Renatos Heredios „kasdienybės ritualai“

Debiutai

Renata nėra įprasta drabužių dizainerė, nors retkarčiais ir pasirodo „Mados infekcijoje“ ar atitinkamuose žurnaluose. Tačiau į ritualinius Šiuolaikinio meno centro kambarius ji neseniai buvo atsivedusi savo „kasdienybės ritualus“, apskritai ieško meninių drabužių modeliavimo išraiškų ir apie savo paieškas kalba kasdieniškomis kelionėmis.

– Papasakok apie savo vėliausiojo projekto koncepciją. Kaip gimė jo idėja, ar sunku buvo ją realizuoti?

– Seniai ieškojau būdo pristatyti savo kūrybą kitaip. Na, ne pagal mados šablonus. Be podiumo, manekenių, be viso to fus mus… Vienu metu vis dėlto galvojau pasinaudoti „Mados infekcijos“ erdve. Pamaniau: na, jie turi savo formatą, bet neperžengiant tų rėmų vis dėlto bus galima išlaikyti savo koncepciją ir padaryti tą savaip. Bet po susirašinėjimo su pagrindine „Mados infekcijos“ organizatore tapo aišku: už aptakių atsakymų ir diplomatijos slypi konkretus dalykas – mano kūryba netinka ar nepatinka, todėl teko vėl pereiti prie ieškojimų. Lankantis Nacionalinės dailės galerijos parodoje „Minios“ ir kilo ši idėja – supratau, kad savo kuriamus drabužius reikia pristatyti ten, kur pati gerai jaučiuosi, tose erdvėse / kontekstuose, kurie pačiai yra įdomūs. Taip ir atsirado „kasdienybės ritualų“ intervencija į meno erdves. ŠMC į parodos atidarymą atėjo merginos / moterys, apsivilkusios mano drabužiais, integruotais į jų pačių garderobus. Kiekviena jų laikė knygą kaip skiriamąjį ženklą. Informacija paskleista. Tokiu būdu mano kuriamus drabužius pamato ir tie, kuriuos kviečiu aš, ir tie, kurie tiesiog ateina į parodos atidarymą.

Kodėl ritualai ir kokie ritualai? Na, mados pasaulyje yra daug visokių ritualų, man norisi juos permąstyti, o kartu ir pačią madą kaip reiškinį . Šiuo atveju turėjau omeny tai, kas nuolatos vyksta mados (ir ne tik) renginiuose – pastebėjau, kad dažnai veiksmas iš pagrindinės erdvės persikelia į pertraukas ir koridorius, kur ir vyksta vadinamieji „apžiūrėjimo ritualai“. Kodėl tuo žmogiškuoju poreikiu nepasinaudojus? Taip ir atsirado organiškas mano kūrybos įsiterpimas.

Kitas dalykas – ŠMC ir šiuolaikinis menas. Čia mes jau susiduriame su meno elitizmo komentaru. Nors iš esmės tame mano veiksme nebuvo nieko nelegalaus ir man nereikėjo nieko derinti, kažkokios neįvardijamos jėgos pastūmėta, apie savo planus ir idėjas išsitariau vienam su parodos organizavimu susijusiam asmeniui. Ir nors iš pradžių tai buvo sutikta palankiai, vėliau, pasikeitus aplinkybėms, buvo bandoma man daryti spaudimą. Bet labai kūrybiškai, argumentuojant, kad per parodos atidarymą jie surengs savo performansą, apie kurį iš anksto nebus pranešta. Kai užprotestavau, tramdant įniršį man buvo duodama suprasti, kad aš apie šiuolaikinį meną ir apie tai, kas čia vyks, nieko nesuprantu, todėl net nenutuokiu, ką ir kiek „pagadinsiu“.

– Kaip vyko darbas ir kontempliacija Nidos meno kolonijoje? Kaip galėtum įvertinti šį centrą?

– NMK nuo 2011 metų lankiausi keletą kartų. Ilgiausias laikotarpis buvo 2011-ųjų spalis, kai ten praleidau mėnesį. Atsivežiau drabužių, kuriuos reikėjo užbaigti, medžiagų, tekstilinių dažų kūrybinėms dirbtuvėms. Bet iš tiesų daugiau dirbau galva nei rankomis. Ten gera vieta apmąstymams. Ten galutinai ir susiformavo mano kūrybos koncepcija, kaip ir kodėl viskas turi būti. O bendravimas su NMK reziduojančiais menininkais iš tiesų daug duoda. Įdomūs pokalbiai ir galimybė stebėti kūrybos procesus iš arti. Per tą laiką su ten reziduojančiais menininkais surengėme parodą „It’s okey. They live here“.

O NMK aš galėčiau apibūdinti kaip meno instituciją, kokia, mano požiūriu, turėtų būti švietimo institucija. Vieta, kur atsakymus į klausimus susirandi pats. Arba atvirkščiai – išsikeli klausimus ir ieškai atsakymų. Tai taip skiriasi nuo to, ką gauname „akademijose“, kur mums diktuoja, o mes konspektuojame, net nemąstydami, ką ir kodėl. Tai puiki vieta susipažinti su šiuolaikinio meno procesais. Ir kažkiek prie to prisiliesti pačiam.

– Kiek turi profesijų ir tapatybių? Kurios iš jų yra ryškiausios? Prieš kostiumo dizainą baigei ką kita, bet ir drabužių mados tau neatrodo svarbiausia. Kas tu?

