Negalia

JONAS KIRILIAUSKAS

Pabudau.

Nereikia žiūrėti į laikrodį, nes žinau, kiek dabar valandų, ir tas žinojimas artimesnis jutimui, reikėtų sakyti: jaučiu, kiek dabar valandų.

Pasitikslinu, nors suvokiu, kad tai darau visiškai be reikalo, bet toks juk esi žmogus, pojūčius turi patikrinti, ypač jeigu nesunku tai padaryti praktiškai, toks mūsų mentalitetas. Aš negaliu kaip koks kinų išminčius Dzin Šiantanis sušukti pabudęs: „Koks džiaugsmas“ ir užsiimti kažkuo sau naudingu, ne, aš turiu pasižiūrėti į laikrodį, lyg tai iš esmės ką nors pakeistų. Man (mums) reikia patvirtinimo. Ir jis pateikiamas, nors yra ir taip žinoma ir net jaučiama.

Pusė keturių.

Tamsu, nors ir atrodo, kad jau rytas, bet tas tamsumas jau praskydęs veik nematoma šviesa, sklindančia už horizonto linkio. Saulės spinduliai tarsi smulkios smiltelės ar lašai skiedžia juodą tamsą ir ji pilkėja ar blykšta, ir tą tamsos skiedimo procesą mes vadiname aušra.

Tos mintys verčia mane iš lovos tų pačių argumentų patvirtinimo ieškoti už lango.

Atsikeliu be didelių dūsavimų, žvaliai ir tipenu prie lango.

Nieko čia naujo nuo vakaro nenutikę, tik medžiai apšerkšnijo, ir jie jau matomi toje išblyškusioje tamsoje. Matyt, šaltukas paspaudė ir vakarinis rūkas susimetė į šerkšną.

Už lango tuščia, įtartinai tylu, nors suprantama – daugeliui žmonių ir visiems dieniniams gyviams pats saldžiausias miegas paryčiais. Tokiu metu įvykdomi patys žiauriausi nusikaltimai, nužudymai. Žmogus turėtų būti bejėgis, kai taip saldžiai miegasi. Nusikaltėliai, plėšikai ir kiti panašūs veikėjai tai žino ir tuo laiku planuoja savo nešvarius darbus ar kokias kitas operacijas. Tokiu metu prasideda karinės operacijos, pasauliniai ir vietiniai karai.

O man nesimiega.

Nesimiega jau gana ilgai, net nepamenu, kiek metų, bet manau, kad labai seniai.

Nieko negaliu padaryti su tuo, nes gydytojas gali pasiūlyti tik migdomųjų, bet aš aiškinau jam, kad užmiegu gerai, netgi labai gerai, tik galvą padedu ant pagalvės ir jau manęs nėr, aš visas miegu, sapnuoju. Kam man vaistai tada?

Daktaras pakraipė galvą, ką jis gali pasakyti, kad aš, gerai užmigdamas, pabundu nežinia kada. Nors puikiai žinau kada.

Tokių vaistų, sakė, nėra, kad nepabustum, dar pajuokavo, sakė, yra vienkartinių, suprask – nuodų. Dar, sakė, reikia eiti pas psichiatrą ar psichologą, nes čia ne kokia terapinė problema, čia yra kažkas su galva. Kultūringas daktaras, nepasakė žodžio „negerai“, bet siuntimą, net du (dėl visa ko), išrašė, kad greičiau manimi atsikratytų.

Na ir kas iš to?

Nuėjau, pirmasis pasiūlė vaistų, beveik tokių pat, kokius siūlė šeimos daktaras, net nepasidomėjęs mano „negalavimo istorija“, galvodamas, ko gero, kad „vaikšto čia visokie tinginiai, ieško to, ko neturi…“ ir panašiai, o antrasis, taigi psichologas, ėmė kabintis į mano asmeninį gyvenimą.

