Žvilgsnis į „Santaros“ spiečių
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Pasikliaujant nuogirdomis ir kuklia informacija, kurią galima rasti interneto platybėse, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas panėši į slaptą ir nenuspėjamą intelektualų sambūrį. Tokia vizija traukia smalsuolius į Alantą, miestelį, esantį Molėtų rajone, norisi pačiam tapti santariečiu bent toms trims dienoms, kurias pergyvenus išsisklaidytų visos mistifikacijos, numanymai, nuojautos ir liktų tik patirtiniai įspūdžiai, įpareigojantys vertinti.
Egidijus Aleksandravičius, Valdas Adamkus, Algis Mickūnas. Autorės nuotrauka
Suvažiavimas, tradiciškai prasidėjęs prezidento Valdo Adamkaus sveikinimu, netrukus tampa gilios istorinės (at)minties takoskyrų žymėjimo epicentru. Profesoriui Alvydui Jokubaičiui pristačius nauja interregnum idėja įprasmintą Motiejaus Valančiaus asmenybę ir filosofui Gintautui Mažeikiui, atsižvelgiant į šiuolaikinę politinę perspektyvą, Jokubaičiui paprieštaravus, Darius Kuolys kalba aktualumo neprarandančia tema apie trūkinėjančių jungčių ir nykstančių tapatybių santykį. Mintijimas apie pastangas įžvelgti istorines jungtis, žinoma, teka praeitin. Tinkamiausiomis metaforomis susiklosčiusiai situacijai, tėkmės stygiui apibūdinti pasirenkamas Salomėjos Nėries uždaro vandens įvaizdis, įprasminantis kūrybingo dialogo su kalba trūkumą, ir Friedricho Nietzschės apmąstoma valia išsivaduoti iš istorijos. Pastaroji tendencija taikliai sufleruoja Lietuvos (ir, mano manymu, ne tik Lietuvos) jaunimo santykį su praeitimi, dėl to atsiranda kliūčių bandant suvokti istorinę tradiciją kaip argumentą moderniai valstybei. Žvelgiant į Lietuvos valdymo perspektyvas, prisimenamos antikos valstybės valdymo idėjos: respublikoniška Cicerono mintis, skirtis tarp genties ir bendruomenės, pavojus nureikšminti bendruomenės tarpusavio ryšio svarbą; idealistinė Aristotelio politėjos sistema kaip pavyzdinis laisvų žmonių bendruomenės modelis. Kuolys įžvelgia jungtis, sąsajas ten, kur jos dažnai pamirštamos. Simptomišku gali būti laikomas kad ir etninis Mikalojaus Daukšos „Postilės“ skaitymas neatsižvelgiant į esančias ciceroniško požiūrio užuominas. Viena aktualiausių nūdienos temų – daugiakultūriškumas – taip pat vertinama iš istorinės perspektyvos: paneigiama senosios Lietuvos kultūrinio neutralumo idėja, nes praeityje veikė tiek lenkiškos, tiek gudiškos Lietuvos provaizdis, o Konstantino Sirvydo žodyne įvardyta netgi „visuotinio žmogaus“ sąvoka. Visas išsakytas mintis, taip pat tas, kurios liko čia nepaminėtos, sieja atidaus žvilgsnio į praeitį, nes tik taip galima pamatyti daugiau jungčių, idėja. Vienas įdomiausių pranešimų neabejotinai patenkina istorinių žinių išsiilgusius protus, pasigesti galima tik konstruktyvaus žvilgsnio į ateitį. Pažvelgti į ateitį mėgina istorikė Jūratė Kiaupienė. Ji teigia, kad kartai, kuri užaugs kitose šalyse ir nemokės lietuvių kalbos, simboliai bus labai svarbūs. Drąsus ir prieštaringas teiginys, dėl kurio norisi ginčytis – kodėl kartai, kuri nemoka kalbos, turėtų būti svarbūs simboliai? Ar tokiai kartai nebus svarbiau mokytis kalbos? Simboliams suteikiama reikšmė primena mito pavidalą. Apie išsivadavimą iš mitų taikliai kalba Mažeikis, savo kultūrinio anarchizmo galią pasitelkiantis Vytauto ir kitų didžių mitų paneigimui.
Jaunojo santariečio kelias žinių link - su kliūtimis. Autorės nuotrauka
Oriento reikšmes ir įtakas aptarusių filosofų Algio Mickūno, Audriaus Beinoriaus mintys tikriausiai pasirodė pažįstamos, daugiau ar mažiau girdėtos, skaitytos visiems, besidomintiems jų filosofija. Paskutinėje savo knygoje „Indija ir Vakarai: kultūrų sąveikos pjūviai“ Beinorius apžvelgia Rytų ir Vakarų santykį itin išsamiai ir daugiasluoksniškai, o pranešimas „Santaroje“ gali atlikti įvadinę ar išvadinę funkciją prieš knygos skaitymą ar po jo. Kadangi egzistuoja tendencija mokslininkus (ir ne tik juos) iš kitų šalių, pagrįstai ar ne, vertinti geriau nei savus, daug vilčių teikia komunikacijos teoretiko iš Ohajo universiteto Josepho Pilottos pranešimas. Vis dėlto tenka nusivilti – kalbėjimas apie šiuolaikinės Kinijos globalios ekonomikos rekonstrukciją besidomintiems ekonomika veikiau sukelia žiovulį nei susidomėjimą, nes informacija jau girdėta. Nesidomintiems ekonomika, savaime suprantama, žiovulio išvengti taip pat nepavyksta.
