Isadora Duncan, Leninas ir… badas

KUNIGAIKŠTIS SERGEJUS VOLKONSKIS

Negaliu nepaminėti vieno to meto bolševikinei Maskvai būdingo įvykio. Ankstyvą 1921 metų pavasarį bolševikinio gaiso horizonte, kraujo ir ašarų jūroje pasirodė nerūpestingas lengvapėdiškos Isadoros Duncan vaizdelis. Kas supiršo šią sueitį? Tik staiga, vieną nuostabų pavasario rytą, sovietinių laikraščių trimituojantis balsas paskelbė apie naują komunistinės kultūros pergalę: garsioji Duncan atvažiuoja pas mus, kad suteiktų dvasinį malonumą ir pamokytų mūsų proletariškus vaikus. Lunačiarskis paskelbė keletą straipsnių apie didžiąją šokėją, kuri turėtų atnešti rusų proletariatui neįkainojamą savo meno lobį. Jis aiškino skaitytojui proletarui visą šio įvykio meninę, humanitarinę ir socialinę reikšmę. Jinai gi važiuoja ne todėl, kad tik save parodytų, o tam, kad mokytų; o pati, jeigu išeis į sceną, tai tik grynai komunistiniais pagrindais – darbo liaudžiai ir nemokamai. Jai skyrė balerinos Gelcer, kuri tuo metu buvo išvykusi, butą. Apibėrė maisto daviniais. Ją kvietė valdžios atstovai. Ji pasirodydavo dėvėdama chitoną, su dirbtinių gėlių puokštėmis rankose. Kavinukėse ji skelbdavo: „Vive le communisme!“ ir į dešinę ir kairę vis kartodavo, kad tik laisvoje šalyje ji turi galimybę užsiimti tikru kūrybiniu darbu. Ant sovietinio mėšlakrūvio pasirodžius šiam senam, apvytusiam kvietkeliui, nepaisant visos reklamos, sėkmės nebuvo. Aš girdėjau, kad kai ji Didžiajame teatre šoko „Internacionalą“, publika jai taip švilpė, kad ji buvo priversta palikti sceną. Savo žavesiu ji nesugundė net nemokamos publikos. O „Revoliucija“ ir „Internacionalas“, išreikšti choreografiniais motyvais, ganėtinai įkyrėjo ir įgriso. Ne kartą studijoje, svarstant, ką šiandien skaitysime, klausytojai, mirkčiodami savo akelėmis vienas kitam, pusbalsiu kalbėjo: „Tik ne iš revoliucinio repertuaro!“ Ir iš tikrųjų – jau ketvirti metai visi koncertų rengėjų prašo tik revoliucinio repertuaro kūrinių. Betgi solistė negali sudainuoti Aidos arijos vien tik dėl to, kad ji prasideda žodžiais: „Sugrįžk su pergale!“ Suprantama, juk kalbama apie despotų – faraonų pergalę prieš tamsią vergų liaudį: „su pergale“ reiškia „revoliucinga“!

Tuo pačiu metu, apie kurį kalbame, visi labai domėjosi ką tik pradėjusiu posėdžiauti Badaujančiųjų komitetu. Šis komitetas, kurį iš karto praminė „Prokukiš“, nes jame posėdžiavo Prokopovičius, Kuskova ir Kiškinas, nusibaigė ganėtinai liūdnai. Prieš ketvirto ar penkto posėdžio pradžią visi laukė pirmininko Kamenevo. Jis vėlavo. Paskambino jo sekretorei. Pastaroji tvirtu balsu atsakė, kad už ketvirčio valandos jis atvyks. Bet po ketvirčio valandos atvažiavo ne Kamenevas, o atriedėjo penki automobiliai ir posėdžio narius, išskyrus keletą žmogelių, tarp jų Stanislavskį ir Južiną, kuriuos paleido, prigriebė ir išvežė į kalėjimą. Pradžioje maskviečiai su kai kuriems „inteligentams“ būdingu naivumu sveikino vienas kitą su „nauju posūkiu“: neva ankstesnio komiteto nariai bolševikai pakvietė atstovus padėti jiems organizuoti liaudies maitinimą.

Tačiau viskas prasidėjo dar tada, kai Gorkis sovietinės vyriausybės vardu kreipėsi į Patriarchą, prašydamas jo savo ruožtu kreiptis ne tik į slaviškų bažnyčių atstovus pagalbos badaujančiai liaudžiai. Ir iš viso to kilo štai toks dialogas:

– Jūs girdėjote naujieną?

– Ne. Kokią?

– Posūkis politikoje, koalicinė vyriausybė.

– Štai kaip! Įdomu! Kas gi?

– Leninas, Patriarchas ir Isadora Duncan.