Įvadas į tiesioginę transliaciją
ALMA RIEBŽDAITĖ
Tiesioginė transliacija visada yra įvykis. Įvykis, kaži kaip turintis mus sukrėsti, paveikti kaip tam tikra autentiškumo išraiška, kaip akistata su tikrove, kurioje mus gali ištikti kažin kas neprognozuojamo, per kurią galime pamatyti kažin ką nenumatomo. Tiesioginė transliacija mums šūkauja, esą mes esame pašaukti stebėti tikrą spontaniškumo misteriją. Tiesioginė transliacija mus šaukia tapti liudininkais kažin kokio neabejotino tikrumo, mes tarsi lėliukės į kokoną esame įsukti į tiesioginę transliaciją, o jai pasibaigus neabejotinai tapsime kas spungėmis, kas dilgėlinukais, o kai ką galbūt ištiks aušrelės, šeirio, gal net – anoks čia gėris – machaono likimas! Verčiau jau virsti mumifikuotu Tutanchamonu, nors – argi tai ne panašu? Bet ar ne svarbiausia – suplasnojanti nepakeliama būties lengvybė, kad ir trumpam, sužaižaruojanti bekūniu spalvingumu?
Aš nežinau, kuo filosofinis žvilgsnis į tiesioginę transliaciją skiriasi nuo įprastinio, kasdienio žvilgsnio. Šito klausimo atsakymas turėtų visu akivaizdumu išryškėti teksto pabaigoje, kaip prie Žemės pavojingai priartėjusi kometa, nugvelbta amžių akimirkai visa įamžinančio galingo fotoobjektyvo. Kitaip – intuicijos. Atsakymas kaip neišryškinta nuotrauka. Kaip negatyvas. Mūsų žiūros objektas yra ne filosofinis žvilgsnis į
Annos Pavlovos piešinys
tiesioginę transliaciją, o pati tiesioginės transliacijos magija ir apgaubtumas. Dar keisčiau – mes kalbėsime ne apie tiesiogines transliacijas, kuriose filmuojami žmonės, – ir, ak, koks pasigardžiavimas: žodžių riktas, o gal kažkas ėjo ir parvirto, o gal kai kam, ak, tu dieve brangiausias, ėmė ir kažkas išvirto iš krūtinės reikalų, – mes kalbėsime apie tiesiogines transliacijas, per kurias nuolat, ištisą parą transliuojamas gandrų, pelėdikių, erelių, sakalų ir kt. gyvų būtybių – ne žmonių – gyvenimas. Bet vargu ar tai pirmas klausimas, su kuriuo susiduriame – ar tai vadintina gyvenimu? Transliacijos mūsų gamtos pažinimo ištroškusioms akims, mūsų sieloms, nusikamavusioms iš begalinio ilgesio ir meilės gamtai. Kaip penas sielai, kuriai gamta yra visiškas tabu ir terra incognita. Sielai, kurios visi takai, vedantys anapus antropocentrinio pasaulio suvokimo ribų, yra užžėlę piktžolėmis ir apaugę neperžengiamais krūmynais, kitaip sakant, tikriems patiems ištikimiausiems kultūros apologetams, nepageidaujantiems jokio tiesioginio purvino santykio.
