Nihilizmas kaip emancipacija

GIANNI VATTIMO

Liepos 1–5 d. vieni reikšmingiausių XXI a. filosofų atvyksta į Lietuvoje rengiamą tarptautinę konferenciją „Nihilizmas ir vaizduotė“. Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro renginyje pranešimus skaitys pasaulinio garso mąstytojai Bernardas Stiegleris, Richardas Kearney, Jeanas-Jacques’as Wunenburgeris ir Gianni Vattimo. Viešose diskusijose mąstytojai iš Italijos, Prancūzijos, Airijos, Izraelio, Ispanijos ir Lietuvos nagrinės įsivaizduojamybės ir nihilizmo įtampas naujųjų technologijų epochoje.

Tarp pagrindinių konferencijos svečių – ir ekscentriškasis mąstytojas, italų europarlamentaras Gianni Vattimo, kuris išgarsėjo praėjusio amžiaus pabaigoje pasiūlęs originalią „silpnojo mąstymo“ koncepciją. Krikščionybės svarbą akcentuojantis filosofas atvirai ir drastiškai polemizuoja su Bažnyčia – jam priklauso ir garsioji frazė: „Tik dėl Dievo esu ateistas.“

Šiame Vattimo tekste keliamas klausimas, ar filosofinė nihilizmo idėja suderinama su autonomija, lygybe ir laisve grindžiamais emancipaciniais projektais. Vattimo pateikia nihilizmo sampratą, kuri yra neatskiriama nuo hermeneutikos, numanančios istorišką universalių teiginių pobūdį. Užuot pakirtusi emancipaciją, nihilistinė hermeneutika, pasak Vattimo, yra būtent tai, kas išvaduoja mus iš pagrindo klausimo ir kaip tik todėl turėtų būti suprasta kaip emancipuojanti jėga. Straipsniu bandoma priešintis išimtinai tragiškam nihilizmo supratimui priešpriešinant jam konstruktyvius politinius horizontus plečiančią nihilistinę hermeneutiką, leidžiančią naujai apmąstyti laisvės ir lygybės idėjas.

Kaip galime kalbėti apie emancipaciją – t. y. išsivadavimą iš suvaržymų, vedantį į didesnę laisvę, autonomiją ir pasirinkimo galimybę, – susiedami ją su tokiomis sąvokomis kaip hermeneutika ar nihilizmas? Pirmiausia turime pažymėti, – kaip turėjau progos tai pademonstruoti ir paaiškinti keliose savo knygose, – kad nihilizmo ir hermeneutikos terminai čia vartojami sinonimiškai. Nihilizmas suprantamas Nietzschės įvesta prasme: kaip absoliutaus pagrindo panaikinimas ir įsisąmoninimas, kad – filosofijos istorijoje ir Vakarų kultūroje apskritai – „Dievas mirė“ ir „tikrasis pasaulis tapo pasaka“. Bet ar tai galioja tik Vakarų mąstymui ir kultūrai? Nors šis klausimas tematiškai čia neaptariamas, visgi Nietzsche – kaip ir Heideggeris, o anksčiau Marxas ir net Hegelis – moko mus, kad stiprėjantis sąmoningumas, jog mąstome Vakarų kultūros ribose, iš tiesų yra šios kultūros ir jos nihilizmo dalis, nes pati universalios tiesos ir tarpkultūrinio humanizmo idėja (tarkime, prigimtinės teisės ar galutinio pagrindo doktrinose) subrendo kaip tik šioje kultūroje. Vos tik Vakarų filosofija tai įsisąmonina, ji tampa nihilistinė; ji priima nuostatą, kad bet koks mąstymas visada yra istoriškai ir kultūriškai sąlygotas ir kad pats universalumo idealas gali būti „suprantamas“ tik iš šios konkrečios perspektyvos. Bet taip nihilizmas ir tampa hermeneutika: mąstymu, kuris žino, kad gali siekti universalumo tik pereidamas į dialogą, sutarimą ar, jei norite, caritas (žr. mano „Tikėti, kad tiki“ ir „Po krikščionybės“). Pauliaus moto – Veritatem facientes in caritate („Kalbėdami tiesą su meile“), kuris greičiausiai ataidi iš visai netoli, t. y. aletheuein („tiesos priėjimo“) Aristotelio „Nikomacho etikoje“, – išvertus į šiuolaikinės filosofijos terminiją reikštų, kad tiesa gimsta sutarime ir iš sutarimo, o ne tai, kad mes pasiekiame sutarimą tik visi atradę vieną objektyvią tiesą.

