Ne-me-luo-ti Ne-me-luo-ti Ne-me-luo-ti

TOMAS VAISETA

qui dormit, non peccat

I

Rytą pamačiau, kad ant peties buvo nutūpęs ateivių laivas. Naktį – akivaizdu. It ruduojančiame lauke išguldyti rugiai išliko keisti ženklai. Panašūs į mėlyno rašalo atspaudus, tik gerokai išblukusius, aptrintus, gal netyčia paliktus, o vėliau per skubą nesėkmingai mėgintus sunaikinti. Birželio pradžia – naktys jau trumpos. Greičiausiai pakilo su pirmąja šviesa. Lyg prisiminimu iš ankstesnio gyvenimo galėjau prisiekti, kad tai nutiko miesto pakrašty, galėčiau įvardinti rajoną, gatvę, kaip „Google Maps“ bakstelėti pirštu ir išpūsti apverstą raudoną lašą, bet tiek to. Žymės liko ant peties.

Rytą skambėjo varpai. Labai sistemingai, apgalvotai, neatsižvelgdami į vėjo kryptį ir nutukusius lietaus debesis, tarsi monotoniškas dundėjimas būtų turėjęs neįvardintą paskirtį – garsais pratęsti paskutinius Žvėryno sapnus, perspėti žmones apie nežemiškos kilmės jėgų vizitą, užslopinti tam metui būdingus krenkštimus ir atodūsius. Bet greičiausiai kaip visada – šifravo ženklus iš dangaus. Ženklai. Vėl žvilgtelėjau į petį. Brėžinys – akivaizdu. Skaudėjo galvą, lengvai pykino, vadinasi, iš filmų sukaupta patirtis neapgavo – koordinatėmis patikslintoje vietoje jie išgręžė gręžinį ir į mano kūną implantavo ateivišką rakandą. Apgaulingas gali būti dundėjimas. Varpai greičiausiai tyli, tik galvos skausmą ir pykinimą palydi papildomas šalutinis poveikis – skardus baladojimas smilkiniuose.

Dabar su manimi dedasi keisti reikalai. Atsiminimų iš ankstesnio gyvenimo daugėja. Ne sparčiai, bet labai ryškiai. Grįžtu į miesto pakraščius, sutrikęs klaidžioju po skardinių garažų katakombas, girdžiu iš jų sklindantį maldų burzgimą ir uodžiu paslėptų gyvenimų tepalus, lyg kas žinotų

daugiau apie ženklus ant mano peties, bet būtų ne mažiau pasimetęs, ne mažiau paženklintas, ne mažiau ateivių paliestas (įgręžtas). Išlendame į vaikystėje nutryptus žalius plotus. Gali taip būti, suprantu tik dabar, kad ir ankstesniame gyvenime gimiau ir augau toje pačioje vietoje, todėl, girdėdamas pasakojimus apie tvenkinyje plūduriuojantį negyvą šunį, erčioje prie dvaro patirtą smegenų sutrenkimą, čiuožinėjimą pačiūžomis ant užšalusio vandens telkinio, negaliu stebėtis – skiriasi tik prisiminimų kombinacijos. Bet kombinatorikoje junginių aibė visada baigtinė.

Ateiviai galėjo implantuoti bet ką. Mes negalime nutuokti jų eksperimento masto, gylio, pobūdžio ir paskirties. Bet ką. Varpų dundėjimą iš Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvės. Birželio pradžios naktį. Mėlyną rašalą. Miesto pakraščius ir sąšlavynus. Ankstesnį gyvenimą. Pasakojimus apie ankstesnį gyvenimą. Tvenkinyje ant šono mirkstantį nugaišusį šunį. Troškimą nukeliauti į garažų katakombas. Iliuziją, kad prieš tave kažkas pėdina. Tau nežinomą jausmą. Žmonijai nežinomą jausmą. Išstumtą jausmą. Surambėjusio jausmo tirpiklį. Norėtum. Imperatyvą. Imperatyvą, kuris dundėtų kaip varpas:

