Lietuviškas atsišaukimas dėl kultūriškumo, lyties ir žmogaus teisių ideologijų

PAULIUS KUKIS

Pradėti reikia nuo pastebėjimo, kad lietuviai yra išsiugdę sunkiai protu suvokiamą ideologinį imunitetą. Spekuliacijos, kas lėmė šį mūsiško socialumo sandą, nėra tokios svarbios. Būtų galima kalbėti apie sunkius represijų dešimtmečius, apie mistišką masės psichikos traumą ir t. t.Šios ir kitos panašios diagnozės veikiau ieško simptomų, kuriais remiantis bandoma pasikasti po minėto ideologinio imuniteto pamatais. Deja, tokia veikla pasmerkta virsti dar vienu būdu, kuriuo pasiekiama socialinė jungtis – ne taip svarbu, sąmoninga ji ar nesąmoninga. Tiesą sakant, pastaruoju metu gali kilti įtarimas, kad visokių simptomų ir ekscesų ieškojimas iš tiesų vienija daug tvirčiau nei kažin koks senas, geras, pasiaukojimo vertas Tikslas. Atsargus ir kruopštus simptomų ieškojimas gali suvienyti taip pat kaip ir aklas fanatizmas. Būtent dėl to tiek mitų griovimas, tiek sekimas jais turi tą pačią funkcinę formą, kurią privalome vadinti ideologija. Kodėl galima teigti, kad lietuviams būdingas tas žvėriškas ideologinis imunitetas? Taip vertėtų teigti dėl jų pasyvumo, nepilietiškumo, abejingumo, automatinės neapykantos ir kitų sava kokybe ir kiekybe panašių minios psichikos reiškinių. Aišku, tai taip pat turi savąją kainą, nes ideologinis pasyvumas visuomet rizikuoja neužtvenkti iš tiesų daug nemalonumų žadančių ekonominių, politinių ir socialinių virsmų. Tai yra kaina, kurią mes mokame – nei daugiau, nei mažiau. Tačiau verta pažvelgti ir į šviesiąją šios situacijos pusę: ką mes gauname už tai, ką sumokame? Tokia, sakytume, lietuviška subjektyvybė yra isteriška gerąja šio žodžio prasme: ji automatiškai atmeta bet kokį pasiūlymą pergulėti su tuo, nuo ko galbūt reikėtų iš visų jėgų bėgti. Na, o jei jau lendama į glaudžius santykius, tai tik sukryžiavus pirštus. Ratas čia užsidaro ir galime nesunkiai pastebėti, kad pats nepatiklumas, pasyvumas ir abejingumas tampa pozityvia socialine jėga. Šitai reikėtų gerai įsidėmėti ir neskubėti to smerkti. Dažnas smerkimas iš karto atskleidžia įvairių rūšių liberalų ir kitų fanatikų visuomeninių utopijų impotenciją. Taip, taip, būtent pastarieji dabar yra sunkioji idealizmo artilerija. Jie padarys viską, kad tik neprireiktų kritikuoti savųjų idėjų. Idėjos jiems yra šventos ir neliečiamos. Laisvinamieji rinkoms, kokteilių plaktuvas lytims, dar truputis žmogaus teisių eksporto… Svarbus jiems pasidaro tik įgyvendinimas, o idėjos – absoliučiai neliečiamos. Įdomu tai, kad tūlas lietuvis isterikas vien savo buvimu nesiderina su tokiu – pasiruoškite – idealistiniu ideologizavimu. Beje, būtų galima prieštarauti, kad įgyvendinamos idėjos visuomet kažin kiek deformuojasi, tą juk gali atšauti kiekvienas statistinis ideologas. Mes sakytume – „puiku“… Tačiau kodėl vienos idėjų deformacijos laikomos tinkamomis, o kitos – supraskite, lenkiu link „lietuviškų“ reakcijų į pavadinime minimas ideologijas – visiškai iškreiptomis? Nejau negalėtume prisidėti prie visų „vakarietiškai civilizuotų“ praktikų „įvairovės“ savo netobulu, isterišku refleksu? Na, deja… „Įvairus“ pasaulis, pasirodo, skirtas tik tiems, kurie atitinka gana griežtą šios įvairovės apibrėžimą.

