Tylomis

Prieš 10 metų kino ekranuose pasirodė nepamirštamoji rusų režisieriaus ANDREJAUS ZVIAGINCEVO (g. 1964) vaidybinė drama „Sugrįžimas“ (Возврощение, 2003). Siūlome archyvinį amerikiečių režisieriaus ir scenaristo Erico Easono pokalbį su A. Zviagincevu apie šio filmo genezę ir kūrimo procesą.

Nevienareikšmiškai stulbinantis Andrejaus Zviagincevo režisūrinis debiutas – filmas „Sugrįžimas“ Venecijos kino festivalyje [2004 metais] pelnė aukščiausią apdovanojimą – „Aukso liūtą“ ir buvo pagrįstai lyginamas su ankstyvaisiais Andrejaus Tarkovskio ir Aleksandro Sokurovo šedevrais.

Iš pirmo žvilgsnio filmo siužetas vargu ar gali būti paprastesnis: du broliai paaugliai važiuoja į žvejybą su tėvu, pasirodžiusiu namuose po 12 metų pertraukos. Vis dėlto šiame tariamame paprastume glūdi ne kas kita, o kone biblinei prilygstančios patriarchalizmo galios analizė.

„Sugrįžimą“ operatorius Michailas Kričmanas filmavo šiaurinėje Rusijos dalyje aplink Sankt Peterburgą baltosiomis naktimis (kai vasarą nenusileidžia saulė). Rezultatas – viena estetiškai išraiškingiausių ir lyriškiausių spalvų palečių tarp pastarojo meto atmintin įstrigusių kino darbų. M. Kričmano išgautai šviesai būdingas religinio atspalvio spindesys, primenantis operatoriaus Néstoro Almendroso „magiškosios valandos“ [magic hour arba golden hour – fotografijoje ir kinematografijoje vartojamas terminas saulės šviesai prieš pat laidą ar patekėjimą apibūdinti] kinematografiją Terrence’o Malicko filme „Rojaus dienos“ (Days of Heaven, 1978).

Neatsiejama „Sugrįžimo“ siužeto dalis – itin sudėtingų charakterių veikėjai, kuriuos įkūnija trys pagrindiniai aktoriai (brolius vaidino Ivanas Dobronravovas ir Vladimiras Garinas, tėvą – Konstantinas Lavronenka). Nepakartojama šios trijulės vaidyba mitinius filmo elementus apgaubia tikroviškumo aura. Be galo skaudu, kad V. Garinas, vos baigus filmuoti „Sugrįžimą“, nuskendo tame pačiame ežere, prie kurio buvo susukta ne viena šio filmo scena.

– Papasakokite plačiau, kaip viskas klostėsi: kaip užėjote „Sugrįžimo“ medžiagą ir kaip ėmėtės statyti filmą?

– Kanalo „Ren TV“ serialui „Juodasis kambarys“ buvau nufilmavęs tris trumpas istorijas. Prodiuseris Dmitrijus Lesnevskis rezultatu liko patenkintas, tad nusprendė kurti ilgo metražo filmą, t. y. debiutuoti kaip kino prodiuseris. Mes pasirašėme sutartį ir pradėjome ieškoti scenarijaus. Po kelių mėnesių Dmitrijus surado ir pasiūlė man šį Vladimiro Moisenkos ir Aleksandro Novotockio, kurių iki tol asmeniškai nepažinojau, scenarijų. Jame aš įžvelgiau milžinišką potencialą, už veiksmo slypintį giluminį sluoksnį. Tai buvo be galo subtiliai parašytas pasakojimas apie tėvo ir dviejų jo paauglių sūnų santykius. Visų trijų personažų psichologiniai bruožai aprašyti be galo kruopščiai ir įtikinamai, o dialogai man pasirodė tiesiog fantastiški – nepaprastai taiklūs ir preciziški tiek turinio, tiek kalbinės raiškos aspektu. Skaitydamas scenarijų jutau vitališką, pulsuojantį gyvenimą. Scenarijų atveju tai neapsakomai retas dalykas. Šiaip ar taip, scenarijus kelyje į ekraną tėra tarpinis produktas, bet jame arba yra kas nors tokio, arba ne. Ir jeigu nėra, kad ir ką darytum, nieko į jį neįliesi. O čia man nusišypsojo laimė dirbti su nuostabia medžiaga.