Pradėjo klausinėti visko ir reikalauti, kad atsakyčiau tiesą ir tik tiesą, tik padėjus ranką ant Konstitucijos ar Biblijos neprašė prisiekti, nes pasigyrė, kad jeigu meluosiu, jis žinosiąs ir taip. Va taip, pasirodo, žemėje yra vietų, kur negali meluoti, o aš visą laiką galvojau, kad nėra tokių, nes jeigu „specialistai“ geba apgauti net ir patį melo detektorių, tai jau žmogų turėtų būti vieni niekai, be jokių ypatingų pastangų.

Aš jam aiškinau, kad neturiu asmeninio gyvenimo, nes gyvenu ne sau, o darbui, šeimai, draugams, net tėvynės neužmiršau paminėti, taip, rodos, sociologai išvardija pasirinkimus, kas gyvenime svarbiausia, net stengiausi nesupainioti eilės tvarkos, kad daktaras nesuklystų nustatydamas diagnozę – neurozę ar ką nors šiuolaikiškesnio, šizofreniškesnio.

Sakau: daktare, o kur esu tam gyvenime aš?

Daktaras žiūrėjo į mane savo melsvom akim, tylėjo.

Tada apie mano sapnus paklausė.

O mes su jais, paaiškinau jam, kas sau, nei jie manęs jaudina, nei aš jų.

Jis nesuprato, kaip suprasti „kas sau“, nes jaudinimo aspektą, matyt, praklausė, suklusęs ties tuo mano „kas sau“.

Aš juos tiesiog pamirštu ir lengvabūdiškai numojau į juos visus, sapnuotus ir dar nesapnuotus, ranka „man dzin“ gestu, pasistengdamas tai padaryti kuo įtikinamiau ne dėl to, kad reikėtų įtikinėti jį, bet dėl savęs, kad ramiau būtų, o gal kad ko negaučiau papildomo, nuo ko sutrikčiau ir daktaras imtų mane savo metodika pasiremdamas psichologiškai mėsinėti.

Aš juos pamirštu. Iš tikrųjų tik dabar man ir šovė į galvą tokia išganinga mintis, kuri anksčiau niekada nebuvo atėjusi. Pas tą psichiatrą. Tokia gynybinė mintis. Tikras Clausewitzas ar koks ten strategas, dar pagalvojau prieš klausdamas.

Sakau aš jam, tam daktarui: ar čia sunkus atvejis?

Jis gi vėl įsmeigė į mane savo mėlynas kaip tėviškės dangus ar Nemuno vingis akis ir klausiamai žiūrėjo.

Taip blogai su manimi? Atrodo, netgi sunerimau, nes pauzė, mano galva, užsitęsė kiek per ilgai.

Visą gyvenimą pamirštu sapnus. Sapnuoju kaip ir visi, o prisiminti neįstengiu nė vieno, net paties menkiausio epizodo ar kadro, jei į sapną žiūrėtume kaip į kokį filmą, kurį miegodamas matai.

Kiti pamiršta pirštines, kepures, pinigines, vardus ar kodus, o aš pamirštu sapnus.

Kai aplink girdžiu kalbant apie sapnus, aš, atrodo, susinervinu, galvodamas, ką jie kalba, nes jie kalba apie sapnus. O kas yra tie sapnai, kam jie reikalingi, jei aš juos pamirštu ir gyvenu sau ramiai?

Nors nepavadinsi „ramiai“, kai lakstai pas daktarus ir dar pas tokius, kurie su šaknimi psich-.

Gal visa problema yra ta, kad aš pamirštu sapnus, neturiu apie ką pagalvoti nubudęs, ką pasipasakoti artimiesiems?

Gal išvis čia kažkokia mano negalia su šaknimi psich-?

Tai kaip, daktare?