Kas belieka lietuviams? Mums reikia gerai suvokti tai, ko kažkas kitas nei nori, nei iš esmės gali suvokti. Viskas gan paprasta: idėjos yra svarbios, jas reikia nuodugniai svarstyti; jas reikia skrosti, laužyti ir lankstyti tol, kol galų gale suvoksime jų apibrėžimo reikšmę. Apibrėžimai idėjas riboja ir mums labai rūpi šios ribos. Tol, kol lietuvis išliks paniuręs, viskuo nepatenkintas hominidas, tol jis turės (dabar jau gana retai pasitaikančią) galimybę pažvelgti į jas kreivai, sukryžiavęs pirštus sau už nugaros. Tokia pozicija liečiasi su tam tikrų idėjų ribomis ir dėl to lengviau jas įžvelgia. Taigi, kol nėra adekvačių idėjų, reikia paniurus mąstyti; veikti reikia tuomet, kai esama adekvačių idėjų. Jei kas nors paklaustų, kokia idėja dabar gali būti laikoma adekvačia, nedelsdami atsakytume: mąstyti apie čia svarstomas problemas. Kad tai iš tiesų yra problemos, mes netrukus parodysime.

Taigi, žmogaus teisės! Sakysime, kad žmogaus teisių doktrina liečia svarbias problemas, tačiau daro tai labai nevykusiu būdu. Apie tą nevykusį būdą dabar ir pakalbėsime. Žmogaus teisių paradigmą reikia suvokti labai nedviprasmiškai: žmogaus teisės „žmogų“ laiko gyvuliu, jos atima orumą, dehumanizuoja ir žemina. (Rodos, pirmasis apie tai drąsiai ir nuosekliai 1993 m. prabilo prancūzų filosofas Alainas Badiou.) Kam tokio radikalumo? Tuoj pamatysime. Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad žmogaus teisės saugo vadinamąjį žmogų nuo begalės jam galinčių iškilti pavojų. Žmogaus teisės visų pirma yra viktimizavimo ideologija. Pagal patį šių teisių reikšmės kontekstą žmogus save privalo matyti kaip į kampą įvarytą, neurotišką, daugelio pavojų nuolat gąsdinamą gyvulį. Tokiu būdu natūralizuojama doktrina bemat pasiūlo visą puokštę būdų, kuriais galima spręsti iš anksto aptariamos doktrinos viduje suformuluotas ir įtvirtintas problemas. Kitos išeities, deja, nepaliekama. Juk čia nesama jokios galimybės kitaip prisiliesti prie žmogaus teisių ideologijos pasisavinamos problematikos. Kas sukaups tiek drąsos, kad instituciniu lygmeniu pradėtų kalbėti apie patį žmogaus teisių idėjos defektyvumą? Vienintelė strategija, kurią ideologai mato kaip vertą siūlyti „liaudžiai“, yra švietimas. Sakoma, kad reikia šviesti, informuoti ir pažindinti tol, kol pagaliau ši tamsiapročių minia pradės mąstyti teisingai. Bet mes drįstame laikyti šią tamsybę pozityviu ir sveikintinu dalyku. Kietasprandis lietuvis neleidžia laikyti savęs į kampą įvarytu gyvuliu; veikiau jis šioje nepavydėtinoje ideologinėje konsteliacijoje laiko save „niekuo“, isteriškai nepripažįsta ir atsisako jam siūlomos dehumanizuojančios („europinės“?) identifikacijos. Ši dehumanizacija turi labai aštrių ir nemalonių pasekmių. Ji pasireiškia ir kaip savotiška desociologizacija. Kartais susidaro įspūdis, kad norima pasiekti savotišką post-visuomeninį būvį, kurį atitiktų kažkoks administracinis visuomenės mokslų paketas. Jis savo esme būtų nutolęs nuo klasikinių sociologijos įžvalgų esmės. Sociologijos klasikas Émile’is Durkheimas yra pažymėjęs, kad nusikaltimas, netgi žiaurus nusikaltimas (kaip