Goslu, gosliau, Gosling
AURELIJA AUŠKALNYTĖ
Pasaulis, o gal tik jo moterys jau kuris laikas žavisi didvyriu ir svajokliu aktoriumi Ryanu Goslingu. Koks jis ten aktorius – veikiau nuolatinis sapnų lankytojas, kurio atvaizdas dieną susiformuoja iš debesų kupolų, o naktį – iš žvaigždžių konglomeratų, veikiau balsas, kurį nugirdai šnabždant paslaptis, veikiau kvapas, kuris dvelkia į tave netgi Vilniuje – būtent Vilniuje. Čia „Pasakos“ kino teatras, kaip tyčia įsikūręs po žvaigždėmis, žada Goslingo savaitę, kurios metu per keturis vakarus bus parodyti trys filmai, kuriuose vaidina šis aktorius, ir dar vienas skandinaviškas filmas, besisiejantis su Goslingu kur kas mįslingesniais būdais. Taigi kas yra Goslingas?
Kadras iš filmo „Niujorko šešėlyje“
Kas jam patarė neaušinti burnos, verčiau vangiai primerkti akis ir tiesiu kūnu išdidžiai ir lėtai stotis prieš ekraną it prieš veidrodį. Štai toks jis ir stovi, kai gražuolė iš „Gangsterių medžiotojų“ (Gangster Squad, 2013, rež. R. Fleischer) paklausia, ką gero jis gali jai pasiūlyti. Ir Goslingas (deja, neatsispirsiu pagundai visus jo herojus vadinti tuo pačiu gosliu vardu) nieko neatsako, kalba tik jo kūnas. Būtent toks jo kūnas ir yra tinkamas įsukti į interneto krumpliaračius, devyniasdešimt devynių dimensijų spausdintuvais gaminančius tai, ko iš tikro šiame gyvenime norisi, – iliuzijas grynuoju pavidalu. Taigi grynuoju savo pavidalu Goslingas į mus ateina ne raudonu kilimu – tai sena atgyvena. Daug subtilesnis jis atplevena memų (memes) pavidalu, nes šie idėjų krešuliai esą turi visiškai nepriklausomą galią sklisti ir plisti, o išgyvena tik būdami geriausi, įkūnydami tik tai, kas sudaro kultūros esmę. Taip ir plinta Goslingo pagrindinis memas „ei, mergaite“ (hey girl). Įvairios aktoriaus nuotraukos sako: ei, mergaite, pažadu, aš niekada neužlankstysiu tavo knygų kampučių ir televizorius niekada nebus vertingesnis už popietę, praleistą kartu dekonstruojant naratyvus, ei, mergaite, praleiskim visą dieną archyvuose ieškodami to, apie ką istorija nutyli, ei, mergaite, o gal tiesiog pasistatykim mažą namelį miške, kur virsim organišką muilą su magiškom žolelėm, ei, mergaite, tau net nereikia skaityti kino teorijos, kad suprastum, ką reiškia į tave nukreiptas mano vyriškas žvilgsnis, tačiau, ei, mergaite, ar tu nepavargai visą dieną sukdamasi mano mintyse? Šios liaudies kūrybos nuotrupos, šios šiuolaikinės pasakos įkyriai rodo, kad Goslingas netyčia peržengė įprastines leonardų dikaprijų ir bradų pitų valdžios ribas, tapdamas ne tik savimi pasitikinčio Vyro įsikūnijimu, naikinančiu blogį ir neapibrėžtumą, kad galėtų triumfuodamas apglėbti užsitarnautą moterį. Šis tipas pakyla dar aukščiau – iki pat aukštų intelektualinių diskusijų ir svaidymosi pavardėmis, kurias žino tik pusė procento žmonijos. Dar aukščiau – iki pavojingos ribos, kur, kraštutinai nusileisdamas moteriškiems įgeidžiams, jis vis dar yra absoliučiai vyriškas. Žinoma, tai neįmanoma ir tai vyksta ne jo valia – tikrasis Goslingas turi mažai ką bendro su svajonių Golsingu, kita vertus, turi pakankamai, kad būtent jame įsikūnytų idėja, kuri seniai ieškojo, kaip išsikabaroti iš kolektyvinės moterų pasąmonės gelmių. Apžvelkim tris Goslingo savaitės filmus, kad suprastume (arba ir toliau nesuprastume) kodėl.
