Baden Badeno valandos

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Daugelis žmonių paprastai nori nuvažiuoti į Niujorką, Paryžių ar Romą, aš visada norėjau į Baden Badeną. Tas slėnio miestas asocijavosi su ramybe, komfortu ir lėtumu. Kasdienybėje to stinga. Pasakymas „visas gyvenimas“ kurorte tampa reliatyvus. Mėnuo čia gali pavirsti metais arba atvirkščiai, o prieš atostogas užsitęsusi prakaituota savaitė dingsta iš atminties. Ko gero, Pietų Vokietijos kurortas pasąmonėje susiliejo su Davosu, aprašytu „Užburtame kalne“. Perskaičiusi jaunystėje romaną pirmą kartą, svajojau susirgti liga, pagydoma tik XX a. pradžioje statytoje sanatorijoje, pusantro kilometro aukštyje, kur kalnų peizažas už lango papildomas melancholiškais žiūrinčiojo prisiminimais iš slėnio. Sanatorijoje pusryčiai prasideda obuolių pyragu, o pacientai balkonuose, gulintys gauruotuose kailiniuose maišuose, nesiskiria nuo poilsiautojų. Jie skrodžia meilės kančiose vienas kito sielas žvilgsniais taip, kaip neseniai išrastas rentgenas perregi jų kūnus. Kol sekmadienį grojant pučiamiesiems turtinga senutė kiaurais plaučiais vaišina šokoladiniais saldainiais iš medinės dėžutės stalo kaimynus, nuo sanatorijos kalno bobslėjaus rogutėmis į papėdę nuleidžiamas paskutinis paros lavonas – tikra aptarnavimo kultūra ir mirtis visada prasilenkia. Maža to, jos yra viena kitos parodijos.

Senuose kurortuose yra laiko galvoti apie laiką. Praeitis, dabartis ir ateitis susimaišo, nes laikas „yra upė, nešanti savo krantus“. Jį – skaidrų ir bekvapį – retkarčiais gatvėje kas nors įdaiktina ar įvietina. Šokanti saulės spindulyje dulkė. Šimtmečiais nesikeičiantis Švarcvaldo tortas. Butelis vyno gardėsių parduotuvės vitrinoje: jo pagaminimo data kartais žymi mano motinos, kartais dukters, kartais šiaip įvykių (bet tik ne išskirtinio vynuogių derliaus) atsiradimo datas. Prieškarinis medinis arkliukas blusų turguje be galvos – ant jo sėdėję vaikai dabar supasi amžinybės sūpuoklėse. Knygynas. Karštas mineralinis vanduo kurhauzo kranelyje, trykštantis iš dviejų kilometrų gylio geizerių. Po septynių dienų grįžusi namo į klausimą „kur atostogavai?“ atsakysiu lygiai taip pat kaip XIX a. rusų poilsiautojai – na vodach…

Amžinoje, paprastai aliejumi tapytoje seno Europos kurorto drobėje įtrūkį padaro virš galvos praskrendantis reaktyvinis lėktuvas, bet rėžį per kelias minutes restauruoja atsparusis kobaltas. Gerai, kad įsidėjau į lagaminą knygą, nors ir ploną kaip šokoladas. Atsisėsiu parke šalia internetu jau prisijaukintų aptrupėjusių cementinių angelų. Akinius nuo saulės pasikeisiu į skaitymo, bet akis nuo puslapio pakelsiu dažnai.

…Kaštonų alėja į kazino nasrus skubriu žingsniu vienoje rankoje suspaudęs paskutinį talerį tols išbalęs lošėjas. Žvyruotais takais slinks turtingos našlės, matronų suknios vilksis iš paskos, jos atrodys kaip stovintys ant uodegų driežai su lornetais. Susikabinusios rankomis, beveik užkliudydamos knygos puslapius pro suolą prabėgs jų dukterys, palikdamos muskuso, pyrago su rabarbarais ir Polinos kvapą… Lošėjas Poliną tikrai mylėjo. Vaizdavosi vis, kaip smeigia jai į krūtinę peilį, ir tą pačią akimirką būtų stačia galva šokęs nuo tilto, jei ji to būtų paprašiusi. Tokia ir būna tikra meilė – nekenti moters todėl, kad ji ryja sielą, be jėgos, tarsi be pastangų prikausto tave mintimis apie save pačią prie lovos kaip Kristų prie kryžiaus, baisiausiai išsekina ir nieko negali padaryti. O juk kartais dar prisideda karštligė, prislegia skolos… Imi jaustis niekingas, pažeidžiamas ir trapus.

