Mylimas nemylimas parkas Klaipėdoje

VADI MISERI

Kai manęs paprašė parašyti apie skulptūrų parką Klaipėdoje, kiek sutrikau. Kurią skulptūrą pasirinkti? „Mazgą“ ar „Balną“? „Sunkias mintis“ ar „Vasaros lietų“? Kiekvieną kartą einant per parką dėmesį patraukia vis kitos skulptūros. Kaskart iš naujo sakau sau: „O, šitos tai tikrai nemačiau.“ Aišku, kad mačiau, bet parke yra 116 skulptūrų, kurias kūrė 61 skulptorius. Tad vieną kartą viena veržiasi į priekį, kitą kartą – kita. Besigaluodama su apsisprendimo našta net prisikviečiau į pagalbą Sondrą Simanaitienę, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoją parko reikalams. Bet ji padėtį tik apsunkino. Pasakojo apie parką, jo atsiradimą, skulptūrų sąsajas, skulptorių biografijas ir t. t. Galiausiai informacijos srautas mane visai supainiojo. Tai simboliškai nutiko niūriausioje parko vietoje, šalia cerkvės, kur medžiuose savo lizdus saugo šimtai varnų. Kam nors einant pro šalį visos paleidžia gerkles. Dėl geros akustikos aidus kranksėjimas kelia baugulį net pačią skaidriausią dieną.

Ksenija Jaroševaitė. Skulptūra "Įkyrios mintys", fotografijos autorius Paulius Sadauskas

Taip ir neišsirinkau kurios nors vienos skulptūros. Po mūsų pokalbio dar perskaičiau S. Simanaitienės paskolintą knygą „Skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“, kurioje daug dėmesio skiriama parko istorijai. Kasdienėje sferoje, ypač jaunoji karta, iš tos visos galingos atminties bežino kuklius fragmentus. Gana barbariška parko steigimo pradžia sutampa ir su viso Klaipėdos miesto kūrimu. Praėjo keliasdešimt metų ir su vežimėliais po parką vaikštinėjančios mieguistos mamytės nežino, kad savo kūdikėlius vežioja po buvusias evangelikų liuteronų ir katalikų kapines. O jos buvo įspūdingos – su dailiomis metalinėmis tvoromis, raitytais kryžiais, buvo ir šeimų laidojimo rūsių, ir marmurinių antkapių. Klausiate, kas nutiko? Gal kapinės tiesiog nunyko? Ne visai. Klaipėdą užėmus išvaduotojams sovietams buvo naikinama viskas, kas friciška. Iš vokiško miesto reikėjo atimti vokiškumą. Vyko ir gyventojų migracija. 1944–1945 m. Klaipėda neteko absoliučios daugumos savo gyventojų. Naujakuriams reikėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo, tad vokiškos kapinės jiems nebuvo svarbios. Juolab kad užrašai jose dažniausiai buvo gotikiniais rašmenimis, dažnai vokiški, tad svetimi. Kapinės buvo plėšiamos ir niokojamos, tvorelės ar plokštės pakartotinai naudojamos statybose. Galiausiai jos virto apleistu šabakštynu. Čia buvo renkamasi išgerti ar nusilengvinti.

Sutikite, nelabai reprezentatyvi vieta. Reikėjo ką nors daryti ir miesto valdžia nesismulkino. Paskutinis laidojimas kapinėse vyko 1959 m. O 1977 m. prasidėjo kasmetiniai Smiltynės simpoziumai. 1977 m. liepos 30 d. buvusioje kapinių vietoje įsteigtas Martyno Mažvydo skulptūrų parkas. Kaip gražu – menininkų rankomis kuriamas draugiškas tarybinis miestas. Bet kalbėdama su S. Simanaitiene supratau ir kitą požiūrio galimybę – tai, kas prasidėjo kaip ideologinis žaidimas, galiausiai vis tiek išaugo savo ideologinį rūbą. Pirmaisiais metais skulptoriai net neturėjo pateikti planuojamų skulptūrų eskizų, gauti patvirtinimų – jie buvo laisvi improvizuoti. Simpoziumų metu Smiltynėje virdavo bohemiškas gyvenimas – dirbančius skulptorius aplankydavo į paplūdimį traukiantys poilsiautojai, prie draugijos prisidėdavo kiti kultūros atstovai. Pabaigtos skulptūros buvo keliamos į sunkvežimius ir laivais gabenamos į miestą. Pats parkas taip pat buvo kuriamas be jokio konkretaus plano, gana chaotiškai. Paskutinių simpoziumų skulptūros į parką net nebetilpo – liko Smiltynėje ir parkelyje Danės pakrantėje.