Absoliučiai mus pagaunantis tiesioginės transliacijos magijos faktas yra jos ir tikrovės sinchroniškumas, kuriam argumentų „prieš“ kaip ir nėra. Šito paneigti negalima, mes to daryti, pasitelkę signalų perteikimo technines specifikacijas, ir nesiruošiame. Būtent šis sinchroniškumas iš pirmo žvilgsnio ir turėtų būti aukščiausio lygio pažinimo garantas, kaip mūsų autentiško pažinimo prabos ženklas. Tiesioginė transliacija mums byloja – „aš“ ir vaizdas, kurį regiu, esame sinchroniški, esame „akis į akį“ laike. Galbūt mes net susijaudiname, priešingai nei „vaizdas“. „Vaizdas“ gyvena toliau mūsų nepakeistas ir nepaliestas. Mūsų „aš“, verkiantis, besijuokiantis ir virpantis iš susijaudinimo, „vaizdui“ yra nė motais. Galbūt tai tokio aukšto lygio pažinimas, kad žmogus pažįsta gamtą ir gyvybę, visiškai į ją neįsiskverbdamas, visiškai jai netrukdydamas, tarsi garantuodamas sau nekaltumo prezumpciją visų kitų gyvų būtybių atžvilgiu? Tai išties humaniška. Bet jeigu kas nors jums paleistų praėjusių metų gandrų gyvenimo „tiesioginės transliacijos“ įrašą, vaizdo failus, įrašytus prieš dešimtmetį? Sakytų, įrašai iš tokios ir tokios vietos, kur sakalų jau ir kvapo nebėra, jie gal net iš Raudonosios knygos išnykę (visa, kas dar truputį gyva, gal ne tik teoriškai apsigyvena Raudonojoje knygoje, čia tokia teritorija, kažkas tarpinio tarp tikrovės ir amžinųjų medžioklės plotų – nepaprastai reikšminga teritorija; faktiškai reikia mirti, kad būtum į ją įrašytas) – kas pasikeistų? Nagi, kur dabar atsidūrė sinchroniškumo dievaitis? Tai beveik tas pats, kas masturbuotis prieš mirusią pornožvaigždę, tik šiuo atveju – kilniai. Žiūrėti į gandrus tiesioginės transliacijos metu, ilgai žiūrėti, galbūt net visą naktį, su arbatos arba kavos puodeliu yra tauru, ir šituo taurumu aš, deja, pasigirti negaliu, nes buvo laikas, kai studijavau pornovaizdelius ir nėra / nebus laiko, kai per ekraną stebėsiu paukščius. Man tai kur kas labiau mirtina nuodėmė nei tapti pornovaizdų įkvėptuoju. Žmogus aš išties nuodėmingas.
Trumpam prisiminkime reikšminguosius visą Lietuvą sukrėtusius realybės šou, kurių stebėtoja man irgi teko garbė būti. Tai tarsi tiesioginės gyvenimo transliacijos, bet jos akivaizdžiai susimuliuotos (net ne autentiškoje aplinkoje), pilnos dalyvių apsisprendimo, pigios aktorystės ir režisūros. Žmonės žino, kad yra filmuojami, ir tai, ką daro, žino, kad daro prieš kameras, jeigu jie renkasi lytinį aktą prieš Lietuvą – tegu. Sakyčiau, taurus altruistinis ekshibicionizmas tautos akivaizdoje, keliant laidos reitingus. Ir čia aš paklausiu: ar jūs sutiktumėte, kad nežinodami būtumėte filmuojami privačioje aplinkoje ir tai būtų tiesiogiai transliuojama parkuose ir skveruose, prekybos centrų salėse? Būtumėte filmuojami be jokios cenzūros.
Bet kuo čia dėti paukščiai? Jie tai nieko neturi. Nei gyvenimo, nei intymumo, nei valios, nei sielos, nei sąmonės, kalbėti nemoka. Taip? Jeigu taip, tada sutinku, kad jie gali būti filmuojami visą parą ištisai dėl gamtos pažinimo, kuriuo taip būtina papenėti mūsų iš bado mirštančią ir žinių apetitu niekada nesiskundžiančią sielą. Bet kas tada yra paukščiai ir visos kitos gyvos būtybės, kurių atžvilgiu darome ką norime, jeigu jos nieko neturi? Ir į ką tada apskritai spoksoti, ką pažinti? Į ką mes skverbiamės? Matome, kaip paukščiai turškiasi, peri, lesa, išskleidžia sparnus, priskrenda prie savo mažylių. Ką mums atveria vaizdas? Žemiausią mėsos gabalo fiziologinį lygmenį, kurį išvydę drąsiai galime ištarti: ak, tas taurusis sakalas tuštinasi. Žinote, jis niekuo nėra slėpiningas. Jis – beveidis, beveik toks pat kaip nuoga moteris. Negana to – aš jaučiuosi „pažinęs“. Tačiau iki pažinimo – kaip iki kosmoso… Ar kai žiūrime Elvio Presley klipą „In the Ghetto“, tariamės pažinę rokenrolo karalių? O kai klausomės Leonardo Coheno dainų – tai pažįstame jį kaip nuluptą? Na, galbūt juos ir pažįstame šiek tiek daugiau nei stebėdami paukščius „tiesioginės transliacijos“ metu…