Slaugė stums parko alėja tolyn neįgaliųjų kėdėje sėdinčią senutę, kurios mirties dėl palikimo trokš iš karto bent keli rankas kas rytą jai bučiuojantys asmenys. Bet ji šį azalijomis, rododendrais ir insultais sprogstantį pavasarį dar nepadarys jų laimingų. O kaip ilgesingai giminaičiai vaizduodavosi ją prieglaudoje: ta pati neįgaliųjų kėdė, žvilgsnis, atremtas į lango stiklą, ir į burną godžiai, kaip apelsiną, teniso kamuoliuką dedantys ligonės pirštai. Įsidėmėsiu porą: vyras dažytais plaukais ir jauna mergina išnirs tako pradžioje. Neaišku, ar ji jo mylimoji, ar levretė, atsivežta su auksiniu antkakliu iš imperijos sostinės pavedžioti. Ar ji jam atiteko visam (mano skaitomos knygos) laikui, ar tik epizodui, laive, plaukiančiame Volga, iš manikiūruotos vyro rankos iškritus monetai oriol ili žrebij. Ir galiausiai pakvips ozonu – vaizdinius nulis užverčiamo audroto puslapio kirilicos lietus.

…Deja, jau ne sykį yra atsitikę taip, kad geistas daiktas, vieta ar žmogus, jau patirti, man nesuteikdavo laukto ir tikėto džiaugsmo. Užuot įgiję aiškius kontūrus, kaip kad fokusuojasi vaizdas monitoriuje užsidėjus akinius, jie toliau gyvendavo ne vienu, o abiem pavidalais. Negana to,

pirminis, fantazijos vaisius, nugalėdavo, likdamas realesnis už tikrąjį. Tai ištiks ir Baden Badeną, pamaniau dar savo virtuvėje, kai su dviem draugėm dėjom perdėjom porą tašių. Normaliai apsirengti ir apsiauti savaitei skrendant „Raynairu“ iš trijų asmenų teliko vienam, ir tai su sąlygom – neimsim skėčių, po kambarius vaikščiosim basos ir miegosim nuogos. Jei vokiečiai Frydricho pirtyse maudosi pliki, nepaisydami nei amžiaus, nei įsitikinimų, nei pastoriaus dukros Angelos Merkel, tai mes tokios galėsim keletą naktų pernakvoti nekreipdamos dėmesio į vieną vokietį. Krūvoje drabužių ant grindų gulėjo ir mano pižama. Kai gavau ją, užsakytą iš katalogo, beveik norėjau grąžinti – medvilnė turėjo būti juoda, su dar juodesniais aksomo apvadais, o atsiuntė tamsiai žalią. Tik viena detalė šiurpiai sutapo su originalu – tai kaina. Ana, juodoji ir ryškesnė už šitą, taip ir liko gyventi vaizduotėje, apsikabinusi tuščiomis rankovėmis du savo mylimiausius – popiežių Pranciškų ir buvusią Lietuvos finansų ministrę…

Baden Badeno senamiestyje duris atidarė ne vokietis, o rusas:

– Guten Tag. Kak mne lučše govorit’ – Deutsch, English ili po russki? Igor’ Podkidyšev. Prijatno videt’ dam iz počti rodnovo Vilniusa, moj papa neskolko let rabotal v „Sigme“, a ja chodil tam v detskij sadik. Udivitelno bežyt vremia, da?.. Kak tam bašnia Gediminasa, prospekt Lenina i naša „Neringa“?

Lininis languotas švarkas, akiniais nuo saulės apkabinta sportinė kepurė su snapeliu. Kojos be kojinių mokasinuose. Norėjau perduoti Igoriui lauktuvių – linkėjimų nuo Lenino iš „Neringos“ ir Kijevo kotletą nuo Gedimino, bet susilaikiau. Gal šešiolikos metų jo sūnus atnešė dar vienus buto raktus, o kitas tokio paties veido paauglys atsilošęs miegojo ant atviros geltonos mašinos, stovinčios kieme, užpakalinės sėdynės. Vyrai pirmiausia įsidėmi mašinos markę, moterys – spalvą. Kai žvilgterėjau žemyn iš ketvirto aukšto, man pasirodė, kad paauglys tiesiog nualpo pamatęs ant mano medvilninės krūtinės užrašą – 50 is five perfect 10s. Identiški broliai Podkidyševai turbūt dvyniai. (Badenas ir Badenas.) Kol nuėjau į tualetą, šeimininkas savaitės buto nuomą, nuolaidas ir kurorto mokestį suskaičiavo akimirksniu, kaip „Sigma“. Likusieji mano pinigai turėjo plaukti trimis kryptimis – kavinėms, kazino ir pirtims.