Ne-me-luo-ti

Ne-me-luo-ti

Ne-me-luo-ti

II

Ne-me-luo-ti

Ne-me-luo-ti

Ne-me-luo-ti

Melas yra tobuliausia forma išsidavęs protas. Išsidavęs, kas jis yra. Pagautas in natura. Kaip gydytojas, atjungiantis pacientus nuo gyvybę palaikančių aparatų, ar Kalėdų Senelis, tarpusezoniu rūkantis žolę. Protas nesiekia tiesos – jam priskirta mus saugoti. Pirmoji ir pagrindinė jo paskirtis yra ne pažinti tiesą, bet nuo jos apginti. Juk jeigu visos kitos mūsų organizmo funkcijos skirtos jam saugoti, kodėl mąstymas turėtų daryti ką nors priešinga? Todėl mintydamas žmogus siekia ne tiesos, o apsaugos, ir visi didieji proto atradimai radosi ne iš tiesos troškulio, bet iš gyvybės instinkto ir skirti jam palaikyti. Tiesa, tikroji tiesa, o ne ta, kurią žmogus tokia laiko vien todėl, kad ji padeda jaustis saugiam, yra tokia pat (jei ne daugiau) nemaloni ir atgrasi kaip vienatvė ar mirties baimė, atveriančios fizinį ir dvasinį pažeidžiamumą – gyvybės instinkto ribotumą. Todėl kvaila tikėti, kad mūsų protas padėjo mums pažinti pasaulį, mus supančią tikrovę, kad mes žinome kažką tikro apie savo būtį. Protas tik prijaukino mums aplinką, padarė ją ne tokią grėslią, priešišką, agresyvią, sukūrė galimybės gyventi iliuziją, užmaskavo nuo mūsų pačių nepakeliamą mintį, kokia žūtbūtinė kova už išlikimą vyksta kiekvieną akimirką ir kaip beprasmiška taptų gyventi, jei artėtume prie tiesos.

Melavau jos kvapą. Melavau jos judesius. Melavau jos krūtis. Dabar ji meluoja mane. Taip sistemingai, apgalvotai, neatsižvelgdama į vėjo kryptį ir riebius lietaus debesis, kaip įgudęs medkirtys doroja įsenėjusį karpotojo beržo kamieną, kaip aš dorojau surambėjusią tošį nuo jausmo, kol melavau visas jos kūno dalis, visas charakterio savybes, visas ją supančias auras ir subtilybes.

Meluoju:

dabar pakalbėkime (apie) tiesą.

Visi žino, kad ji neapčiuopiama, nepaaiškinama, gal paprasčiausiai reiktų sakyti, mūsų serginčiam protui nesuvokiama – jis ne tik neranda būdų, kokiais žodžiais ją įvardinti, bet net nenutuokia, kaip prie jos priartėti. Todėl apie ją ir pakalbėkim.

Koks gražus rytas ir kaip aš tavęs nekenčiu, – sako ji ir, žinoma, švelniai veidmainiauja: negali sakyti rytas, jei dar nė kiek neprašvitę. Nors naktis ir steni paskutines tamsos valandas. Tai rytas, bet ne tas, kuriam mes suteikiame teisę būti gražiam. Nuolat kam nors suteikiame teisę. Turėjome sukurti teisę tik sau, žmonėms, kad neišsipjautume, kad galėtume bent sąlygiškai ilgai, bent per daug nelįsdami vieni kitiems į akis išbūti šalia. Bet dabar jau patikėjome, kad teisėmis galime pagrįsti savo santykį su visu pasauliu: kokią turi teisę rytas būti toks aklai gražus, jei aš štai lovoje stebiu žaliuzių ant grindinio suraikytas saulės riekeles ir esu nekenčiamas.

Kai tik prisimenu teises, kai tik vėl prisimenu neturįs šitos teisės, atrodo, kad ir toji neapykanta galėtų tapti švelniai veidmainiška. Bet atsisakyti teisių mums labai sunku. Kone neįmanoma, kaip ankstesnių gyvenimų. Naktį vėjai tarkavo dangų ir siautė purus pasimetimas. Rytmetį saulė viską suglostė, sušukavo, išlygino surantytą dangaus paviršių. O purią pasimetimo masę sumindė žmonės ir ji sukietėjo į nežinią.