Nei fotografija, nei kino filmas, nei klipas, nei siužetas, nei pagaliau dokumentinis filmas, turintys kaip „meno kūriniai“ užbaigtą organizaciją, nėra tokie agresyvūs kaip tiesioginė transliacija, besitaikanti į pačią intymumo šerdį ir siekianti išnaršyti visą privatumo teritoriją. Panašiai gal veikia tik plepalai ir paskalos, kurių vienintelis, pagrindinis, tikslas yra gyvenimo sumenkinimas, subanalinimas, mėgavimasis fiziologija ir tiesų postulavimu, kuriuos neva turi atitikti individualaus žmogaus gyvenimas ir kur pagrindinis klausimas skamba maždaug taip: „Kas ją dabar bado?“ arba „Ką bado jis?“ Jei jūs išgirsite, esą „tai buvusi didelė meilė“ ar „iš meilės“, tai su tokia ironijos doze balse, nuo kurios ir arklys kristų negyvas. Menas, kuris yra laisvės ir nuorodos į transcendenciją vieta, pats transcendencijos liudijimas, kartu yra ir milžiniškas cenzūros kristalas. Meno kūrinys yra užbaigtas, net jei siekia liudyti pačią begalybės ir neužbaigtumo ašį… Be cenzūros yra ir gali būti įmanoma tik tiesioginė transliacija, apie kurią stebimieji nieko nežino. Žmonių gyvenimas – ir tas gali būti vadinamas cenzūruotu, nes juos stebi Dievas. Bet žmogus tai žino. Žino, kokiame spektaklyje vaidina, ir ruošiasi finalinei scenai.
Tiesioginė transliacija man atrodo nuosekli pakopa gamtos pažinimo piramidėje. Knygos su paveiksliukais, filmai, laidos ir, žinoma, tiesioginė transliacija – ant aukščiausios gamtos pažinimo pakopos. Žinoma, galbūt tobulėti yra dar kur, niekada nežinome, kokių galimybių mums atvers mokslas – pavyzdžiui, galimybę stebėti gyvūnų vidų, stebėti gyvūnus iš vidaus tiesioginės transliacijos metu. Kodėl gi ne? Kaip apmiršta audiniai… Tiesioginės transliacijos metu žuvo paukštis, mažas paukščiukas iškrito iš lizdo ir užsimušė. Stebėti mirtį, atslenkančią iš lėto, lėtą mirtį. Iš pradžių atsisako vienas organas, paskui kitas – turėtume puikią galimybę pamatyti, kaip veikia mirties mechanizmas. Kodėl gi ne? Ko tik nepadarytum žmogus dėl pažinimo…
Kas nors gal manęs paklaus – kada nors, koks pažįstamas: o kuo skiriasi tiesioginė transliacija nuo tiesioginio stebėjimo? „Juk tu stebi paukščius, taip?“ – „Kažkas ir mane gali stebėti.“ Neatmetu šitos galimybės ir jos nelaikau draudžiama. Visada galiu pastebėti stebėtoją, kaip ir paukščiui ar gyvūnui, ar bet kokiai gyvai būtybei irgi neatimu galimybės manęs stebinčios pastebėti. Stebėjimas reiškia, kad tai, ką tu stebi, yra tau įdomu. O būti įdomiam yra beveik būti mylimam, tai yra turėti į save sutelktą kažkieno dėmesį. Kokia įstabi dovana! Žinoma, kartais stebime sutrikę ar iš pasišlykštėjimo, bet žodis „stebėti“ čia nėra tinkamas, sutrikę ar iš pasišlykštėjimo žiūrime ir nusisukame. Stebėjimo procesas – lėtas ir ilgas malonumo prisotintas laiko tarpsnis, kai abi šalys patiria susitikimo džiaugsmą ar išsiskyrimo kartėlį, ne tokį jau ir kartų – išsiskirti gali tik susitikęs, išgirdęs, pamatęs, kad ir mirksnį vieną sušmėžavusį.