Jūs esate visiškai sveikas, pasakė man kiek prikimęs psichologas, bet jo balse pasigirdo silpnutės nepasitikėjimo gaidelės, tokios nežymios nežymios, ir dar jis pasitaisė savo melsvų marškinių apykaklę, kai sakė man tą diagnozę.

Daktaras pats melavo, visa tai rodė jį meluojant, juk psichologų vadovėliuose toks gestas yra aiškiai aprašytas, bet man iš karto kilo įtarimas, ar tik daktaras ne specialiai griebėsi taisyti apykaklę. Jis nori dvigubai mane išdurti ar dar ką nors tokio, kad prarasčiau savitvardą ir pradėčiau vakarais blogai užmigti ir nemiegočiau iki pusės keturių ryto, o paskui jau užmigčiau. Gal jeigu būtų atvirkščiai, aš jam būčiau naudingesnis pacientas medicininiu ir finansiniu požiūriu?

Tarp mūsų tvyranti tyla vertė mane ko nors imtis, bet ko aš galėjau imtis tokioje neaiškioje situacijoje?

Man beliko tik paklausti, ar galiu eiti.

Jis man linktelėjo, bet linktelėjo taip, kad linktelėjimas sakė: eikite iš čia ir daugiau niekada nebeateikite dėl panašių problemų, čia dėl to nevaikštoma.

Jeigu jau daktaras melavo, tai tada reikia pačiam užsiimti šita problema ir eiti „iki galo“, besiaiškinant ištikusias negalias.

Tokios mintys ar išvados, padarytos po vizito pas tuos du galvos specialistus, mane privertė pirmiausia pasidomėti sapnininkais. Nes jų yra daug, lengvai prieinami, kiti net nemokami. Aš pradėjau juos pirkti, kur tik rasdamas, naršyti internete esančiose sapnus aiškinančiose svetainėse, ieškoti atsakymo, kurį taip norėjau surasti, atvirai pasakius, net nežinia kam.

Net horoskopus ėmiau atidžiau skaityti, gal ten ką nors užtiksiu, bet sužinojau tik tai, kad kartais pirmadieniais neprisiminti sapnų yra geras ženklas, bet kad kiekvieną rytą neprisimintum, tokio dalyko nebuvo ir jis buvo nepaaiškinamas. Kaip ir bet kuris dvilypumas dienos ir kitokiame horoskope.

Kažkas patarė prieš miegą sučiulpti saldainį, atseit gliukozė siunčia ramesnius sapnus, kiti aiškino, kad reikia po šeštos valandos vakaro nebevalgyti, tada nesapnuosi košmarų, kurių aš ir taip beveik niekada nesapnuoju arba spėju dar nepabudęs pamiršti, dar kiti siūlė būtinai pasivaikščioti, nes grynas oras mano smegenis atpalaiduos ir jos man nesiųs visokių ženklų, žodžiu, neterorizuos manęs dėl savo smegeniškų problemų.

Buvo patarėjų, kurie liepė važiuoti į kažkokią piramidę Dzūkijos miškuose, ten pasėdėti kokią valandą. Aš jiems nustebęs sakiau: o kodėl ne į kokią Cheopso arba Tikalio Gvatemaloje, ar dar kur nors kokiame nors pasaulio pakraštyje, kodėl Dzūkija, ar ten kokia geresnė už visas kitas pasaulio piramides?

Pagaliau siūlė kreiptis į ekstrasensus, ypač į vieną tokį, kuris geros energijos įkrauna apatinius ir su tokiais apatiniais, sakė, miegant įvyksta stebuklai, net nuo AIDS gydo, arba bent jau pas kokį kortų metiką nueiti, išmestų kortas, pasakytų viską, kas buvo, ir bus viskas aišku, kas yra.

Bet aš AIDS nesergu, be to, žinau ir taip, kas man yra nutikę praeityje, kam už tai dar pinigus kažkam mokėti?