Lyg mūsų buvimas kartu nebūtų nutrūkęs, tik pakeitęs formą: visąlaik prasapnavau ją. Sapnavau taip, tarsi tai nebūtų tęsinys iš nakties, bet kaip stipraus vėjo išnešiota mozaika, kurios pabirusios dalys krito iš nutarkuoto dangaus, lindo už tikrovės apykaklės ir dabar neįmanoma atskirti, ką sapnavai, o kas vyko iš tikrųjų. Žmonėms taip dažnai nutinka, ir taip pat dažnai jie mėgsta tuo skųstis, tarsi, be visų kitų teisių, egzistuotų teisė atskirti sapnus nuo tikrovės.

Sapno nusikaltimas, tikrovės teismas.

Išsigelbėjimo nėra, – tvirtina ji.

Nekrikščioniška taip sakyti, – sakau.

Nekrikščioniška pakliūti į tokią situaciją, – atsikerta ir priduria: – 6 ir 9 Dievo įsakymas.

Viešpatie, atleisk man. Kad sapnais ištrinu jungtuką „ir“, kad sapnai man svarbesni už mirtinų nuodėmių sąrašą, kad ankstesni gyvenimai svarbesni už būsimus, kad burnoju ant Tavęs, nes palikai įsakymų, ne teisių dekalogą. Teisę priartėti prie tiesos, neabejoju, būtum įrašęs ir neverstum klaidžioti aklai, prisidengiant didžiaisiais proto atradimais, nepaverstum manęs varpų dudenimo įkaitu, neleistum meluoti jai, apie ją, su ja. Bet ar čia tiesa.

III

Tau kažkas nutiko, tapai neramus, – susirūpinusi krūpteli moteris.

Sakiau:

Nemeluoju:

Ant mano peties nutūpė ateiviai. Bet jeigu tuo patikėti sunku, kaip patikėti viskuo kitu: ateiviško rakando implantacija, ankstesniais gyvenimais, proto siauraprotyste, t. y. paskirtimi, ištarkuotu dangumi, sapnų alibi, teisėmis ir neapykanta, kurių tapo neįmanoma atskirti.

Jos akių varpinėse tilindžiuoja priekaištas:

Ne-me-luok

Ne-me-luok

Ne-me-luok

Rytas aušta dešimčia stotelių nuo Žvėryno iki visų ankstesnių mano gyvenimų sąšlavyno, Justiniškių. Jis nubraukia birželio nakties dulkes, pakeičia vėjo kryptį, išvaiko nupenėtus lietaus debesis ir atveria dienos kalną, į kurį reikės kopti kaip nuo Sėlių iki Narbuto troleibusų stotelės. Kelio atgal nebėra, – guodžiu ir raginu sunkstančias kojas. Kodėl? – juokiasi, bet atsigręžusi nustemba – už medžių tankme apžėlusio puslankio nebematyti pradžios.

Galvos skausmas, pykinimas, skardus baladojimas smilkiniuose – deja, tai ne vieninteliai šalutiniai poveikiai. Mano sapnai paaštrėjo, suintensyvėjo, lyg kas būtų pradėjęs ryškinti pasąmonės negatyvus. (O gal tai ir buvo implantacijos tikslas?) Ima baimė – akivaizdu – prieš dienos šviesą. Mano sapnai realistiški – be jokių simbolių, metaforų, reikšmės perkėlimo, pakeitimo, veidrodinio atspindžio. Ir darosi vis realistiškesni. Tikrovė nėra iki galo pažini, lieka įpainiota į paslapties tinklus, o sapnuose ji išgrynėja, išsilaisvina – tikroviškumu pranoksta pati save. Sapnuojantys košmarus tai suprastų, nes košmarai yra nuo bet kokios paslapties apvalyta tikrovė, nieko daugiau. Sapnais išgyvename ne mažąsias beprotybes, o didžiąsias tikroves. (Ateivių akademikai pasižymi pastabas languotuose sąsiuviniuose.)

Rytą su manimi dedasi keisti reikalai. Labiau branginu prisiminimus, kuriuos pamiršau, labiau gyvenu gyvenimus, kuriuos atsisakiau gyventi, labiau myliu moteris, kurių nemylėjau, labiau gailiuosi klaidų, už kurias atleido, labiau trokštu norų, kurie išsipildė, labiau planuoju laiką, kurį išeikvojau, labiau remiuosi mintimis, kurios skambėjo kvailiausiai, labiau ilgiuosi žodžių, kurių gėda, labiau meluoju tiesą ir kaip tiesą kartoju melą. Dėl to esu nekenčiamas – akivaizdu.