…Gatvė išėjus iš Igorio buto buvo aprašyta ne mano, bet Turgenevo: „Pogoda stojala prelesnaja; vsio krugom – zelionyje derevja, svetlyje doma ujutnovo goroda, volnistyje gory, – vsio prazdnično, polnoju čiašej raskinulos pod lučiami blagosklonnovo solnca…“ Juvelyrinės parduotuvės vitrina šalia lauko kavinės mus atspindėjo tris – sėdinčią mane ir palikusią šalti kavą porą.

– Mi-i-i-iš, mne by chotelos tech… S kamuškami. Rozovymi. U menia ta-a-a-kich ješčio net. Da-a-aragoj, smotri na levuju storonu, v ka-a-arobke, meždu ka-a-alcom s safirčikom i seriožkami.

– Dumaješ, eto nastojaščije? Ceny to ne vystavleny, – vyras viena ranka prilaikė ant peties užkabinto „Canono“ dėklą, o kita lėtai, bet tikslingai slankiojo merginos sėdmenimis.

Pro lakuotų batelių paaukštinimo arką tarp pado ir kulno galėjo pralįsti Jorkšyro terjeras. Šuniuko čia taip akivaizdžiai trūko, kaip meilės. Jo vardas galėtų būti Oriol. (Arba – Žrebij.) Kai mergina šiek tiek pasilenkė prie vitrinos į priekį, vyro plaštaka kartu su trumpos trikotažinės suknelės kraštu slystelėjo žemyn į jos tarpkojį, moteris sukikenusi atsitraukė. Jie vienas kitam sumokės. Turbūt šį vakarą. Ji jam – aimanuojančiu ką tik išsiskleidusios jaunystės rododendru, o jis – perkeldamas į šį pasaulį jos svajonę iš lengvai neperpjaunamo stiklo. O gal ir lengvai… Nakčiai kai kurie papuošalai ir netoliese esantys laikrodžiai būdavo išimami. Kai grįšiu pro šitą vietą vakare iš kazino, pasitikrinsiu. Laikrodžių dėžutės kvėpuos pradarytos. Tai, ką vagys jose įsivaizduoja, kaitina kraują labiau nei matomi klasikiniai ciferblatai. Kas čia man visai neseniai pasakojo, kad naujieji rusai dabar mylisi su kroksais ir ausinukais. Tiksliau, su vienu ausinuku, pasidaliję po vieną ausinę, kad tas pats ritmas leistų sklandžiai pasiekti finalinę darną: „On byl starše jejo, / Ona byla choroša, / V jejo tonenkom tele / gostila duša…“ Gali būti, kad tiesmukai imlių reklamai rusų pomėgį paskatino kadaise daug sykių per televiziją kartota reklama: „Crocs, feel the love.“

Mane su ta moterimi – pagal tarimą buvo galima spręsti, kad ji iš Maskvos, – ir su laikrodžių vagimis kai kas siejo. Kai kas mane sieja su visomis moterimis ir su visais vagimis. Moters ausyje kabojo vienas auskaras. Bet perdurtos matėsi dvi skylutės. Manau, kad kai tik ji įsivers naujus auskarus, jie jai nepasirodys tokie gražūs kaip vitrinoje ir po keleto dienų gims kitas troškimas. Toks pat nepasitenkinimas ištinka vagis. Vagis aš įsivaizduoju belyčius, o štai moterys ir vyrai, vogdami vienas iš kito, amžiams bėgant susikeičia vietomis: „Fedia baisiausiai susijaudinęs puolė mane ir prisipažino verkdamas, kad prarado viską, taip pat ir pinigus, kuriuos jam buvau davusi išpirkti užstatytus auskarus“ (iš Dostojevskajos dienoraščio, 1867 m., Baden Badenas).