visuomenei būdingas ekscesas) atlieka svarbią socialinę funkciją. Jei bus išugdyta sąmonė, kuri smerks patį nusikaltimą kaip tokį, visuomenėje įsivyraus patologinio intensyvumo jautra bet kokiems ekscesams, bet kokiems nuokrypiams, bet kam, ką visuomenė nuolat mato kaip savo pačios apibrėžimo ribą. Atrodo, kad liberalių visuomeninių utopijų tikslas kaip tik toks ir yra: visuomenė be visų protu suvokiamų smurto rūšių, be įgrystančių priekabiavimo elementų, be neapykantos, kančios ar kokios nors žvėriškos aistros. (O šios aistros ir neapykanta, supraskime, grįžta pro užpakalines duris…) Lieka tik post-sociologinis sterilumas su neurotišku trūkčiojimu nuo kiekvieno vėjo gūsio. Nesuprantama, kad ši socialinė inžinerija – taip, taip, būtent ji, o ne bukapročių barbarų minia – lemia neapykantą marginaliems visuomenės elementams. Esame visiškai teisūs, jei laikome tai žmogaus teisių doktrinos pasekme. Ši doktrina, kuria remiantis gaminama šiuolaikinė neurotikų armija, yra ne kas kita kaip dabartinės vakarietiškos subjektyvybės doktrina. Būtent ją kritiškai turėtų nagrinėti kuo daugiau filosofų, sociologų ir politikos mokslų atstovų. Tol, kol ji nėra nagrinėjama būtent taip, šiuolaikiniam žmogui pasiūloma visa krūva terapinio ir psichoterapinio šlamšto (apie psichofarmakologiją patylėsime). Šiuolaikinė psichoterapijos ir analitikos paradigma (omenyje turima psichiatrija ir psichologijos mokslas su labai retomis išimtimis bei Tarptautinė psichoanalizės asociacija) visu savo pločiu ir gyliu atremta į žmogaus teisių numatomą potencialiai psichotinį, ribinį subjektą. Bet kokios jo reakcijos – tai gynyba, traumų vengimas ar nepripažinimas, emocinis nebrandumas ir t. t. Žodžiu, žmogus laikomas auka per definitionem, o bandymas ištrūkti iš šio požiūrio gniaužtų liudija ne ką kita, o – na, spėkite, pabandykite atspėti… – kokią nors traumą, artimų santykių trūkumą, vidinius konfliktus (kur šis „vidus“?!) ar „gynybinį mechanizmą“. O kur dar „nepripažįstami“ ir dėl to traumuojantys jausmai… Theodoras Adorno ir Maxas Horkheimeris dar XX a. viduryje taikliai pažymėjo: bandymas „derinti“ protą ir jausmus nualina ir suluošina tiek vieną, tiek kitą. (Išeitis: palikti šį antagonizmą ramybėje – juk toks „nesuderinamumas“ pakliūva į pačią „žmogaus“ sąvoką.) Ko gero, jie net mąstyti nepajėgė apie tokią desociologizuojančią būsimų psichotikų aptarnavimo mašiną, kokia visu pajėgumu veikia šiandien. Galime dar pridurti, kad visos šios maišalynės išdava – tai depresyvus subjektas. Žmogaus teisių doktrinos forma yra depresija. Depresija – tai dehumanizuotas, savo egzistenciniu sterilumu norminantis ir jokių ekscesų nebuvimu akinantis bei šleikštulį keliantis būvis. Turėtume jausti pagarbą tiems (arba galime nepabijoti – ne kam kitam, o patiems sau), kurie sugeba su apatija žiūrėti į pačią šio socialinio mėšlo sūkurio bedugnę. (Ir mokėti už tai adekvačią „kainą“.) Vienintelis dalykas, kuris tokiam žmogui gali sukelti šypseną, yra nuolat grūdamos terapijos, kvailos ezoterikos, atletizmo, mitybos taisyklių, „savęs atradimų“, laimės ir kitos panašios ideologijos.