„Gangsterių medžioklė“ – neabejotinai normaliausias Goslingo savaitės filmas, tai puiki kovinių filmų klišių dėtuvė. Čia vyksta kova tarp blogio ir antiblogio (ne gėrio, o tik antiblogio), bet ore visgi tvyro žodis „progresas“. Blogiui progresas yra šviežias narkotikų ir prostitučių verslas XX amžiaus viduryje vis dar nepakankamai suteptuose Laukiniuose Vakaruose, o antiblogiui progresas yra jų išdidžioje sąmonėje įrašyti miesto istorijos puslapiai – tų puslapių vertimas ir yra laiko tėkmė, įprasminanti antiblogio pogrindinę veiklą. Įdomu tai, kad iš šešių antiblogio komandos narių pirmas ir gana gėdingai miršta būtent operacijos smegenys – protingas vyrukas. Jis miršta ir nepatenka netgi į rojų – idiliškas finalines scenas. Užtat tai, kas lieka, yra Goslingas, nors ir stereotipiškas, bet vienintelis bent kiek įdomus personažas – lengvabūdiškai neatsargus laimės kūdikis, bet kada galintis virsti kilniaveidžiu vaikų ir moterų gynėju. Jo genijus slypi mažyčiuose rankų mostuose, akių slystelėjimuose, pusšypsniuose ir nerūpestingame kojų užmetime vienos ant kitos – dėl estetinio sumetimo slepiant akylų, instinktyvų žvėrį. Prisipažįstu, „Gangsterių medžioklė“ yra pirmasis filmas, kuris įkvėpė man žavėjimąsi smurto scenomis. Jis nėra kažkuo kitoks. Aš esu kitokia. Ir tam puikiai tinka kalėdiniai žaisliukai, tyliai plyštantys nuo juos skrodžiančių kulkų, ir dailios kulkos, šokčiojančios ant auksu nuklotų paviršių. Taip pat ir perplėštų ar degančių kūnų, ištaškytų smegenų ir kitokie vaizdai, nuo kurių kamera niekada be reikalo nenusisuka – tiesa, galbūt nieko įdomesnio aplink ir nevyksta. Juk herojai neturi jokių istorijų, jokių vaikysčių, tėvų, dėdulių ir tetulių, jų neapima apatija ar kosulys, jie nesigaili, kad neperplaukė upės ant dramblio nugaros ir nėra padarę nė vieno veiksmo, kuris neturėtų priežasties, nors galbūt visos jų priežastys yra tik inercija. Iš tikro tai didelis kruvinas miestas pats tvarkosi su savo blogiu, tvarsto savo žaizdas ir augina savo moteris, liekančias su nugalėtojais.
Beistoris ir bekontekstis, todėl lengvai savavališkai suistorinamas ir sukontekstinamas Goslingas sveikinasi ir iš filmo „Važiuok“ (Drive, 2011, rež. N. W. Refn). Šiuo atveju filmo pradžioje jis yra tikrai niekas – atrodo, kad jis kaži kaip netgi neegzistuoja, pasiekęs tokią valios marinimo būseną, kad Schopenhaueris net išsiviepęs plotų jam per petį. Ir priešingai – gali būti, kad jis intensyviai egzistuoja sustabarėjusio ir tylaus kaip kapas savo kūno viduje, ten statydamas dar ir kokias vaizduotės pilis, apie kurias šiukštu negalima prasitarti, kad tik nesubliūkštų. Pats filmas yra persunktas savitos estetikos, plūduriuojančios synthpop ritmika, kameroms per ilgai užsilaikant ant žmonių veidų, leidžiant žiūrovams pamesti žiūrėjimo informacinę reikšmę ir tiesiog žiūrėti į filmą kaip į povandeninį pasaulį, okupuotą judėjimo ir iracionalumo. Ne veltui girdime pasaką apie tai, kaip skorpionas prašo varlės pernešti jį per vandenį, bet pusiaukelėje nužudo savo varlę-plaustą ir paskęsta. Goslingas užsivelka ekscentrišką švarką su dideliu auksiniu skorpionu ant nugaros ir skrodžia vandenis, ir taško smegenis su visa iracionalumo aistra ir idealiu preciziškumu, tačiau dėl ko? Dėl trapios šviesiaplaukės moters, sugebėjusios išlaukti jo ilgą tylų žvilgsnį, ir, svarbiausia, moters, kuri leidžia būtent jam tapti didvyriu. Beje, fone skamba maždaug tokie dainos žodžiai: ir tu įrodei, kad esi tikras žmogus, tikras herojus.
