Išpažintis
EGLĖ RAMOŠKAITĖ
Ilgai galvojau, kaip turėtų prasidėti ši mano išpažintis, per dievus, mūsų viešpačius, amen. Visi pirmieji žodžiai kažkaip negali atspindėti pradžios tokios, kokia ji buvo, o dargi ar turiu teisę vartoti žodį amen, jei neklūpiu bažnyčioje ir nesigailiu dėl savo nuodėmių, nežinau.
Aš žiūrėjau į plytinę tvirtovę, raudoną aptrupėjusią, rankoje dailiai smilko cigaretė, o vakaro žara žėrėjo. Neprisimenu pirmos cigaretės su tavimi, neprisimenu nė kaip ėmėme kalbėtis kaip meilėje skęstantys meilužiai, taip pat kelionėje per atmintį nesutikau nieko, kas paaiškintų, kaip per tiek užmaršties pastatėme šitą Rūmą, bet žinau, kad viskas nebuvo fantazija, nes aš tikrai jaučiuosi gražiausia pasakų princesė net ir dabar, kai braukiu dulkes nuo antpečio ir taisyklingai rusiškai iškeikiu ranką pradėjusią deginti nuorūką. Bet tikriausiai nebuvo tai ir tiesa už grynuosius, nes grynųjų dar, kaip bebūtų keista, turiu, o paprastai, jei tik turiu kišenes, jos būna tuščios. Bet čia apie pabaigą, amen, kurios neišpažinsiu tik todėl, kad mudvi su šv. Elena tikriausiai gražiai nepasidalintume Salos.
Apie pradžią viskas kur kas subtiliau. Pradžios neblaško mintys apie netinkamai ar neteisėtai pavartotus terminus. Pradžiomis gali pasipuošti net ir tada, kai į tave mėto vazonus su mirusiomis iš sielvarto petunijomis, o tu įsisegi jas į plaukus ir toliau išdidžiai pakelta galva žingsniuoji smėlėtais keliais. Pradžioje aš stovėjau vakaro žaroje ir žiūrėjau į plytinę tvirtovę, raudoną aptrupėjusią, rankoje dailiai smilko cigaretė, pečius dengė dulkės. Nepastebėjau, kaip visai neatsargiai ir visai ne iš pasalų ėmei melstis man prie kojų žodžiais, kurie būtų net ir pačius tikinčiuosius privertę valgyt obuolius iš paties žalčio rankų. Egle, Egle, obuolių karaliene, nebelauk prie pilies, pienu lyt nepradės. Pirmiausia suskaudo pradegintą ranką, nuo obuolių ėmė skaudėti skrandį, ant uniformos pastebėjau rytinės kavos su pienu dėmę, bet kažkodėl tai atrodė gerai. Labai panašiai gerai man kitados yra atrodęs svajonių išsipildymas fortepijono pavidalu, vėliau be gailesčio jis buvo parduotas, o aš iki šiol nesuprantu, koks velnias mane nešė į muzikos mokyklą, jei vienintelis dalykas, kuris ir anais laikais, ir vis dar man puikiai sekasi, yra gulėjimas lovoje ir galvojimas apie Tą Vieną Dieną. Bet ir vėl ne apie amen dalykus aš atėjau išsipažinti.
Norėčiau išgerti, žalčių karaliau, norėčiau išgerti miške tarp uosių beržų ąžuolų, būk prakeiktas, žalčių karaliau, vakaro žaroj nerodantis man savo veido.
In alus veritas. Manau, kad atėjo laikas liautis gerti alų dirbant statybose.
