„Anykščių šilelio“ takais

REGINA JASUKAITIENĖ

Šiais metais Antano Baranausko poemai „Anykščių šilelis“ sukanka 155 metai. Sukūrė ją jaunas seminaristas atostogaudamas tėviškėje, Anykščiuose (1858 ir 1859 m. vasaromis), tėvo kirviu tašytoje, iš rąstų suręstoje (be vinies!) klėtelėje. Toje pačioje, kur nukūlus javus būdavo supilami grūdai. Prie mažo stalelio šiaudinėje pastogėje – vėsu, nuošalu, ramu… Čia atgimė visa, kas buvo įsispaudę į atmintį, žadino vaizduotę…

Daugeliui žinoma legenda tapusi istorija, kas pastūmėjo jauną Varnių seminarijos auklėtinį imtis šio darbo. Buvo užgautos tautinės ambicijos, kai vienas dėstytojas, kalbėdamas apie Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ kalbos grožį, įžeidžiai replikavo, kad tik lenkų kalba galima taip

Antano Baranausko klėtelė. Autorės nuotrauka

subtiliai perteikti miško grožį ir žmogaus jausmus. Įsižeidė, užsiplieskė A. Baranauskas, pats sau pasižadėjo, kad įrodys lietuvių kalbos vertę. Buvo augęs Anykščių šilelio pašonėj, išvaikščiojęs jį skersai ir išilgai. Buvo ambicingas, išdidus ir tuo pat metu jautrus, pagavios prigimties – visa, ko reikia kūrėjui. Pasakojama, kad vaikystėje iš šeimoje augusių keturių sūnų ir vienos dukters jis buvęs judriausias, visų išdykiausias. Visuomet linksmas vaikas dainuodavo visokiausias dainas, deklamuodavo savo paties sudėtas eiles. Nors gražaus balso ir neturėjęs, labai mėgęs dainuoti, vėliau tai atsispindės ir jo kūryboje – visa ji primena giesmę, prašosi giedama ir poema „Anykščių šilelis“. Be to, A. Baranauskas grojo net keliais instrumentais, ypač gražiai smuikavo…

Tačiau šios poemos sukūrimo istorija atiteka iš toliau; kur kas gilesnės versmės maitino jauno poeto galias. A. Baranauskas yra vienas iš tų, kurie į kunigystės kelią atėjo ne iš karto. Tris žiemas palankęs pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Rumšiškėse, tapo raštininku. Buvo paskirtas į Vainutą (beje, šiemet sukanka 160 metų nuo tos dienos, kai A. Baranauskas atkeliavo į Žemaitiją). Net keletą dienų arkliais (sustojant tarpinėse stotyse) keliavo į šį atkampų miestelį. Stotingas, gražių vyriškų bruožų, linksmas, gyvybingas, įspūdžiams imlus jaunas vyras čia patiria įvairių pagundų, pats jas aprašo dienoraštyje. Be to, raštininkas anuomet buvo svarbus asmuo, daug kam reikalingas, tad nuolat vaišinamas. Pats susizgribo, pajutęs pavojų, dvasinę prapultį, nusistatė labai griežtas gyvenimo taisykles ir jų stengėsi laikytis. Buvo labai valingas, griežtas – visų pirma sau. Valdantis savo jausmus, galbūt net per daug; senatvėje tai peraugo į asketizmą.

Vainute A. Baranauskas raštininkavo neilgai, gal metus, vėliau persikėlė į Raseinius, paskui – į Sedos miestelį. Čia susitiko savo romantiškąją meilę – poetę, mokytoją, vertėją iš lenkų kalbos Karoliną Praniauskaitę. Draugystė buvo vaisinga: Karolina, susipratusi bajoraitė, skatino Antaną rašyti gimtąja kalba. Abu jaunuoliai galvojo apie bendrą gyvenimo kelią, tačiau ateitį nulėmė K. Praniauskaitės brolis Otonas Praniauskas, vienas įtakingiausių Žemaičių vyskupijos kunigų, šviesiųjų Motiejaus Valančiaus talkininkų, tuo metu dėstęs Varnių kunigų seminarijoje. O. Praniauskas nuvyko į Anykščius, į žvalgytuves. Grįžęs nusprendė, kad Antanas nėra tinkama pora Karolinai: ji – bajoraitė, jis – iš valstiečių, ir ne itin pasiturinčių. Jo žodis nulėmė dviejų įsimylėjusių žmonių likimą. A. Baranauskui O. Praniauskas patarė stoti į kunigų seminariją, pažadėjo padėti ten patekti. Žodį tesėjo. A. Baranauskas 1856 m. tapo Varnių kunigų seminarijos auklėtiniu. Niekur nėra užrašyta, ką šie jauni žmonės tuo metu išgyveno. A. Baranauskas dar labiau sugriežtino savo gyvenimo būdą, Karolina susirgo anuomet nepagydoma liga – džiova ir 1859 m., eidama 31-uosius, mirė. Ši dviejų kūrybingų žmonių draugystė būsimam poetui buvo labai svarbi. Kas žino, kaip būtų buvę su „Anykščių šileliu“, jei likimas jiems būtų buvęs palankesnis? Bet įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti: iš išgrynintos kančios gimsta dideli kūriniai. Argi A. Mickevičiaus poema „Ponas Tadas“, su kuria nuolat lyginamas „Anykščių šilelis“, gimė ne panašiomis aplinkybėmis – iš meilės kančios ir nostalgijos?