Kuo skiriasi tiesioginis kontaktas nuo tiesioginės transliacijos? Tiesioginės transliacijos metu yra „statiškasis vaizdas“, kaip pati pasyvumo ikona, ir aktyvus žiūrovas, kurio aktyvumas man regisi pasyvesnis ir už pasyvumo ikoną. Tiesioginio kontakto metu „statiškajam vaizdui“ yra suteikiama galimybė reaguoti, tai yra abi pusės yra veikiančios ir pažįstančios viena kitą, tai judrus ir dinamiškas santykis, kai išties nežinai, kas gali nutikti tarp dviejų sąveikaujančių gyvų būtybių. „Statiškojo vaizdo“ aš nesusaistau ir nesukaustau jo savo antropocentrinėje masėje, nepagaunu jo kaip voras musės ar kaip sakai – mirštantys – neįtraukiu vabzdžio į antropocentrinio liūno niveliuojantį lipnumą. Aš, kaip gyva būtybė, esu prieš kitą būtybę, lygiateisę. Niekada nežinau, kaip ji pasielgs, užteks man sujudėti ir nuskris, bet dažniausiai kur kas anksčiau, nei aš spėju žengti žingsnį ir ką nors pamatyti, o gal… kaip tas strazdas giesmininkas, svetimas, pirmą kartą išvystas: aš stovėsiu ant kelio, o jis tupės ant eglės šakos, gal už trijų metų, žiūrėsime vienas į kitą, ir niekas jo negąsdins, nei mano negrabūs judesiai, nei tai, kad vis nusiimu akinius ir žiūriu pro žiūronus, nieko nesuspėdama pamatyti, – lyg niekur nieko dovanos man pusvalandžio giesmės koncertą. Buvome vienas prieš kitą. Regėjau balto marmuro krūtinę, išmargintą pilkšvomis dėmėmis. Giesmė įvairialypė, skambi, ne veltui giesmininkas. Solo partija buvo tokia ilga, kad atsisveikinusi patraukiau namo…
O štai varnėnas. Giesmė įvairialypė, bet muzikalumo, sakyčiau, stokoja, švilpia, švilpauja, čirškauja, kleketuoja, klapsi, gurgsi – sako, išmoksta pamėgdžioti net mobiliųjų telefonų melodijas. Gerai šalia savęs turėti tokį plepį, sugraudina būties monolitą, lyg spinduliai skverbtųsi iš vidaus, iš kažin kokio šaltinio, nežinia kaip viduje atsiradusio ir sutrupinančio.
Ir gal tai reiškia, kaip byloja kai kurie kvantinės fizikos postulatai, kad ne tik stebėtojas kuria pasaulį, ne tik stebėtojas kaip veikiantis asmuo daro įtaką stebimajam, bet ir stebimasis – stebėtojui… Iš čia – ir visa kita… Ir pats įdomiausias dalykas man, nes visa kita kaip ir savaime suprantama, – tai stebėtojas, pakeistas / perkeistas stebimojo, o sykiu – pasaulis, sukurtas stebimojo. Tariamai pasyvaus. O jeigu žengtume dar vieną žingsnį toliau – susitinka du lygiaverčiai stebėtojai, kurie sykiu vienas kito atžvilgiu yra ir stebimieji… Stebėti stebintįjį, kuris stebi tave stebintį, ir jaudintis (reakcija) dėl reakcijų – ne, meilės psichologija šį kartą nepatenka į mūsų akiratį. O paskui, paskui viską pamiršti – kad esi tu (stebėtojas, subjektas) ir yra jis (išsiilgtasis objektas), kai ilgiau esi intensyvumo pripildytoj akistatoj, viską pamiršti, žodžiai dingsta, lieka vien švelnus grožėjimosi judesys, žvilgsnis, slystantis krūtine, akimis, panirusiomis į oranžinę tirštumą. Aš – apie paukščius. Apie liepsnelę. Negaliu pasakyti, kaip mane mato ji, bet žinau, kad aš jai irgi kažkaip reiškiuosi. Dažniausiai – kaip grėsmė; norėčiau išmokti reikštis kitaip, reikšti ką kita. Pirmiausia – prieš save, kaip prieš žmonių rūšies atstovę. Ir kas galėtų uždrausti svajoti švelnumą.
Nesirenku ypatingų vietų, tik einu keliuku, kuriuo tūkstančiai žmonių keliauja per dieną. Ir supa mane dažniausiai ta pati triukšmo prisotinta gatvė, kabinetas, mašinos, radijas, kasos aparatai, juokas.
