PAULIUS NORVILA. Eilės
ūgis
ūgis – daugiau kaip du metrai vaikšto rankas iškėlęs
katedros kryžių delnais apkabinęs vaiko šešėlis
septyni vyskupai
turiu septynis tarnus septynis našlaičius
pirmasis suranda akmenį kalno papėdėje
antrasis tuo akmeniu įskelia ugnį
trečiasis braukia per ašmenis šypsosi
ketvirtasis skrodžia bangžuvei pilvą
penktasis ištraukia prarytus vaikus
šeštasis sodina prie laužo
o septintasis na kaipgi be jo šoka visiems ir dainuoja
pradžioje
pradžioje ištirpo ledas o tuomet prasidėjo
skenduoliai padangos žuvys apsigobę tinklų skaromis
nuorūkos išmatos naminių gyvūnų laukinių žmonių pėdsakai
trumpi sijonėliai atsispindintys lūpų delnų ir akių linijose
pastoliai keiksmažodžiai begalinis kulniukų-plaktukų kaukšėjimas
na ir galiausiai - mes
nebegalintys už pirmojo įspūdžio pasislėpti
nieko
nieko nėra svarbaus žodis virsta špaga špaga – adata kiaurai metalo šarvus perduria širdį
susiūna
pirmąjį
pirmąjį vyrą sukūrė Dievas pirmąją moterį sukūrė Dievas pirmąjį naminį gyvūną sukūrė Dievas pirmąjį vazoninį augalą sukūrė Dievas pirmąjį dezodorantą po skutimosi sukūrė Dievas pirmąjį treniruoklį keturgalviam raumeniui sukūrė Dievas pirmąją televizijos laidą šokių projektą chorų karus sukūrė Dievas
turbūt jau supratot – pirmąjį Dievą
sukūrė žmogus
keleivių kontrolė
keleivių kontrolė stebi kiekvieną iš mūsų kruopščiai tikrina rankose spaudžiamus dokumentus laukia pirmosios klaidos staigesnio judesio tamsesnio žvilgsnio laukia mažiausio plyšelio pro kurį jei tik pajėgtų partemptų atgal vienu tiksliu chirurgo judesiu vienu per stalą riedančiu pinigu vienu pirštu bakst ir jau nebegyvas šypsosi dokumentuose
iš įpročio
iki čia balsai atkeliauja sumišę su kosuliu žiovuliu saldainio popierėlio traškesiu šnabždesiu į ausis ir rankas brukamais prisiminimais
jau nebe žodžiais sakiniais ar loginiais kirčiais pradedi pastebėti tą slypinčią po audiniais ir po kūnais poezijos rakštį
iliuzija
nusiplauti batus pasitikrinti paštą pavalgyti
atrašyti draugams dukart lėčiau negu priešams
skambinti į kirpyklą ieškoti ilgai lojalumo kortelės
vėliau ten nueiti stengtis visaip neužmigti kirpėjos kėdėj laikinuoju amžinu miegu
tuomet būtinai aplankyt sporto klubą kol dar nesibaigė abonementas
grįžtant nupirkti bulvių morkų kiaušinių dar makaronų ir sūrio
dairytis bejėgiškai saldumynų skyriuje
stoviniuoti eilėj stebint kaip mainos ir sukas veidų karuselė
viską pjaustyti kepti ir virti valgyti temstant šviesoje amžinųjų ekranų
įkrauti telefoną išsilyginti marškinius suplauti indus akies krašteliu pastebėti vėją už lango
pasitikrinti paštą suvalgyti obuolį ir jau tada jau pagaliau
gyventi
ant mūsų palangės auga
ant mūsų palangės auga mažos mergaitės ir dideli berniukai praeiviai su gėlėmis gatvės slopus gaudesys
skaitomų knygų siužetai rašomų tekstų gijos blėstanti lempos šviesa
plaktukai ir vinys kalamos vis giliau į smilkinių skardą
kūnai paliegę pavargę sugedę ir sutaisyti automobiliai
planuojami ir jau nugyventi darbai netikėtumai stebuklai tas garsas kai ji kitame kambary apsiverčia lovoje
plaukai ir nagai sekundės minutės ir valandos šešėlio dėmė marškinių
vėjo šuorai tarp vis dar belapių medžių šakų
kur ne kur jau girdimas nors nedrąsus paukščio čiulbėjimas paukščio-drakono liepsnos vis dar garuojančioj sapno oloj
o kai jau koktu iki šleikštulio ir tuščia ir kaukolės vidų gremžia atšipusiais dalgiais
ant mūsų palangės vis vien – bent jau svogūnai krapai ir žinoma raudonėliai