Poema „Anykščių šilelis“ šiuo metu yra išversta net į 18 pasaulio kalbų. Tokiu populiarumu ji konkuruoja tik su Kristijono Donelaičio „Metais“. 2012 m. A. Baranausko kūrinį į korėjiečių kalbą išvertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Pietų Korėjos dainininkė Park In Hye pristatė kūrinį dainuodama tradiciniu korėjiečių atlikimo būdu – pansorio stiliumi, pritariant mušamuoju instrumentu, kuris sustiprina įspūdį, suteikia kūriniui rituališkumo. Vertėjas pastebėjo įdomų dalyką, kad lietuviai taip pat myli gamtą kaip ir korėjiečiai. Mes, ko gero, pasakytume: nuostabu, kad korėjiečiai taip pat subtiliai išreiškia grožėjimąsi gamta kaip ir lietuviai. Sunkiausia verčiant visgi buvo rasti atitikmenis apibūdinant grybus – korėjiečiai neturi tokios jų įvairovės, ten neauga tokie grybai kaip Lietuvos miške. Tikslinant teko pavartoti net lotyniškus pavadinimus. Dar vienas įdomus vertėjo pastebėjimas: korėjiečiai nežino, kas yra varškė, tokio maisto produkto jie neturi, tad ir A. Baranausko metaforą „žiedų varškė“ teko aiškinti kitais žodžiais. Verčiant poeziją reikia ne tik mokėti kalbą, bet ir pažinti vietos papročius, tradicijas, kultūrą, pasirodo, net buitį ir subtiliai įsijausti į tautos pasaulėvoką. Kūryboje visuomet dalyvauja kolektyvinės sąmonės vaizdiniai, dažnai visai nesąmoningai pereinantys į individo pasąmonę ir iškylantys iš jos tam tikromis ekstremaliomis aplinkybėmis, stichiškai, pačiam kūrėjui ne visuomet suvokiant. A. Baranausko pasąmonėje glūdėjusi prigimtinio tikėjimo, kuriuo daugelį amžių gyveno lietuviai, pasaulėjauta prasiveržė meniškiausiame jo kūrinyje. Jame užfiksuoti senojo, baltiškojo tikėjimo reliktai: pagarba gamtai, tikėjimas galimybe persikūnyti į medį, paukštį ir taip išlikti amžinam.

Kada lietuvis ima naikinti miškus? Kai nebetiki medžio gyvastimi. Tai, kas buvo šventa, iškeičiama į pinigus, dvasiniai dalykai – į materialines gėrybes. Kai baltiškąjį tikėjimą išstumia krikščionybė, imamos kirsti šventos giraitės, miškas tampa mediena, kurią galima pelningai parduoti. Nutrūkęs gamtos ir žmogaus santykis susilpnina lietuvį. Išėjęs iš girios, jis netenka fizinės ir dvasinės galybės, todėl jį ima veikti svetimieji. Ilgą laiką Lietuva, buvusi stipri, nepavergiama, išėjusi iš girios (apleidusi savo prigimtinį tikėjimą), nusilpsta, apie tai rašo Simonas Daukantas, apie tai užsimena ir A. Baranauskas: giria, šilelis – Lietuvos įvaizdis, svetimieji naikina tai, kas lietuviui sava, brangu.

Daug kas kaltina A. Baranauską į antrąją gyvenimo pusę sulenkėjus, nebevertinus ir skambia lietuvių kalba sukurto „Anykščių šilelio“, netgi jo išsižadėjus. Manding, šie kaltinimai nėra pagrįsti, nes neatspindi tikrosios šios asmenybės pasaulėvokos. A. Baranauskas jei ne sąmoningai, tai bent instinktyviai jautė, kad poema „Anykščių šilelis“ persmelkta senojo, baltiškojo tikėjimo, kritikai, nepastebėję šių ženklų, apkaltino poetą išsižadėjus lietuvių kalbos. Vyskupas atsiribojo nuo prigimtinio tikėjimo, atsidėjo krikščioniškajam mokymui: kūrė lietuviškas giesmes, į lietuvių kalbą vertė Šventąjį Raštą. Dirbo negailėdamas savęs – po 12 valandų per parą, mirė prie darbo stalo, ištikus širdies smūgiui. Tiesa, lietuviai, kurie tikėjosi, kad A. Baranauskas, atvykęs į Seinus, sutramdys lenkus, palaikys lietuvius, bažnyčiose įves iš ten išstumtą lietuvių kalbą, nusivylė. A. Baranauskas to nepadarė. Tačiau jis rūpinosi, kad lietuviai galėtų Šventąjį Raštą skaityti lietuviškai, kūrė lietuviškas giesmes. Vyskupas A. Baranauskas buvo lenkų ir lietuvių katalikų vienybės prieš rusų stačiatikybę šalininkas. Jo manymu, kartu veikdami, lietuviai ir lenkai turėjo sustabdyti caro valdžios skiepijamą rusų kalbą ir stačiatikybę. Tačiau lenkų nebuvo įvertintas: ilgą laiką, jau po A. Baranausko mirties, Seinų lenkai siuntė peticijas vyskupui, kad neleistų statyti paminklo A. Baranauskui bažnyčios teritorijoje (taip rašoma 1997 m. „Aušroje“). Lenkai jo nelaikė savu. Lenkams jis nebuvo palikęs jokio kūrinėlio. (Paminklas buvo pastatytas tik 1999 m. už bažnyčios teritorijos. Skulptorius – Gediminas Jokūbonis. Išlaidas apmokėjo Lietuvos Vyriausybė.) Tad kaltinti jį sulenkėjimu – neteisinga. A. Baranausko širdis visuomet plakė Lietuvai. Ir labai nuoširdžiai Dievo meilei.