…Pirkdama žetonus, kuriuos mano draugė vadino familiariai, kaip Panevėžyje, fiškėmis, jau žinojau – pati nelošiu. Kai atsiduriu šalia bet kokio azartinio lošimo vietos, ji ima naikinti protą, versdama analizuoti atsitiktinumą. Panašiai jaučiausi laukdama troleibuso Vilniuje Zuoko viešojo transporto reformos laikotarpiu – gali atvažiuoti, bet gali ir ne… „Ar žinai, kad kazino esu pirmąkart“, – paklausiau draugės, kai ji kryptingai ėjo raudonu kilimu pro susikaupusias skulptūras, vazas, nebyliai stebinčias prasilošusius ir nusižudžiusius, ir pro apsauginius, neįskeltus per Antrąjį pasaulinį karą. „Pradedi geroj vietoj“, – tarė neatsisukdama. Nuo XIX a. čia pasikeitė tik asociacijos: ruletės stalas atrodė lyg padidintas vieno iš Dostojevskio „Lošėjo“ leidimų viršelis. Stalą stebėjo keturi krupjė – mergina ir trys vyrai.

Vienas – ant paaukštintos kėdės. „Svoloč deistvitelno igrajet očen griazno. Ja daže ne proč ot mysli, čto tut u stola proischodit mnogo samovo obyknovennovo vorovstva.“ Vokiečiai – su švarkais ir kaklaraiščiais. Švarkai per trumpomis rankovėmis, nesueinantys per pilvus, apsmukę. Atėjusiems į šitą vietą spontaniškai – spontaniškai į kazino pasuka kiekvienas maniakas – švarką ir kaklaraištį galima išsinuomoti. Alkanam – pavalgyti, ištroškusiam – išgerti, susirūpinusiam – užsimiršti. Čia buvo pasaulis tikrąja šio žodžio prasme. Ir tik matę pasaulio, tokie kaip Marlene Dietrich, turėjo teisę tą kazino vertinti. Ji taisydavosi kojines tualete, traukdama šilką nuo pėdos liesa blauzda aukštyn, ir vogčia stebėdavo aplink besidažančias moteris. Ar jos pastebi grakščias kojas? Hemingwayus sakė, kad aktorė galėjo būti be kojų, pasauliui sugundyti būtų užtekę jos balso. Neįsivaizdavau jos įeinančios čia dabar, į 130 lošimo automatų patalpą, ačiū velniui, atskirtą nuo prabangių ruletės ir pokerio salių. „V igornych zalach tolpa byla užasnaja. Kak nachalny oni i kak vse oni žadny! Ja protesnilsia k seredine i stal vozle samovo krupjera; zatem stal robko probovat’ igru, stavia po dve i tri monety.“ Bet stačiau draugės rankomis. Mėšlungiškai šokčiojo rutuliukas. Tačiau ne visi manė, kad jis šokčioja atsitiktinai. Du kostiumuoti senukai salės pasienyje, bet netoli ruletės, sėdėjo įsikniaubę į bloknotus, prie kurių stovėjo po gurkšnį nugeriamos tulpės formos alaus taurės, ir braižė tikimybės voratinklius. Praradę laiko pojūtį, jie tikėjosi perprasti pasaulio tvarką, kad ir kas ji būtų – žydai, masonai, reliatyvumo teorija ar ruletės suorganizuotas atsitiktinumas. Atrasti dažniai turėjo juos padaryti ne turtingus (tokie jie jau buvo), bet galingesnius. „Oni sidiat s razgrafliannymi bumažkami, zamečiajut udary, sčitajut, vyvodiat šansy, rassčityvajut, nakonec staviat – i proigryvajut točno tak že, kak my, prostyje smertnyje, igrajuščije bez rassčiotu.“ Aplink du ruletės stalus, statydama tai ant vieno, tai ant kito, ką tik baigusi pokerio partiją gretutinėje salėje, lakstė moteris, kurią mintyse pavadinau kazache. Ir drabužiuose, ir veide jungėsi dar iš Sovietų Sąjungos „tautų draugystės“ laikų atpažįstami ženklai. Kazino ji gyveno taip ramiai, kaip aš – Vilniuje prie turgaus. Pinigų, matyt, gaudavo iš vyro, kurio vardas tikriausiai buvo Nafta. Aplūžinėję (nuo kortų metimų) nagai, paklydęs žvilgsnis, atmintinai išmatuota kiekviena raudono sintetinio kilimo pėda. Beje, pokerio salėje, kuri čia buvo – keista – su langais, ji žaidė viena tarp vyrų: stora, negraži ir liguistai fenomenalios atminties.