Prasidėjus Sąjūdžiui entuziazmas apslopo. Imta garsiau piktintis senųjų kapinių sunaikinimu. Tai tebesitęsia iki šiol. „Konfliktas tas, kad miesto valdžia norėtų matyti aktyvų visuomeninį parką, o žmonės, kurie siekia įprasminti kapinių atmintį, nori prasmingų gražių žodžių ir atminimo ženklų. Tai tęsiasi daug metų, todėl tas parkas nėra mylimas, nes sąjūdininkai pyksta, kad išniekintos kapinės, – pasakojo man S. Simanaitienė ir čia pat sudvejojo: – Aišku, čia buvo galingos kapinės, su galingais paminklais, bet jos buvo išsprogdintos, išstumdytos buldozeriais. Kas iš jų buvo likę… Klausimas, ar Klaipėda galėjo išsaugoti istorines kapines. Nežinau. Juk visi užrašai buvo vokiški, o jie toje sistemoje – didieji priešai, neįsivaizduojamas blogis.“

Dabar kasdien žmonių pilname parke kapinių likę tik pėdsakai. Viena parko pusė aktyvesnė – su vaikų žaidimų aikštele, suoliukais, erdve renginiams, kita – kuo arčiau Dobilo gatvės, tuo ramesnė. Paskutinėje juostoje, kur vyko vėliausi laidojimai, net nėra jokių skulptūrų, išskyrus Vytauto Naručio „Motiną“. Ten galima pamatyti ir atneštų gėlių, ir žvakių. Ramybė netrikdoma. Parke žolė nupjaunama, medžių lapai sugrėbiami. Bet apšvietimas galėtų būti geresnis, kaip ir lankytojų informavimo sistema ar suoliukų tinklas. Senosios kapinės gal ir buvo miesto nuošalėje, bet dabartinis parkas yra jo centre, tai – vienas pagrindinių centro atributų, tad tikrai galėtų būti geriau prižiūrimas.

O kaip skulptūros? Papasakosiu apie tas, kurių nebėra. Nebėra 1982 m. prie parko centre buvusio baseinėlio (jo taip pat nebėra) pastatytos Jono Virbausko skulptūros „Žuvis“. Ją sudaužė vandalai. Parke nebėra ir Ksenijos Jaroševaitės skulptūros „Dvi puokštės“ (1983). Ji buvo apgadinta 1991 m. ir nuo tol ilsisi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Išraiškinga V. Naručio „Motina“ (1988) šiandien panašesnė į fotelį, mat metalo vagys nusikalė bronzines rankas, o po jų delnais stovėjusius bronzinius vaikelius, bijodamas rankų likimo, išnešė pats skulptorius. Jie taip pat stovi muziejuje. Galbūt ateityje grįš į skulptūrų parką, bet, anot S. Simanaitienės, skulptūrą rekonstruoti šiuo metu yra tiesiog per brangu. Algirdo Boso skulptūra „Prabudimas“ (1979) ne tokia, kokia gimė. Liūdnomis aplinkybėmis ji neteko galvos, tad naujoji buvo nukaldinta iš likusio nuo K. Jaroševaitės skulptūros „Gulinti moteris“ akmens. Vytauto Šerio „Budėjimas“ (1982) netrukus po pastatymo sudužo pats. Skulptorius nepastebėjo skilimo akmenyje, tad dabar parke tik kūrinio liekana.

Tiesa, skulptūros ne tik kentėjo – jos ir keliavo. Pavyzdžiui, šiandieninio žiūrovo visai nešokiruojantis A. Boso „Martynas Mažvydas“ (1980) iš pradžių stovėjo parko pradžioje, bet netruko pasipilti priekaištų nemonumentaliai didingos asmenybės pozai (išsižergusi kažkaip nerimtai). Dabar „Martynas Mažvydas“ parko gilumoje. Praeidama negirdžiu skundžiantis, tad gal jam ir ten gerai. Dar vienas nelemto stereotipinio mąstymo pavyzdys – K. Jaroševaitės skulptūra „Įkyrios mintys“ (1982), kuri taip pat stovi ne ten, kur buvo numatyta. Vyro aktas. Tuo viskas ir pasakyta.

Jei kada nors kuri nors iš skulptūrų ką nors šokiravo – dabar tai jau praeitis. Visur landžiojantiems vaikams jos visos yra įdomios. Tingi parko šiandiena dar gali keistis – vis nuvilnija pasvarstymai, kaip tą galima daryti. „Vieni mano, kad viską reikia užkonservuoti, palikti taip, kaip yra, kiti mano, kad reikia įvesti kokio nors šiuolaikinio pasakojimo elementus, kad suprastum, kur ateini, suvoktum paveldą“, – pagrindines dvejones įvardino S. Simanaitienė. O dar gali būti, kad tiems, kurie naudojasi parku, visai pakanka jo tokio, koks yra. Juk toje pačioje Klaipėdoje, šalia universiteto miestelio, jau yra pavyzdys, ką gali žmonės, kai jiems tikrai reikia parko.