Kadras iš filmo „Niujorko šešėlyje“
Būtent štai čia Goslingas natūraliai atsiduria „Niujorko šešėlyje“ (The Place Beyond the Pines, 2013, rež. D. Cianfrance). Šis šešėlis užslenka irgi neatsitiktinai. Tai miestas vardu Skenektadis arba vieta anapus pušų, jeigu apsilankytume dar prieš atsikraustant modernybei. Šiame mieste kadaise lyg ir netyčia buvo pastatyta miniatiūrinė pasaulio kopija (Synecdoche, New York, 2008, rež. C. Kaufman), atskleidusi, kad mumyse nėra nieko pastovaus, jokio asmens branduolio, galime laisvai peršokti į kitą vaidmenį, įsijausti į kitus jausmus, kitus norus ir t. t. Filosofijoje tie dalykai atrasti jau prieš keletą amžių, bet jie kiek kitaip suskamba Amerikos vėliavų fone. Amerikiečiai atrodo turintys tik pluoštelį labai nuobodžių vaidmenų, kuriuos herojai gali vaidinti suaugę, pavyzdžiui, būti korumpuotais policininkais arba geraisiais policininkais. Tačiau išrinktieji gali būti Goslingu, vyrų vyru. Niujorko šešėlyje jis vaikšto su išvirkščiais skylėtais marškinėliais, nes jam nieko nereikia įrodinėti – įspūdingas skaičius tatuiruočių yra pakankamas vyriškumo įrodymas. Viena iš tatuiruočių gėdingai puikuojasi prie pačios Goslingo akies – tarsi šauktukas, tarsi kažkoks rūpestis, bet tik sau pačiam užbrėžtas, nes su savimi herojus kalbasi išorine veiksmų, judesių, greičio, o ne įprasta vidine kalba. Iš baimės užtat jis apsivemia, iš nusivylimo verkia, o iš pykčio – daužo atsuktuvu per svetimą veidą. Vien tik švelnumas, vaikiškas švelnumas, turi visą spalvų paletę, kurioje yra ranka, ramiai padėta ant moters krūties, ranka, prieš objektyvą pridengianti moters ašarotas akis, ir ranka, tvirtai laikanti savo kūdikį. O šalia tų trijų rankų yra ilgas liūdnas žvilgsnis – svarbiausias nebylios kalbos žodis, į kurį puikiai telpa viskas, ko tiktai galima užsigeisti, o pirmiausia netikėtai stipri pagarba moteriai ir žmogiškumas, apie kurį taip lengvabūdiškai dainuota jau filmo „Važiuok“ garso takelyje. Tačiau anapus svajonių Goslingas yra tik pernelyg gyvybingas herojus, pasmerktas pulti į nesaikingumo prarają – naują gyvenimą jis pradeda taip, kaip moka – plėšdamas bankus. Klasikinis atvejis, pagardintas raudonu švarku – amerikietiška Jameso Deano maištininko dvasia (Rebel Without a Cause, 1955, rež. N. Ray). Toks tad visų paauglių tikslas – beprasmės sumaišties dugne pajusti augančią savo jėgą, įgalinančią kažką apginti ir taip tapti kažkam reikalingam. Goslingas pats nieko neapgina, jo šleifą filme velka netgi kelios kartos, mėginančios atitaisyti visokias įvykusias ir toliau tebevykstančias klaidas. Todėl filmas yra teisingas, kiekvienas šūvis jame yra teisingas, nes turi pasekmes ir aidi kartu su didinga Miserere Mei gaida. Čia nėra blogio ir antiblogio stovyklų, yra tik nebrandumas ir brandumas bei, žinoma, demonstratyvus būties tragizmas. Todėl filmą žiūrėti sunku ir slogu, o be Goslingo taptų tiesiog neįmanoma. Taigi kas yra Goslingas? Pirmojoje „Niujorko šešėlyje“ scenoje matome vyrų vyro nugarą spalvoto cirko fone, matome, kaip jis eina daryti triukų ir neatsigręžia. Jo sūnus vėliau užsideda vyrų vyro akinius norėdamas pasimatuoti, ar jie jam tinka, ar jis taps panašus į savo tėvą, tačiau irgi neatsigręžia. Jie nepermatomi. Jie sukuriami žiūrinčiojo sąmonėje. Jie išnyktų vos tik atsisukę.