– Lengviau turbūt būtų pasakyti, kas aš nesu: nei menininkė, nei mados pasaulio atstovė – vienam turiu per mažai smegenų, kitam per daug. Kalbėti apie sijonų ilgius arba kas, kaip ir kur buvo apsivilkęs – ne man. Nors nelaikau savęs ir intelektuale. Prieš kostiumo dizainą akademijoje baigiau kultūros istorijos studijas VU. Apskritai istorijos studijos jau tuo metu buvo įvardijamos kaip tarpinė stotelė saviieškos link. Daug mano bendrakursių dabar daro dalykus, susijusius su menu.

Save aš vis dėlto įvardyčiau kaip dizainerę, nors ilgai kračiausi šito įvardijimo, vėliau supratau, kad ne žodis tave apibrėžia, o tu jį.

– Kiek tau svarbios ekologinės vertybės, gamtosauga, perdirbimo ir antrinio panaudojimo galimybės, atsakomybė?

– Manau, tikroji ekologija yra „pas bobutę kaime“ – kitaip tariant, kai tai, ką vartoji, pats ir gamini. Tada gali būti 100 procentų tikras, kad tai yra ekologiškas produktas. O visa kita – tik oficialiai įteisinta saviapgaulė – mes norime tikėti, kad tai, kas pažymėta tam tikrais ženklais, sertifikatais, yra ekologiška, natūralu, sveika. Mes tą gauname. O visa kita – tikėjimo dalykas. Na, aš ir pati save priskiriu prie tų „naujųjų tikinčiųjų“.

Čia ir vėli susiduriame su mados reiškiniu – sakoma, na ir kas, kad mada, užtat naudinga mada. Bet kas yra nors kiek pasikapstęs po mados esmę, žino – madoje nedaug yra tiesos, jos niekam ir nereikia. Tai iliuzijų pardavimas už gerus pinigus. Tai galioja ir ekologijai: jei kažkas yra daroma dėl mados, ne tiek jau daug tos naudos realiai. Manau, kad visos sveikintinos iniciatyvos ir tikri dalykai šioje srityje prasideda nuo elementaraus tikėjimo tuo, ką darai. Ne dėl mados ir ne dėl ekologijos. Pirmiausia dėl savęs.

– Kaip vertini mados industriją, standartus, šios pramonės poveikį aplinkai, vartotojišką (?) gyvenimo būdą, estetinius kanonus, modelių dalyvavimo industrijoje pasekmes, jei tokios yra, ir taip toliau?

– Na, čia labai platus klausimas, atskirą straipsnį būtų galima parašyti… Kalbant apie pramonės poveikį aplinkai, man pirmiausia kyla klausimas ne apie nepanaudotų ar neparduotų drabužių, avalynės perdirbimą, o kodėl iš viso yra prigaminama tiek šlamšto. Ir nuo kada shoppingas yra malonumas. Kalbu apie tai todėl, kad neseniai ieškojau sau basučių – elementarių. Be blizgučių ir kitokių nesąmonių. Minimalistinių, estetiškų ir funkcionalių. Po ilgų paieškų kainos apribojimų nebeliko. Perėjau visus akropolius, ozus, panoramas, europas ir taip toliau, ir galų gale susiradau vieną vienintelį variantą. Aišku, tai lyg ir nieko nesako, bet kai kuri avalynė (kartais net matuotis nereikia, iš tolo matosi) yra tiesiog nedėvima. Kitaip tariant, tame pertekliuje kokybė ir patogumas tampa prabanga. Apie drabužius galima pasakyti tą patį. Kai kuriuos jų, akivaizdu, dar net neišskalbus bus galima naudoti vietoj skuduro. Taigi, tokia ta mados industrija, ir mano vertinimas turbūt akivaizdus.

Apie vartotojišką gyvenimo būdą, nežinau, ką čia bepridurti, labai jau nuskalbta šita tema… tuo labiau kad aš pati, net kai noriu išleisti pinigus, nelabai randu kam (kalbant apie tą pačią pramonę).

– Kas yra tau svarbiausi kūrėjai ir kodėl? Iš kurių meno laikotarpių, kitų kūrybinių ar mokslinių sričių semiesi inspiracijos?

– Kalbėti apie kūrėjus šiame pertekliaus laikotarpyje yra sudėtinga: kiekvienas kažką kuria – arba rašo eiles, arba užsiima amatais… su pavardėmis man sudėtinga, lengviau išskirti skirtingus laikotarpius ir atitinkamai meno rūšis, kuriomis domėjausi: ankstyvojoj jaunystėj skaičiau Aristotelį ir klausiau Bacho, nors dabar manau, kad tikrai tam buvau per jauna, gal kažkokias jaunystės depresijas tuo gydžiau, vėliau ėjo teatro, parodų fazė. Buvo ir tokia popsinė, kai žiūrėjau daug „teliko“, skaičiau žurnalus, žiūrėjau filmus. Prieš kokius 4 metus padariusi kūrybinę pauzę, prie mados žurnalų jau nebegrįžau – atsivertusi supratau, kad tai tas pats, kas stebėti vaizdą pro žaibiškai lekiančio traukinio langą… Šiuo metu man įdomus šiuolaikinis menas, nors daug ko jame aš nesuprantu – kartais atrodo, jog turi atsidurti „lovoje su Menininku“, kad suprastum, ką ir kodėl jis norėjo pasakyti.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

satenai.lt