Pasivaikščiojimas po Vilnių
VYGANTAS VAREIKIS
Vilnius vasarą tampa tikra turistų nugulta Europos sostine, kuria džiaugiasi ir eurobiurokratai, ir kultūringi vokiečių pensininkai ar kodakais ir kanonais apsiginklavę japonų turistai, ir lenkų grupės, apgulusios Aušros vartus bei Rasų kapines, kuriose palaidota Piłsudskio širdis, ir jauni britai, pasirinkę šį romantišką Vidurio Europos miestą stag party vieta – pigus alus, gražios merginos, ilgi saulėti vakarai. Lithuania is a real paradise for men! – skelbia reklama internete.
Senamiesčio erdvės Vilniuje stebuklingai keičiasi ir gražėja. Nuėjo į praeitį tas sovietmečio suirimas, nykuma ir visur persismelkęs poreforminis skurdas. Tai miestas, kuris, kaip ir moteris, laukia malonių gal kiek stereotipinių epitetų. Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės miestas, Adomo Mickevičiaus, kuris istorinėje Lenkijoje niekada nėra buvęs, miestas. Gedimino, Basanavičiaus, kuris neišvyko į atkurtos Lietuvos laikinąją sostinę Kauną, Piłsudskio ir Miłoszo miestas. Miestas, XX amžiaus pradžioje tapęs lietuvių ir lenkų nesantaikos židiniu, stebuklingai susiklosčius geopolitinėms aplinkybėms, atiteko lietuviams – praeitą savaitę šie atidarė prie Gedimino kalno atstatytus Valdovų rūmus. Buvusius Abiejų Tautų Respublikos valdovų rūmus, verta paminėti.
Nobelio literatūros premijos laureatas Czesławas Miłoszas Vilnių prieš karą yra apibūdinęs kaip provincialų, gyvą ir įdomų miestą, kuriame viena ar dvi gatvės buvo „amerikietiškos“: XX amžiaus kapitalizmas, iškabos, neonai. Tokia buvo Didžioji gatvė, žydų rajono fragmentai Vokiečių gatvėje. Labai keistas mišinys ir „pašėlusiai egzotiškas miestas – šiek tiek pseudorytietiškas [...] ir truputis Europos su baroku ir gotika“ (Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu, Vilnius, 1997, p. 227). Užupyje ir Žvėryne tada gyveno darbo liaudis – darbininkai, paštininkai, pensininkai, Antakalnis buvo ūksmingas mažų namelių rajonas. Tada ir Aušros vartai, visų supratimu, nieko bendro neturėjo su lenkiškumu. Anot Miłoszo, jie buvo „mūsų“. Vilnius ir šiandien lieka maloniai provincialus miestas europiniame kontekste. Aš pamenu, kaip 1997 metų liepos pabaigoje, po mėnesio į Vilnių atvykęs iš triukšmingo Budapešto, stebėjausi miesto, virš kurio plaukė ūksmingi barokiniai debesys, ramybe.
Po viešojo transporto reformų šią vasarą Vilniuje geriau vaikščioti pėsčiomis. Kaip 1980 metais rašė amerikiečių psichologas Jamesas Hillmanas, olandų žmonių elgsenos tyrinėtojas Berndas Jageris stebėjo veido išraiškos skirtumus Amerikos rytiniuose ir šiauriniuose miestuose, kuriuose žmonės stumdosi didmiesčių gatvėse, ir vakariniuose ir pietiniuose miestuose, kur žmonės yra priklausomi nuo automobilių. Jis padarė išvadą, kad vakarinėje Amerikos dalyje žmonių veidai yra vienodesni ir blankesni „dėl išaugusio automobilių naudojimo ir dėl to, kad niekam nebereikia „paruošti veidą susitikimui su kitais veidais“, kaip sako T. S. Eliotas“ (James Hillman, „Pasivaikščiojimo palaima“, Šiaurės Atėnai, 2011.XII.2).
Vilnius tebelieka miestas, kuriame verta ir malonu vaikščioti. Europos miestuose prieš porą šimtmečių plito sodų menas, tada sodai ir parkai buvo skirti vaikščioti, o jų projektuotojai vadovavosi estetiniais motyvais. Mūsų laikais jie vadovaujasi ekonominiais argumentais. Karoliniškės, Justiniškės, Šeškinė, Konstitucijos prospektas – visur tie patys nykūs vaizdai: prekybos centrai, tiesios gatvės, pastatų kompleksai. Visą tą beviltišką nykumą matome ir kitų Lietuvos miestų rajonuose.
Senasis Vilnius buvo kuriamas pagal kojų pėdsakus – takus, posūkius, aptvarus, kryžkeles, upelius. Šio miesto kūrėjai labiau pasitikėjo įgimtais eisenos pavyzdžiais negu planiniais akies projektais. Miestai kyla iš apačios, atsiranda iš gatvių. Miestų gyvybingumą lemia vaikščiojimas pėsčiomis, teigia Hillmanas, pažymėdamas, jog „sodų mene esminis dalykas buvo tai, kad būtų patenkinta akis ir koja: akis – žiūrėti, koja – eiti; akis – apimti visumą ir ją pažinti, koja – būti joje ir ją patirti“. Svarbu, kad akis ir koja neitų tuo pačiu keliu. Poetas Williamas Shenstone’as rašo, kad blogiausias projektas „yra tiesūs prospektai, kur kojai tenka keliauti ten, kur akis jau buvo… be perstojo judant matyti tą patį lydintį vaizdą keičiantis vietai žmogui, turinčiam skonį, turėtų būti tikra kankynė“. Pasivaikščiojimas po senąjį Vilnių prie Šv. Onos bažnyčios, barbakano, Bokšto ir Subačiaus gatvėmis palei senąją miesto gynybinę sieną tobulai išlaiko įtampą tarp akies ir kojos. Vaikščiojimas atitinka sielos judėjimą, nes, kaip sakė graikų filosofas Plotinas, sielos judėjimas yra netiesinis. Ironiška, kad XXI amžiaus Vilniuje miesto valdžia, ribodama transporto srautus, rūpinasi miestiečių sielos poreikiu.