Emancipacija kaip nihilizmo prasmė taps aiškesnė, jei perskaitysime šį nyčišką terminą kartu su kita lemiama vokiečių filosofo ištara: „Dievas mirė ir dabar norime, kad daug dievų gyventų.“ Pagrindo panaikinimas (kuriame net galime atpažinti perėjimo iš modernybės į postmodernybę momentą – žr. mano „Modernybės pabaigą“) ir yra tai, kas mus išlaisvina – vėl ne be įžvalgaus Evangelijos aido, kad tai „tiesa padarys jus laisvus“. Ar tai reiškia, kad „mus išlaisvins žinojimas, kaip dalykai „iš tikrųjų“ yra“ – galiausiai atrandant Pitagoro teoremą? Būtiną geometrinę pasaulio tvarką? Einsteino reliatyvumą? Ne, veikiau tai reiškia, kad „tik tai, kas išlaisvina, yra tiesa“. Tiesa yra pirmasis iš visų „atradimų“, tas, kad nėra galutinio pagrindo, prieš kurį mūsų laisvė turėtų sustoti; tai veikiau visų rūšių valdžios, trokštančios mus valdyti konkrečiai to pagrindo vardu, visada reikalavo juo tikėti. Hermeneutika yra išbaigto nihilizmo mąstymas. Mąstymas, kuris, kitaip nei bet koks gręžimasis į negatyvųjį nihilizmą (t. y. į neviltį tų, kurie toliau gedi, kad „nebėra religijos“), siekia atkurti racionalumą po Dievo mirties.

Aišku, kad visa tai turi reikšmingų implikacijų mūsų etikos, teisės ir politikos suvokimui. Ar po Dievo mirties dar įmanoma kalbėti apie moralinius imperatyvus, kitaip nei arbitraliai grįstus įstatymus ar emancipacinį politikos horizontą? Mano veikalai nekuria iliuzinių pretenzijų pateikti išsamius atsakymus į šiuos klausimus, tačiau jie neapsiriboja ir vien retoriniu jų atkartojimu, o būtent tai ir daro šiuolaikinis tragicizmas (tragicismo), užsibaigiantis vien retoriniu žmogaus būklės problemiškumo akcentavimu, dažnai tik tam, kad paruoštų „tikėjimo šuoliui“ (kuris tada tampa šuoliu į gryną iracionalumą ir iš to kylančiu prisišliejimu prie dogmatiško bažnyčių, centrinių komitetų ar charizmatinių lyderių autoritarizmo) arba tik palaikytų savo aiškų ir naivų įsisąmoninimą, kad neva „nėra jokio sprendimo“, kartu su nutylima sokratiška pretenzija, jog visada geriau žinoti, kad kažko nežinai (Nietzsche buvo teisus tokį elgesį demaskuodamas kaip optimistišką racionalizmą).

Hermeneutinis išėjimas iš tragiško ir negatyvaus nihilizmo natūraliai lemia daugelio jo aspektų atitaisymą. Turime tarti, drauge su Nietzsche, kad negalime kurti negriaudami. Ar netgi dar realistiškiau galėtume teigti, kad visų metafizinių autoritarizmų motina nuolat yra nėščia, taigi ir sekuliarizacijos uždavinys – demaskuoti absoliučios ir galutinės tiesos sakralumą – toli gražu nėra pasenęs. Politika, teisė ir socialinis gyvenimas tai nuolat liudija ne tik Italijoje, kur Katalikų Bažnyčia toliau taiko (reikalauja taikyti) nepagrįstus apribojimus valstybės įstatymams (pavyzdžiui, partnerystei, embrionų tyrimams ir eutanazijai), bet jau ir tarptautinėje politikoje, kur Amerikos dominavimas, užmaskuotas kaip demokratinis humanitarizmas, graso primesti tam tikrą universalią kontrolės būklę, kurią „įteisina“ (tariama) pagarba žmonių teisėms ar toms teisėms, kurias ši imperija laiko tokiomis. Ar naujasis Napoleonas kartais neišprovokuos kokio nors „romantiško“ valstybių – taip pat ir kultūrų bei „liaudžių“ (su visomis išlygomis, kurias numato šie terminai) – maišto prieš ginkluotą pax Americana?