Niekai visi tie receptai ir siūlymai, galėčiau čia juos vardyti ir vardyti, nes tiek daug galima rasti sau neefektyvios pagalbos priemonių, kad…

Aš sapnavau toliau, nes kartais žmona pažadindavo mane bešaukiantį per miegus ir paklausdavo, ar aš ką negero sapnuoju, atsakydavau, kad nesapnuoju nieko, o kodėl šaukiu, negalėjau nieko pasakyti, nes, pabudintas ar pajudintas ir paklausęs „kas“, aš jau būdavau pamiršęs, kas sapne buvo mano šauksmo priežastis.

Gal jokios priežasties, užėjo žmogui noras pašūkauti per miegus, maža kas.

Turiu pasakyti ir tai, kad aš ir toliau pabusdavau kiekvieną rytą pusę keturių, būtinai turėdavau keltis ir žvalus tipenti prie lango, pasižiūrėti į skystančią tamsą, dirstelėti į laikrodį ir tyliai vėl ropštis į lovą, nes ką veikti kambaryje, pagaliau ir toje pasaulio dalyje, kai visi mėgaujasi pačiu saldžiausiu, stipriausiu miegu.

Žmona įtariai pradėjo į mane žiūrėti, o aną vakarą girdėjau, kaip virtuvėj uošvė sakė, kad bus mane kas nors bloga akim nužiūrėjęs arba apsėdęs koks nelabasis, ir geriausia būtų užpirkti mišias už mano dūšią, nes tai yra geriausi vaistai neramioms dūšioms, nes aš atseit turiu kažkokių problemų, kurių galbūt nepasakau, todėl ir yra taip, dūšia nerimsta, nes aš, anot uošvės, esu geras žmogus, todėl mišios turėtų būti kaip tik – kaip ranka nuimtų.

Uošvė įžvelgė čia net religinį mano problemos aspektą, bet priemonė tai labiau su burtais jau susijusi, ko gero.

Hmm, apie tai dar nebuvau pagalvojęs. Tolesnė mintis buvo netikėtai kraupi: pala, pala, bet juk bažnyčioje mišios yra perkamos tik už mirusias dūšias. Tai kaip čia dabar išeina, mano brangi uošvė nori užpirkti man mišias dar gyvam esant, bet kaip jau už mirusį. Kunigas per pamokslą sakys: „O dabar, broliai ir seserys, pasimelskim už mirusius“ ir pasakys mano vardą kartu su visais kitais mirusiais, atskambins paskui dar varpais ir reikalas baigtas.

Ne, jūs tik paklausykit, žmonės gerieji, ką sumanė šita mano geradarė uošvė – man užpirkti mišias dar gyvam esančiam, juk čia yra blogo linkėjimas ir noras man pakenkti, aš gi, ko gero, toje dangiškoje buhalterijoje būsiu išbrauktas iš gyvųjų sąrašų… paskui manęs pasiges darydami visokias inventorizacijas, neras kokioje nors iš galimų trijų vietų ir atsiųs prašymą pagreitintai surasti mane ir pristatyti, kad viskas atitiktų sąrašus.

Pasirodo, tie procesai vyksta ir šiomis dienomis, ne tik tada, kai rašė vyskupas Valančius apie žemaičius, einančius pas kunigą su tokiais prašymais…

Ne, ateis žmona į lovą, aš su ja pasišnekėsiu apie tuos mišių užpirkimus, aš joms parodysiu – „nuraminti dūšią“. Uošvė savo „dūšią“ jau kada nuramino, gal irgi taip padėjo, norėdama padėti uošviui?

Religiniu aspektu mano negalia visai išeina nebegerai, netgi pavojingai visai.

Ketvirtą už lango taip ramu, atrodo, visas pasaulis miega, sapnuoja, o aš…

Girdžiu žmonos balsą:

– Pramiegosi darbą, laikrodis kada jau skambėjo.

Pabudau, prasitryniau akis, pasirodo, vėl sapnavau, kad nemiegu…