…Draugė pralošė mano pinigus per keturis statymus, savo – per du. „Svoločiai vokiečiai, jie ateina čia turbūt kasdien šiaip sau, bėgdami nuo žmonų „ordnungo“, ir palieka likimui šimtus eurų arbatpinigių… Geriau nusipirktų šitas žalias pirštines, žvakidę, kailines šlepetes“, – badė ji cigarete tarp pirštų kurhauzo alėjoje į apšviestus butikų vitrinose daiktus. Cigaretės dūmas pakybodavo kelias sekundes ore kaip įsakmaus, bet vokiečiams anoniminio testamento parašas.

Pirtyse, į kurias Dostojevskis galėjo ateiti iš nuomojamo buto su chalatu ir šlepetėmis, viskas atrodė „tarsi“. Tarsi vokietė, bet iš tikrųjų turkė priiminėjo užsakymus prie registracijos stalo. Ji buvo tarsi nuoga, tarsi apsirengusi: po storos baltos medvilnės chalatu už pasaulio malonumus „balsavo“ laisvų krūtų speneliai. Vyrus ji apgaubdavo žvilgsniu tarsi juodu rankšluosčiu, o moterims pastumdavo lankstinuką, kuriame primintos „vyrų“ ir „moterų“ dienos, nes žmonės čia maudosi nuogi. Tarsi baltos keramikos plytelėmis, bet iš tikrųjų Marselio muilo gabalais išklotos baseino sienos ir dugnas: interjeras tirpo ir virto bespalvėmis kaip laikas putomis, čia užsimiršus ir užsibuvus. Markas Twainas sakė, kad išsimaudęs Frydricho pirtyse laiko pojūtį prarandi po dešimties minučių, o realybės – po pusvalandžio. Žmonės sėdėjo rankšluosčių sostuose tarsi rūke. Jie žvelgė ne į vienas kito nuogus kūnus, bet į bendrą pavidalą, kaip būna praradus geismą, kai kitą pralenki tik kaip kelyje pasitaikančią kliūtį. Rusas tatuiruotėmis tarsi audiniu aptrauktomis rankomis ir šlaunimis ilsėjosi ant vieno iš baseinų krašto. Ir jei jis būtų sauja pagavęs auksinę žuvelę, jei ji būtų gebėjusi perskaityti tai, kas užrašyta ant jo sprando, norų išpildytoja būtų pasakiusi jam žinomo anekdoto frazę: „Iškepk mane kuo greičiau…“

Pirtyje aidėjo pirmykščiai garsai – šlapių basų kojų aidas per akmenis. Garas, šnypščiantis iš nematomos ertmės… Varpelis, skelbiantis masažo pradžią. Plaukiau tuščiame baseine paskui pačią save, paskui savo nenugramdytus, Lietuvos žemėje sumuštus ir ragėjančius kulnus ir mąsčiau, kad joks pasaulio vanduo man nepakartos pirmojo vandens galios įspūdžio. Močiutė, kai buvau ketverių, einant Palangoj ilga kaip galvojimas apie tai, kas tyko gale, gatve, žadėjo – tuoj tuoj pamatysi jūrą… Ir kai mano galva, niežinti, tikriausiai nuo pleiskanų, o gal nuo nervų, iškilo akių lygiu į horizontą, dalijantį dvi beveik vienodas pilkumas, pilve kažkas trūko. Šito jausmo niekada dabar nebepatiriu – nei krintant pirmajam sniegui, nei eidama žiūrėti „Didžiojo Getsbio“, nei… Gal ir meluoju. Visai neseniai po krūtine irgi kažkas trūko. Nupirkau bilietus į Martyno Levickio koncertą draugei ir jos tėvui, kuris turėjo švęsti 80-metį, na, kaip dovaną. Likus iki koncerto dviem dienoms draugės tėvas man paskambino iš ligoninės, padėkojo už bilietą, bet susiklosčius įsakmioms aplinkybėms liepė atšvęsti gimtadienį su jo dukra, nes jam – priešinfarktinė būsena. Mes įvykdėme tą paliepimą. Picerijoje kėlėm tostus. Iš pradžių už nepakartojamas (tris) jo žmonas. Nuo jų mano draugė turėjo pusiau tikrų, bet gyvybingų kaip bigliai brolių ir seserų lietuviškais ir lenkiškais vardais. Už jo mokėjimą pataisyti vargonus ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos bažnyčiose. Už pirmąsias draugės vairavimo pamokas Sovietų Sąjungos „dakotų“ lygumomis – tarp katalikų bažnyčių, kurių kunigai už prikeltą vargonų gaudesį mokėdavo „Belyj aist“ dėžėmis. Krešulys po šuntavimo operacijos dėjo ligoniui į galvą ir jis mirė po dviejų parų neatgavęs sąmonės. Draugės jaunesnysis brolis, vienas iš trijų žmonų „biglių“, nutarė tėvą laidoti trise. Nes taip buvo parašyta pieštuku servetėlėje, paliktoje virtuvėj ant stalo prieš atvažiuojant greitajai. Karstą į tiksliai prieš tai išmatuotą sūnaus opelį universalą pabaigė stumti dviese – mano draugė ir jis, na, brolis, sūnus. Groti lūpine armonikėle mano draugė pradėjo jau už Vievio. Brolis dėl visa ko kišenėj turėjo ir antrą armonikėlę, jei pirmoji užsikimštų seilėmis („biglių“ šeima ašarų liaukų neturėjo). Mašinoje draugė grojo tais mirties sumažintais vargonais, kaip mokėjo, kaire alkūne atsirėmusi į karsto galvūgalį. Šioje istorijoje iš esmės man svarbu du dalykai – laikas ir intonacija… Tai įvyko 2013-ųjų balandį, ne Faulknerio laikais. O jos pasakojimo intonaciją įvardyčiau kaip žinių laidos vedėjos. Trise, laikydamiesi įsakymo servetėlėje, jie pasirodė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šarvojimo namuose. Ir kai mano draugė prie pirmųjų oficialių lankytojų ištraukė urną iš medinės dėžės ir davė man palaikyti, įspėdama, kad tėvukas nebekarštas, mintyse pasikartojau tai, ką jau žinojau – mus sieja esminiai ryšiai. Ir tada pilve būtinai kažkas trūksta.