– Koks buvo „Sugrįžimo“ biudžetas?

– Jūsų žurnalo skaitytojams, ko gero, tai pasirodys neįtikėtina, bet „Sugrįžimo“ biudžetas nesiekė nė pusės milijono dolerių.

– Kiek laiko filmavote?

– Mes būtume išsitekę į 47 dienas, jei ne viena labai sudėtinga scena, prie kurios užtrukome 3 dienas. Taigi iš viso filmavimo darbai truko 50 dienų.

– Kaip rinkotės aktorius? Ar jaunieji brolius vaidinę aktoriai turėjo profesionalų patirties?

– Aš supratau, kad neverta pradėti filmuoti, kol nesurasime dviejų genialių vaikų. Pasakiau prodiuseriui: „Dmitrijau, jeigu aš neturėsiu laiko aktorių paieškoms ir nesurasiu dviejų genialių berniukų, mūsų projektas, galima sakyti, bus nuėjęs niekais.“ Atvirai šnekant, aš labai abejojau, ar

įmanoma aptikti tokių jaunų genijų. Ieškojome labai ilgai – Sankt Peterburge ir Maskvoje – ir vien paieškoms sugaišome net šešis mėnesius. Peržiūrose patikrinome daugiau nei 600 berniukų. Vyresnįjį vaikinuką – Volodią Gariną – pamačiau pačią pirmąją atrankos dieną, tik atvykęs į Peterburgą. Jis lankė muzikos ir teatro mokyklą, kur buvo rengiamas operos solisto profesijai. Tuo metu Volodiai buvo keturiolika, – vos keturiolika! – metų, bet aš iškart pajutau, kad prieš mane – gili asmenybė, savarankiškas žmogus. Jis skyrėsi nuo bendraamžių, buvo ne pagal metus subrendęs. O kitas vaikinukas, maskvietis Ivanas Dobronravovas, kurį atradome antrą ar trečią aktorių atrankos savaitę, taip pat patraukė dėmesį savo nepaprastumu. Ivanas jau turėjo aktoriaus patirties, buvo vaidinęs televizijos seriale ir teatre.

– Kaip vyko repeticijos, jei tokių iš viso buvo?

– Kokio nors ypatingo metodo neturėjome. Mes daug kalbėjomės. Vieną epizodą – sceną su tėvo kūnu – repetavome naktį apie tris valandas. Keturiese – tėvas, vaikai ir aš – nuėjome į smėlėtą paežerę ir nakčia repetavome. Tai, mano įsitikinimu, labai padėjo dėl toje vietoje tvyrojusios slėpiningos tylos. Maždaug šeštą ryto jau buvome pasirengę filmuoti tą sceną. Jei aktoriaus vaidyba neįtikina manęs, ji neįtikins ir žiūrovo. Jei nieko neįvyksta čia ir dabar, prieš mano akis, drįstu teigti, kad nieko nebus ir kino juostoje. Prisipažinsiu, kad net ir po dviejų filmavimo mėnesių neturėjome jokio metodo. Tik supratau, kad jis gimsta kas kartą iš naujo, tiesiog filmavimo aikštelėje.

– Filmo spalvų paletė, kadro kompozicija, kameros judėjimas, peizažai, net aktorių veidų išraiškos – visa tai nejučia susilieja į sapną primenančią sakmę. Kokius paruošiamuosius darbus atlikote su operatoriumi? Su filmo meno vadovu? Ar darėte filmo eskizus? Ar sąmoningai laukėte tam tikro dienos laiko, pvz., „magiškosios valandos“, kad galėtumėte filmuoti?

