiausiai palaimina, suteikdamas Izraelio vardą, kurio prasmė čia pat paaiškinama: „Nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“ (Pr 32, 29).

Dar vienas niuansas – aiškinama, kad vienas mal’akh pasirodo tik vienam kuriam nors uždaviniui ar darbui atlikti. Ši interpretacija siejama su tuo, kad žodis mal’akh galėtų būti siejamas su žodžiu melakha, kuris reiškia darbą, reikalą, užduotį, amatą. Taip pat, žinoma, ir su biblinio teksto interpretacija. Juk vargu ar gali net ir paviršutiniškai skaitančiam neužkliūti detalė, kad 18 skyriuje pas Abraomą su Sara ateina trys angelai, o kitame skyriuje į Sodomą ir Gomorą nueina jau tik du. Pirmas uždavinys buvo aplankyti Sarą ir pranešti jai, kad ji po metų jau turės sūnų. O antras (ir turbūt trečias) – patikrinti Sodomą ir Gomorą, ar ten tikrai taip viskas blogai, kaip liudija Dievo ausis pasiekęs „šauksmas“. „Šauksmas“, pasirodo, buvo teisingas, ir tada buvo likęs darbas – sunaikinti šiuos miestus.

Man, aišku, labiau suprantamas ir artimesnis šis aiškinimas. Ir jis artimesnis dar ir todėl, kad leidžia geriau išsiaiškinti šią istoriją, kuri yra suausta iš kelių epizodų, paprastai skaitomų atskirai vienas nuo kito. Visus šiuos epizodus sieja šie trys angelai kaip to paties Dievo apraiškos, kurie tiesiog vizituoja, lankosi kaip svečiai. Pirmiausia pas Abraomą su Sara, o tada Sodomoje, kur juos priima Abraomo sūnėnas Lotas su šeima. Epizodai akivaizdžiai priešpriešina jų svetingumą, rodomą atėjusiems į svečius lyg pačiam Dievui, ir Sodomos gyventojų priešiškumą svečiams lyg niekingiausiems padarams.

Komentaras, esantis Biblija.lt („Abraomas kreipiasi į Trejeto vadą, dar neatpažindamas, kad jis Jahvė – Viešpats, o tolesnėse trijose eilutėse kreipiasi į visus tris vyrus. Du iš jų vėliau tapatinami su pasiuntiniais – angelais“), kiek kitaip sprendžia šią painiavą, bet jis taip pat leidžia matyti aiškų skirtumą tarp dviejų būdų priimti svečius – kaip Dievą ir kaip… neaišku ką. Tokiu atveju Biblija ir be dieviško Įsikūnijimo rodo etikos ir religijos perspektyvą, kurią tūlas krikščionis gviešiasi nusavinti: Dievas nėra kažkur nepažįstamas ir neaišku ko norintis… Jis atpažįstamas ir regimas kitame žmogiškame pavidale, kuris gali ateiti kaip svečias. Ir šiame santykyje visa tavo etika ir religija kaip ant delno: ar abraomiška, ar sodomiška (pastaruoju atveju – kitą asmenį priimi kaip dieviškumo apraišką ar niekini kaip „p…rą“).

-akp-