Nukrypau truputėlį nuo Baden Badeno pirčių… Persirengimo kambaryje senutė manęs paklausė, ar einu į gimnastikos užsiėmimus. Sakau, man per sunku. Kodėl? – nustebo. Ji einanti kiekvieną ketvirtadienį. Jai – ne per sunku. Nes ji visą gyvenimą bėga maratoną: 1939-aisiais pradėjo uždariusi namų Čekijoje vartelius, traukdamasi nuo karo, su trisdešimčia kilogramų ant peties. Prieš porą metų buvo ten nubėgusi atgal. Per tuos metus ji nebuvo sustojusi, o senelio namai – stovi kaip stovėję. Gal man juos atsiimti? – paklausė į mane žvelgdama žydrais akių lęšiais, ant kelnaičių žieduotomis rankomis traukdama sukritusią talijos odą prilaikantį korsetą ir išėjo iš pirčių, nešdama ant peties kuprinę. Tuos pačius trisdešimt kilogramų, pasiimtų prieš karą. Kuprinėje buvo striukė, natūralių šerių dantų šepetukas, naktiniai marškiniai ir medvilninis rankšluostis. Beveik tuos pačius daiktus nešėsi vežamas į Sibirą Vladas Kalvaitis.

…Į savaitei išnuomotą Igorio butą iš baseino reikėjo eiti pėstute – į kalną, paskui vėl į kalną. Grįžau tuo pačiu keliu jau antrą, paskutinį, kartą, bet vis tiek stengiausi įsidėmėti prieš keletą valandų kirstų gatvelių posūkius, tarsi ketinčiau išsimaudyti dar ir iš ryto, prieš lėktuvo skrydį. Miestas atrodė kaip išmiręs, gal kad lijo. Rakto, kaip tyčia, nepasiėmiau. Bet dėl visa ko paspaudžiau automatinės spynos mygtuką. Moters balsas po „hallo“ perklausė iš karto: „Kakaja žytelnica? Moj muž umer. Es tut mir Leid. Horen sie? Er ist gestorben.“ Ir staiga pravirko: „Udivitelno bežyt vremia, da?..“ Apsidairiau… Trejos vienodos laiptinių durys. Apėjau namo kampą – aplamdytas atviras geltonas automobilis, paverstas gėlių klomba. Moterys paprastai įsidėmi automobilių spalvą, vyrai – markę. Iš vazonų, sudėtų ant lentynų išimtų mašinos sėdynių vietoje, virste virto petunijos, bazilikai, viržiai ir nematyti, tarsi ateityje išvesti augalai. Užrašai ant automobilio durų reklamavo kavinę „Back to eco“.

Nors prisiminiau Marko Twaino frazę apie Baden Badeno pirtis ir laiką, nemaniau, kad nebesuvokiau, kas vyksta. Po ilgo plaukiojimo baseine galva šiek tiek svaigsta visuomet, ne kartą tai esu patyrusi bent dviejuose žemynuose. Su draugėm buvom sutarusios, jei kuri šiandien pamirštam raktus ar supainiojam susitikimus, ateinam 21 valandą prie kurhauzo.

