Stiklo plastikas ir Kristijonas Donelaitis

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

Ir pagaliau neverta niekur važiuoti! Ramu, gera – karščiai Vilniuje. Plieskiant saulei šis platesnis, erdvesnis, nuščiuvęs, kiek panašus į stiklainį nuo uogienės, gal todėl, kad žydi liepos, varvėdamos ant Gedimino prospekto šaligatvių, kuriais žingsniuojant limpa kojos. Man labai prie širdies toks įkaitęs miestas – mažai ką sutiksi gatvėje, niekas nepristos su ypatingaisiais reikalais. Per karšta net el. paštui. Tas irgi erdvesnis, tuštesnis, beveik priimtinas. Nuolat pasiilgstu vienatvės, o vasariniame Vilniuje jos galima atrasti. Net ŠMC kavinėje, jei iki pietų. Dabar ir yra iki pietų, net labai, tad eidama gatve persimesti keliais žodeliais galiu nebent su paminklais, kas mane visai tenkina. Kai kurie yra puikūs istorijų pasakotojai. Taigi, vingiuoju senamiesčiu (ne todėl, kad vakar padauginau, o tiesiog stengiuosi naudotis šešėliais).

– Galėtų būti detektyvas, bet geriau padaryk lyg kokį padavimą, bus didingiau ir man labiau pritiks, – šūkteli Vilniaus universiteto arkoje, netoli įėjimo, stovinti skulptūra, Konstantino Bogdano (vyresniojo) sukurta. Vaizduoja ji mūsų kultūros patriarchą Kristijoną Donelaitį.

Nors apie skulptūrą sakoma, kad ji stovi, net ir postamentas su raidėmis yra, tačiau Donelaitis joje – sėdi. Sakyčiau, monumentalus, patogiai po arka įsitaisęs, nors universitete ar Vilniuje ir niekad nebuvęs, kol gyveno. O po mirties gali daryti ką nori! Jaukiai susilieti su aplinka, stebėti

Autorės nuotrauka

studentus ir prisiminti tuos tolimus karžygių laikus, kai dar nebuvo uždrausta viešumoje vartoti alkoholį, todėl šalia prisėsdavo ne vienas būsimas literatūros ąžuolas, buteliuko klausimus prie patriarcho spręsdamas, nuo lietaus ar paskaitų besislėpdamas. Amžiai bėgo, keitėsi menininkų kartos ir niekas jau dabar atsakyti negali, kaip nutiko, kad Donelaitis buvo iš stiklo plastiko pagamintas, lyg koks užmirštas dievas, kurio istorijos niekas neužrašė, nes dar rašto, t. y. interneto, tais laikais nebuvo.

Skulptūros gimimo istorija turi įvairiausių versijų, tapusių legendomis ir perduodamų iš lūpų į lūpas, tačiau populiariausią pasakoja bohemos žinovu prisistatantis Julius Žėkas portale „Lrytas.lt“: „Šią skulptūrą turėjęs sukurti K. Bogdanas gavo didžiulį honorarą. Nežinodamas, ką su juo daryti, jis pasikvietė draugų ir tarėsi. Tarėsi tol, kol pinigų nebeužteko nei bronzai, nei metalui. Tuomet su architektu buvo sutarta popierinę skulptūrą saugiai pastatyti po stogu.“ Ten pat rašoma, kad „ši skulptūra pagaminta papjė mašė technika iš popieriaus pluošto, todėl lietus jai būtų pavojingas“.

Ekskursiją prie Donelaičio skulptūros atvedusiam Žėkui derėtų būti tikslesniam – ji pagaminta iš stiklo plastiko, ne popieriaus (kadaise taip iš stiklo pluošto ir epoksidinės dervos gamindavo jachtoms dugnus), o kad bronza yra metalas, žino net vaikai… Bet čia jau nuvingiavau į nereikalingą kritiką, tad bandau grįžti į tiesesnį kelią: „1964 m., minint poeto 250-ąsias gimimo metines, Vilniaus universiteto kriptoje (Universiteto g. 7, Senamiesčio seniūnija) buvo pastatyta skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurta Kristijono Donelaičio skulptūra iš stiklo plastiko. Postamente parašyta poeto pavardė, gyvenimo ir paminklo pastatymo datos. Poetas vaizduojamas sėdintis ramia, didinga poza, su atversta knyga ant kelių. Nors Donelaitis niekada nebuvo Vilniuje, „bet jo skulptūra vienoje nišoje labai dera: lyg poetas viską žinotų, kas čia buvo, ir žinotų viską, kas dar bus. Tiesi laikysena, kietai sučiauptos lūpos, akylas, viską matantis žvilgsnis…“ – rašo J. Ceitlinas dokumentinėje apysakoje.“ Šią informaciją sumedžiojau portale „Vilnijos vartai“, tačiau į tą „kodėl?“ atsakymo nerandu, o Žėko žodžiais pasitikėti sunku. Viena tenka pripažinti – pasakojimas apie pragertus pinigus buvo įvairiai pateikiamas ne jo vieno, todėl skambinu tikėdamasi tikslesnės informacijos skulptoriaus sūnui, menininkui Kostui Bogdanui.