Bandydama susidoroti su tokiomis problemomis – nors dažniausiai tik teoriniu lygmeniu – hermeneutika pirmiausiai paveldi daug kritinio ir „destruktyvaus“ turinio iš tragiškojo nihilizmo, tačiau numato ir bent dvi konstruktyvumo galimybes. Pirmiausia, „Dievo mirtis“ nepretenduoja įgyti galutinai pasiektos tiesos statusą, kuriuo remiantis būtų galima dogmatiškai pagrįsti prigimtinę teisę ateizmui, pasauliui „be pagrindo“ ar nacistiškojo tipo Antžmogiui. Konstruktyvusis hermeneutinis nihilizmas turi save apginti ne tik nuo neurotiškų bandymų sugrįžti prie autoritarizmų, bet ir nuo metafizinės antifundacionalizmo sklerozės (pavyzdžiui, šioji sklerozė eina koja kojon su ginkluotu laisvės ir demokratijos primetimu valstybėms, kurias JAV prezidentas George’as W. Bushas vadina „niekšiškomis valstybėmis“ – jos neretai tokios ir būna, tačiau nuo kada Bushas ir Jungtinės Tautos transformavosi į etinį teismą, kuris gali skelbti nuosprendį šioms valstybėms). Visiems šiems nihilizmo iškraipymams hermeneutika pirmiausia priešpriešina patį interpretacijų pliuralizmo principą, t. y. pagarbos kiekvieno pasirinkimo laisvei principą. Žinoma, tai nėra kažkas daugiau nei Habermaso siūlomas komunikacijos racionalumas, tik pastarasis čia apvalomas nuo nepagrįstu laikyti jį verčiančių metafizinio racionalizmo likučių. Teorija, kuri idealizuoja iš bet kokio neaiškumo išvaduotą ir galutinai moksliniu metodu sumodeliuotą žinojimą, visada rizikuoja įteisinti tokį ateities pasaulį, kuriame dominuos įvairių sričių „ekspertai“. Vertingiausi negatyvaus nihilizmo ginklai išlieka lemtingai svarbūs hermeneutikos konstruktyvumui. Bandymai kurti įstatymus, konstitucijas ir įprastinius politinius projektus, atsižvelgiant į laipsniško išsivadavimo iš normų ir bet kokių tariamų „natūralių“ apribojimų (kurie akivaizdūs tik turintiems galią) idėją, jau gali sukurti pozityvų politinį projektą. Prisiminkime, kad prieš daugelį metų artimas Habermasui teoretikas, Karlas Otto Apelis (žr. jo „Filosofijos transformaciją“), remdamasis pagarba pašnekovo, per bet kokį kalbos vartojimą neišvengiamai iškylančio prieš mus kaip skausmingas performatyvus prieštaravimas, lygioms teisėms, netgi sugebėjo pagrįsti pasaulinę kovą prieš badą. Tai tarsi sakymas: net kai kalbuosi tik su savimi, turiu gerbti tam tikras taisykles. Esu įpareigotas tokiai pačiai pagarbai prieš bet kurį pašnekovą, o tai reiškia ne tik tai, kad kiekvienam suteikiu tokias pat teises kaip ir sau, bet ir tai, kad privalau pozityviai užtikrinti sąlygas šias teises realizuoti, taigi ir garantuoti humaniškas išgyvenimo sąlygas. Dabar hermeneutinis (ir „nihilistinis“) idealas – grįsti kiekvieną įstatymą ir socialinį elgesį ne tariamai objektyviomis ar „natūraliomis“ normomis, bet pagarba kiekvieno laisvei – turi žymiai didesnių pozityvių padarinių negu tie, kuriuos savo darbuose 7-ajame dešimtmetyje nurodė (nors programiškai jų ir neišplėtojo) Apelis. Pavyzdžiui, taika – net jei jos nesuprasime teologiškai, kaip „tvarkos ramybės“ pagal Augustino ištarą, kuria Katalikų Bažnyčia pasinaudojo pateisinti savo tylėjimą apie fašizmą ir nacizmą, – yra pagrindinė žmogaus teisė, kurios aktualumas ir problemiškumas šiomis dienomis liūdnai iškyla į pirmą planą. Argi konstitucijų taisymas ir įstatymų projektų rengimas, vykdomas atsižvelgiant į šias teises, nėra pozityvios politinės programos pagrindas? Viską apsvarsčius matyti, kad būtent tai žymi (neišvengiamą) perėjimą nuo liberalizmo prie demokratijos ir socializmo. Kad tikrai pasiektume liberalizmo skelbiamą laisvę, mes neturime tiesiog leisti, kad dalykai veiktų „pagal savus principus“ kaip, pavyzdžiui, rinkos dėsniai (Adamo Smitho veikaluose esama nepriimtino „natūralizmo“!). Veikiau turime kurti lygybės sąlygas, kurios, tiesą pasakius, nėra „natūraliai“ duotos.

Taigi jei norėtume keliais žodžiais apibendrinti nihilistinės hermeneutikos – kuri juk yra visiškai atviras sumanymas – prasmę, tai ją šiuo momentu matau kaip Heideggerio tezės apie būtį kaip „įvykį“ patvirtinimą, o ne stabilią struktūrą, duotą kartą ir visiems laikams (tai, ką Heideggeris vadina „metafizika“). Įvykis, kuris įmanomas tik su sąlyga, kad būtis „nėra“ ar „nebėra“; su sąlyga, kad Dievas mirė ir kad amžinos vertybių struktūros buvo atskleistos kaip melagingos. Tik su sąlyga, kad nihilizmo patirtis, suprasta tokiu būdu, bus peržengta, yra įmanoma kurti visuomenę, kurioje laisvė nėra tuščias žodis: nes tiesa visada „turi būti kuriama“, ir todėl vertybės visada turi būti išrandamos naujai. Taip išskleistas nihilistinis mąstymas nurodo, kad lygybė galiausiai įsteigia pati save, ir gyvenime tampa įmanoma – gal net tiksliau sakyti „būtina“ – tai, ką Richardas Rorty vadina solidarumu. Tik tuo remiantis įmanoma tiesa, nemėginanti ištrūkti iš konkrečių istorinių sąlygų, į kurias egzistuojantysis visada yra „įmestas“.

Vertė Lina Valantiejūtė ir Justinas Žalys