– Mes buvome be galo asketiški – detalių, kompozicijos, spalvų atžvilgiu. Detalės, nederančios su daiktų ir spalvų lakoniškumu, buvo pašalintos. Išgautas spalvų lakoniškumas, sakyčiau, prisideda prie pasakojamos istorijos paprastumo. Filme beveik nėra pašalinių žmonių. Trys keliaujantys asmenys, tik tiek. Jie atsiduria mieste, beveik tuščiame mieste. Jokių masinių scenų. Stengėmės kiek įmanydami, kad „akiratyje“ būtų kuo mažiau žmonių. Buvo svarbu išvengti chaoso. Filme rodoma aplinka yra sąlygiška: visa kas pašalinta iš kadro, kad realūs veikėjai būtų suvokiami kaip keistos figūros, kaip vaizdiniai, kuriuos reikia perprasti. Galbūt šitokia atšiauri tuštymė ir kuria sapno ar apsėdimo įspūdį. Pasiruošimo etapu drauge su operatoriumi Kričmanu suplanavome kiekvieną epizodą ir, pradėję nuo veiksmo vietos konkretizavimo, vaizduotėje nusipiešėme bendrą vaizdą. Rezultatas – ne įprastinė filmavimo tvarka, o tam tikra kino kameros padėties ir slinkties (taip pat ir aktorių judėjimo) sistema, modeliuojant vaizdą iš viršaus. Visus epizodus iki vieno kūrėme būtent taip. Be abejo, filmuojant daug dalykų keitėsi, bet mes turėjome pagrindą, kuris labai padėjo kūrybiniame procese. Žinojau, kad su kukliu filmo biudžetu, kai kas dieną turi nufilmuoti 4–5 minutes, negali būti iš anksto nepasiruošęs. Privalai galvoje jau nešiotis filmo paveikslą ir tik jo pagrindu leisti sau improvizuoti.

Jei kalbėtume apie bendros spalvinės kalbos paieškas, tai į pagalbą telkėmės kino ir dailės pavyzdžius. Galiausiai Michailas pasiūlė taip chemiškai apdoroti kino juostą, kad išblukintos spalvos kuo labiau primintų Vermeerio ir Rembrandto paveikslų monochromiją, o pats vaizdas būtų labai kontrastingas. Bent jau judėjome tokia kryptimi, o ar pasiekėme tikslą, jau ne mums spręsti. O kalbant apie filmo meno vadovę, taip jau išėjo, kad teko dirbti be jos. Ji atsirado likus savaitei iki filmavimo, todėl nebegalėjo prieštarauti tam, kas jau buvo suplanuota.

– Kurioje Rusijos dalyje filmavote „Sugrįžimą“?

– Į šiaurę nuo Peterburgo, tarp Ladogos ežero ir Suomijos įlankos. Tik vienas epizodas nufilmuotas pamaskvėje.

– Ką manote apie Holivudą ir jo įtaką Europos žiūrovams?

– Reikia pripažinti, kad Holivudas yra pagrindinis pramogų gamintojas pasaulyje, kaip „McDonald’s“ – pagrindinis greitojo maisto tiekėjas. Bet juk esama ir gurmanų. Holivudinė pramoga – tai linksminančio „svajonių fabriko“ produktas, o europietiškam kinui kur kas svarbesni tokie dalykai kaip tyrinėjimas, analizė, patirtis, – būdingi vadinamajam autoriniam kinui, – bet ne pramoga savaime. Ir jeigu režisierius Holivude iš tiesų tėra tik eilinis filmavimo komandos narys, t. y. žmogus, kuris bet kuriuo filmo kūrimo etapu gali būti atleistas ar pakeistas, – ką gi, vadinasi, jis nėra autorius. Toks režisierius – tik vykdytojas. O tai reiškia, kad Holivudą valdo prodiuseriai. Ir tiktai Holivude įmanomas toks dalykas kaip bandomieji kino seansai, kur sprendžiant iš žiūrovų reakcijos ištisos filmo scenos gali būti iškirptos ar net perfilmuotos. Man gaila režisierių, atsiduriančių tokioje padėtyje. Masių linksminimas negali būti vadinamas meno kūriniu, nes mene svarbiausia persona – autorius. Vis dėlto, pamatęs tokius filmus kaip „Magnolija“, [Ango Lee] „Pūga“ (The Ice Storm, 1997) ar „Amerikietiškos grožybės“, aš tikrai džiaugiuosi ir esu laimingas dėl Amerikos kino.

„Filmmaker“, 2004 žiema

Vertė Andrius Patiomkinas