Dėmesingi klausytojai. Autorės nuotrauka
Po dalyvių kritikos sulaukusios Egidijaus Aleksandravičiaus knygos „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija“ aptarimo sutemsta poezijos vakaras. Belieka stebėtis klausytojų gausa, atrodo, susirinks nedaug, bet pirmo įspūdžio taisyklė nepasitvirtina. Begal džiugu, kad nepasitvirtina, nes eiles skaito ne taip ir dažnai išgirstami, bet talentingi poetai – Ilzė Butkutė, Marius Burokas, daugiausiai pagiriamųjų žodžių sulaukia Daiva Čepauskaitė.
Antroji suvažiavimo diena prasideda Leonido Donskio pranešimu apie „Santarą“, Vytauto Kavolio idėjas, žodžio, geriausiai apibūdinančio šį suvažiavimą, paieškomis. Vėl prisimenamas Ciceronas, šįkart jo draugystės filosofija. Pateikiami ryškūs istoriniai atvejai, kai draugystė įveikė politinę asimetriją, institucijų priešpriešas. Mėginant surasti skirtį tarp meilės ir draugystės, sprendžiama, kurio iš šių elementų projekcija Kavoliui buvo „Santara“. Klausytojas primena svarbų bičiulystės terminą, o štai Mažeikis atskleidžia linksmą „Santaroje“ veikiančių apžavų teoriją. Vis dėlto norisi pritarti Kavolio multidisciplininio instituto idėjai ir taikliam Aleksandravičiaus apibūdinimui – intelektualų spiečius.
Poezijos vakaro dalyviai. Autorės nuotrauka
Pasikalbėjus apie santariečių apibūdinimą, vyksta technologinių naujovių ir nelabai naujovių aptarimas. Reinas Raudas mums dar kartą primena Orwello „1984-ųjų“ stebinčios technologijos distopiją. Charizmatiškas Raudo kalbėjimas palieka pozityvų įspūdį, bet jį visai netrukus eliminuoja diskusijos „Ko tikisi Lietuvos lenkai?“ dalyviai. Demagogiški pasisakymai stokoja ne tik racionalios argumentacijos, bet ir tolerancijos kitaminčiams. Tautų dialogui sukurti reikalinga ypatinga meistrystė, čia jos, deja, nėra. Vėliau santarietiškas dialogas kuriamas tarp istorijos ir romano. Donskio kalbinamas Sigitas Parulskis užsimena apie erotinį žaidimą su tikrove, tokiu būdu oponuodamas Mažeikio pastabai apie tikrovės perviršį romane. Donskiui tarstelėjus, kad abu aptariami romanai (Antano Šileikos „Pogrindis“ ir Parulskio „Tamsa ir partneriai“) turėtų būti ekranizuojami, ekranas neilgai trukus prabyla vaizdo prisiminimais apie „Santaros“ vasaras Anykščiuose. Linksmų būta vasarų, ką čia ir bepridursi.
"Šiaurės Atėnai" atkeliavo ir pas santariečius. Autorės nuotrauka
Trečioji diena prasideda edukacijos temomis. Ričardo Ališausko, kalbančio apie iššūkius švietimui, pateikti faktai, kurie lyg ir turėtų nustebinti ir nuteikti kažin kaip optimistiškai, klausytojams (ar bent jau šiai klausytojai) atrodo savaime suprantami, natūralūs reiškiniai. Pavyzdžiui, su dideliu džiugesiu pristatomas faktas, kad lietuviai yra pirmaujantys kaip užsienio kalbų besimokanti tauta – nieko keisto, kai lietuviškai kalbančiųjų skaičius nesiekia net keturių milijonų. Kitokį, džiuginantį (šis terminas minimo pranešėjo kalbėjime turi ypatingą reikšmę) įspūdį palieka Gedimino Milašiaus ironija apie „švietimą po švietimo mirties“. Pasibaigus edukacijos temoms ištikęs ilgai lauktas „Mūsų literatūros turgus“ nudžiugina tik truputį. Ir tai įvyksta dėl labai paprastos priežasties – laiko stokos. Pastarojo literatūros temai pagailėta, todėl viskas vyksta paskubom. Nepaisant to, įdomu klausytis vertėjos Claudios Sinnig ir Ernesto Parulskio, kalbančio mūsuose šiaip jau nepopuliaria tema – apie detektyvinius romanus.
Išklausius paskutinį pranešimą, kalba lankytojai, norintys išsakyti pastabas „Santarai“. Kalba taip įžvalgiai, kad man belieka pakartoti: kartais nejuntamas akademinis lygis, trūksta sąsajų tarp aptariamų temų, trūksta dėmesio vizualiesiems menams, galiausiai – „Santarai“ reikėtų gręžtis ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Žinoma, galima paminėti ir tai, kas nebuvo paminėta – pirmąkart tenka dalyvauti renginyje, kuriame paskaitų metu iš klausytojų renkami pinigai kažin kokiai premijai. (Aliuzija į bažnytines institucijas? Koks nors slaptas intelektualų spiečiaus ritualas?) Dargi nepalieka demonstratyvios erudicijos nuojauta, bet, matyt, tokiuose renginiuose ji neišvengiama.
Nepaisant kritiško žvilgsnio sufokusuotų neigiamybių, suvažiavimas įdomus ir vertas bent vieno apsilankymo. Bent trims dienoms tapti intelektualų spiečiaus dalimi, išklausyti įvairiausių pranešimų, vakarop pašokti diskotekoje (šiemet šaunias dainas atrinko Reinas Raudas), pavargus nuo šurmulio pasivaikščioti žalumose – taip, tikrai verta.