…Takelių žvyro akmenukai po kojomis traškėjo kaip ledinukai pikto vaiko burnoje. Igorio Podkidyševo pavardė dar nėra pretekstas manyti, kad falsifikatas yra jis pats. Iš tikrųjų, kai mes manome, kad bėga laikas, tai keičiasi erdvė. Ar vis dėlto, kad pasikeistų erdvė, būtina prabėgti laikui? Jeigu norime neįvardijamus dalykus išmatuoti ar apibūdinti žodžiais, tai kyla problemų. Nežinau neatsakingesnio pasakymo, kaip – visą laiką. Visas laikas yra tas pats, kas stiklinė liūdesio. Kaip ten bebūtų, faktas, kad pataikiau ne į tą laiptinę. Trys namo laiptinės visiškai vienodos. Ir sumišau… Avalynės parduotuvėse Vilniuje ne kartą esu taip įėjusi į veidrodį, sukeldama šypseną tiems pirkėjams, kurie laiką čiupinėja kaip batą. Mano draugės dabar tikriausiai kerta kepsnius aludėj, kurią pati Baden Badene ir atradau. Paklausiau ten padavėjos, kiek metų restoranui, nes užuolaidos priminė pelėsius, ne medžiaga jau, bet dar ir ne trūnėsiai, o vietoj staltiesių padėtos vinilo plokštelės. Pasirodo, daugiau kaip šimtas. Anksčiau tai buvęs viešbutis. Kai grįšiu namo, paieškosiu jo internete, bet kažkodėl esu tikra, kad duomenų apie pastatą nebus. Pirmą kartą mačiau restoraną, kurio tualetas buvo įrengtas antrame aukšte. Grindys išklotos juodomis ir baltomis plytelėmis, langas – paslaugiai pravertas, tarsi čia būtų laukiama pasisiot ateisiančio Lužino. Dėl visa ko langą uždariau. Kai po keleto minučių nulipau žemyn, pora pensininkų, prie manęs ką tik užsisakiusių alaus, buvo virtusi skeletais… Na, tai jau mačiau Kubricko „Švytėjime“. Skrodžiau pensininkus žvilgsniu kaip seniai išrastas rentgenas. Moteris, atsirėmusi stuburgaliu į sutrūkinėjusia dirbtine oda aptrauktą sofą, ant plaštakos laikė savo pačios porcelianinių dantų žandikaulį. Nuo kaukolės karojo vualis iš voratinklių. Akiduobės žvelgė į vyrą, tiksliau, į laiką, nes į erdvę, kuri dažniausiai būna konkreti, kaukolė žvelgti negali. Vyro alkūnės rėmėsi į stalą tam, kad išlaikytų pirštikauliuose išblukusį meniu. O gal miesto laikraštį… Grojo vokiškas maršas. Už lango beveik į taktą šokčiojo fontano vanduo. Pakviečiau padavėją, tą pačią, kuri prieš šimtą metų čia tikriausiai dirbo kambarine, ir sumokėjau – už šnicelį, alų ir Viurtembergo žemę – žiupsnis jos čia, kaip vietinė tradicija, juodavo patiektas lėkštutėje vietoj duonos… Tai va… Draugės, po mano įtaigaus pasakojimo apie tą aludę, kaip tik ten ir sėdi. Dėl suprantamų priežasčių jos ten skeletų nepamatys. Dėl tų pačių priežasčių ten mobilieji neveikia.