– Tuo metu buvau mažas, ne ką teprisimenu. Bet anais laikais buvo populiaru daryti skulptūras iš epoksidinės dervos, Bronius Vyšniauskas nemažai tokių yra sukūręs, net alergiją įsitaisė – kol dvi tam skirtas medžiagas sumaišai, jos garuoja ir yra labai nuodingos, – sako Bogdanas jaunesnysis.

Dvi tūbeles, skirtas sumaišius gauti epoksidinę ir jau patvarią dervą, dar ir aš pamenu, dabar taip atrodo du buteliukai plaukų dažams gaminti. Tik kvapas skiriasi.

Hm, atrodo vėl padariau vingį į šešėlį arba tiesiog į šoną. Grįžtu prie Donelaičio skulptūros, kuri stovi sau kaip koks Jeffo Koonso eros pranašas. Suprantu, sukurta 1964 metais, kai susižavėjimas plastiku ir visokiais krimplinais kaip tik siautėjo gatvėse bei galvose.

– Kita tokia pat saugoma Lietuvos dailės muziejuje, – prideda Bogdanas (sūnus).

Tai štai kokia ta Donelaičio skulptūra – plastikinė, kas net ir dabar atrodo kaip naujovė mūsų reprezentacinių paminklų rikiuotėje, o dar ir tiražuota!

Tačiau tiesa vis dar slypi kažkur anapus mūsų atminties, atsakymo, kas ir kaip nutiko, rasti nepavyksta, nors klausinėju ne tik tekste paminėtus asmenis, tad nedelsdama kreipiuosi į savo pagrindinį konsultantą sovietmečio klausimais – į mamą Saulę Kisarauskienę.

– Nepamenu, – sako ji, – gal kas iš skulptorių žinos? Pavyzdžiui, Mindaugas Navakas.

Taip palaukdama, kol menininkas baigs kalti akmenį ir išgirs telefono skambutį, vingiuoju tolyn, jau nujausdama, kad viskas gali ir likti legenda.

– Manau, kad tai buvo politinis sprendimas. Donelaitis, kažkoks tautinis lietuvių rašytojas, o ne Leninas ar Marytė Melnikaitė, žodžiu, greičiausiai jis tiesiog „nenusipelnė“ bronzos. O kadangi epoksidinė derva saulės bijo, patalpino tautos patriarchą į nišą, – pagaliau atsiliepęs pasakoja telefonu Navakas. – Bent jau jokių su tuo susijusių skandalų nepamenu, o ir skulptūros autorius nėra minėjęs…

Taigi, pamanau, vargu ar tais laikais toks įvykis būtų lengvai prasprūdęs visai be pėdsakų, sklandžiai paslėptas nuo partijos ir kolegų akių, tokiais gėrimo mastais taip pat menininkas nepasižymėjo… Bet legenda ir lieka legenda. Tikėdamasi, kad kada nors, kasinėjant kokius dar neištyrinėtus Dailės kombinato archyvus, staiga išnirs slaptasis sovietmečio apokrifas ir taps aišku, kas gi nutiko, galiu bent pasidžiaugti, kad turime plastikinį paminklą. Net dabar sunku įsivaizduoti, tarkim, Kudirką, išlietą iš skaidraus žalio plastiko arba geltono, arba visų vėliavos spalvų, įvairių dydžių, jaukiai mums mojantį iš kiekvieno miestelio aikštės…

– Ir vėl nuvingiavai! – šūkteli man patriarchas.

Tikrai įsisvajojau… Turiu dar keletą telefonų numerių žmonių, kurie galėtų prisiminti, tad, nors visai praradusi viltį, skambinu.

Pasakojimą apie pragertą bronzą paneigia beveik visi apklaustieji.

– Ne, šitiek pragerti Bogdanas negalėjo… – sako ne vienas.

Pasikalbėjusi gaunu dar vieną telefoną, vėliau dar, kol galiausiai kalbuosi su Gyčiu Vaitkūnu.

– Taip, pamenu, – netikėtai ištaria jis magiškąją frazę. – Tais laikais norėjosi išbandyti naujas medžiagas, o ir gerokai pigesnis variantas tas stiklo pluoštas ir epoksidinė. Kai Bogdanas pastatė skulptūrą, man paskambino, pakvietė pažiūrėti, labai įdomu buvo. Nesuprantu, kodėl vėliau ši medžiaga taip ir neprigijo…

Dar abu pasvarstome, kad stovi ar, tiksliau, kaip minėjau, sėdi prie universiteto Donelaitis iš stiklo plastiko jau beveik 50 metų!

Belieka manyti, kad legendos atsiradimas – tas pats nesugebėjimas priimti naujovių ir eksperimentų, ypač jei juos daro oficioziniu laikomas menininkas. Tai štai. Nors ir vingiais, bet atsakymą radau!

O dabar laikas pietų, kol ŠMC neužplūdo lankytojų ordos.