…Supraskime galų gale humorą ir imkime skirti, kas tikra ir kas pramanyta. Neišgalvota buvo laidotuvių istorija su lūpine armonikėle. O dabar tikra tėra tai, kad ką tik atėjo žinutė, į mano telefoną, tašėj ant suoliuko, prie kurhauzo: „Geehrte Frau, wir senden Ihnen hertzliche Gruse mit der Errinerung daran, das Deutschland unsere Zukunft ist.“ Sveikinimą siuntė pažįstama iš Vilniaus, kuri intensyviai mokėsi vokiečių kalbos, nes ruošėsi iš Lietuvos čia atvažiuoti visam laikui. Lietuvoje, kaip ji sakė, tiesa pasirodo tik susikirtus sistemų interesams. Paskiras žmogus nebeegzistuoja. Jo likimą tvarko kiekvienoje įstaigoje kaukšintys stropūs „eichmanai“ ir dėl to kilsiančią revoliuciją ji norėtų stebėti iš užsienio. „Tu žinai, kaip dauginasi valdininkai? Kaip paparčiai. Apatinėje lapų pusėje paparčiai turi sporas, krintančias į vaisingą dirvožemį. O biurokratai dauginasi rašomų ir siunčiamų į niekur popierių dulkėmis. Ar tu suvoki, į ką virsta pasaulis?.. Į chemines medžiagas ir ženklus, konkretybės ir vieneto nebėra. Filmai su Tomu Cruise’u tapo adrenalinu, o „Paukščių pienas“ – gliukoze. Kažkas nepastebimai sunaikino du temperamentus – melancholikus ir flegmatikus. Jei jie nori patekti į viešąją erdvę, tai dirbtinai šypsodamiesi apsimeta sangvinikais ir cholerikais. Mirusįjį žmonės palydi ne užuojauta, bet raidėmis R. I. P. Aš, aišku, nebeišmoksiu nei angliškai, nei vokiškai, bet juk ir vokiečiai lietuviškai neišmoksta. Jie, pavyzdžiui, neskiria bardo nuo gandro. Pernai birželį vežiau į Kulautuvą savo draugą pensininką vokietį į bardų festivalį, sakau jam, susirinks net keliasdešimt dalyvių, taip pat ir iš užsienio šalių. Jis manęs klausia: „Bet kaip jums pavyksta juos sugaudyt… Tinklais?“

…Pakilau nuo suoliuko, palikau ant jo numestą frotinį rankšluostį… Nors, kaip pasakytų koks valdininkas, „tai sudaro sąlygas negrįžtamai prarasti daiktus“… Padriskusio rankšluosčio, kad ir su išsiuvinėta lelija, niekas čia nevogs. Automate už paskutinį talerį nusipirkau apelsinų sulčių su šiaudeliu. Galva tebesvaigo. Iš nesibaigiančio parko atminties girdėjosi nerealaus gatvės muzikanto akordeonas. Prisimenu, kaip po koncerto praeitą mėnesį… Ar tikrai praeitą mėnesį? Nesvarbu… Prisimenu, kaip po praeito koncerto… aną mėnesį Šv. Kotrynos bažnyčioj Martyną Levickį kvepalų debesiu apgulė egzaltuoto amžiaus ponios, prašydamos autografo: „Martynai, jūs nerealus…“ Per Vivaldi ir Piazzolos suplėšytus nugaroje muzikanto marškinius kyšojo gofruotas kruvinas stuburas.

Japonas turistas truputį pasilenkęs filmavo rododendrus, sinavadus, pakėlė kamerą aukštyn, kad apimtų platanų šakas ir kitoje upelio pusėje stovintį viešbutį, kurio kambariuose virsdami vieni kitais jau trečią amžių mylisi ir nekenčia tėvai ir vaikai. „Otcy i deti“… Kai tokią didelę vaisių sulčių stiklinę išmauki vienu kartu, į tuščią skrandį, tai pykina, panašiai kaip nuo aukštos temperatūros. Labai gali būti, kad turisto kameroje šalia gėlynų ir įamžintos akordeono muzikos į Japoniją supakuota skaitmenimis keliausiu ir aš. Jis rodys draugams, o gal šuniui pirties ir muziejų pastatus, kurhauzą su kazino, žvyro takelius, suolelius ir sėdinčią ant vieno iš jų moterį, tą sunkų vandenyje išmirkusį kūną, kurį dabar jaučiau. Kelius moteris bus apsiklojusi gauruotu rankšluosčiu. Iš burnos išsitrauks šiaudelį – peršviečiamą ir suplotą, lyg termometras. Dabar sunku tai įsivaizduoti… Kol japonas (o gal japonė?.. lytiškumo saugiau neatpažinti) šmėžuoja taip arti. Kol žiūriu į kalnus, o prisimenu įvykius ir koncertą iš slėnio. Nekampuotais, plaukiančiais prieblandoje tarsi turkiškos pirties garuose judesiais būtybė pasilenkia, apsisuka, pritupia. Kuprinė ant turisto nugaros atsisegusi, megztinis rankovėmis aprištas aplink klubus, vienos rankos nagai lakuoti juodu laku. Kabantis kameros objektyvo dangtelis sukasi, siūbuoja iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, kaip anapusinio vėjo lytima plastikinė laikrodžio švytuoklė.