Tiesa, privalome save papildomai įspėti: negalima pulti į priešinga eiga žingsniuojantį idealizmą. Mes puikiai suvokiame, kad taip kalbėti galime tik tol, kol žmogaus teisių doktrina egzistuoja ir daro įtaką visuomenėms, kuriose gyvename. Šiuo požiūriu ji yra būtina, tačiau ši būtinybė jokia protu suvokiama prasme nėra natūrali. Reikia gerai suvokti, kad nėra jokio „natūralaus žmogaus“. Universalus-modernus-šiuolaikinis žmogus pagal patį savo apibrėžimą yra nenatūra. Šią filosofinę ir sociologinę prielaidą (filosofijoje – nuo XVII a., sociologijoje – nuo XIX a.) reikia kuo greičiau priimti, o ne skirti daug brangaus laiko tam, kad ją kaip nors paneigtume. Juk būtent čia mes iš karto pastebime, kad „natūralaus žmogaus“ nebuvimas atveria naujus mąstysenos klodus. Jei nėra jokios žmogaus „natūros“, jis įgauna galią ir teisę kovoti dėl vienokios ar kitokios savo dirbtinumo formos. Tai reiškia nei daug, nei mažai: kiekvieną socialinių ryšių tinklą mes privalome suvokti kaip norminamąjį. Tuomet lieka neaišku, kodėl vieno pobūdžio norminimai yra kažkuo pranašesni už kokio nors kito pobūdžio norminimus. Neįtikima pasirodo ir „skirtumų pripažinimo“ doktrina. Nuo „skirtumų mąstymo“ reikia pereiti prie „antagonizmų mąstymo“. Antagonizmas nepripažįsta skirtumo, jis stengiasi jį eliminuoti: arba tiesiogiai sunaikinamas pats priešas, arba sunaikinamos aplinkybės, kurių atžvilgiu antagonizmas visų pirma gali iškilti. (Tiesa, tokiu pareiškimu mes neteigiame, kad būtina ar įmanoma naikinti visus antagonizmus, kurie tik pakliūva po ranka. Mes teigiame, kad dabartinėje visuomenėje tam tikri antagonizmai gali ir privalo būti laikomi būtinais pačiai šios visuomenės gyvybei palaikyti.) Vadinasi, antagonizme nėra jokios neutralios pozicijos: visos įmanomos pozicijos nuolat ir iš anksto normina pačias situacijos ar reiškinio suvokimo galimybes. Kai šitai išsiaiškinome, galime nedviprasmiškai tvirtinti, kad šiuo metu propaguojama liberali lytinės savimonės ideologija absoliučiai klysta bandydama įteigti, kad ne kas kitas, o būtent ji geba prisiimti neutralią žiūrą į lytiškumo sampratą ir jos administravimą. Lytis nėra skirtumas, ji yra antagonizmas. Šiuo požiūriu minėti ideologai nežino daugiau, nei mano žinąs eilinis surūgęs lietuvis. Lietuvis nori būti paliktas ramybėje – tam, kad galėtų aistringai mylėti, jam nereikia specialių žinių, mokymų ar kitokio psichikos debilizavimo.

Jei galime kalbėti apie tokį dalyką kaip „lietuviška kultūra“, tai ji reiškia tik tai, kas iki šiol ir buvo priskirta tūlam nuolat viskuo besipiktinančiam lietuviui. Mat „kultūra“ yra vienas labiausiai socialinės kritikos kontekste devalvuotų terminų. Nemanytume, kad dėl to jo reikia atsisakyti. Veikiau galima be jokių išsisukinėjimų remtis būtent tais šio termino aspektais, kuriais jis turi reikštis jį išblukinti baigiančių ideologinių turinių kontekstuose. Taigi, kultūros yra įvairios, jos skiriasi. (Mes šiuos skirtumus būtume linkę suvokti antagonistinėse jų tendencijose.) Mes neprieštaraujame teiginiui, kad yra toks dalykas kaip Kita kultūra ar kultūrinis Kitas su visu rinkiniu mums nesuvokiamų savo „kitoniškumų“ ir „kitybių“. Problemų pradeda kilti tik tuomet, kai didieji skirtumų gerbėjai pradeda savotišką dviveidžiams skirtą žaidimą. Be abejonės, „priimami“ tik patogūs, turisto akiai patrauklūs skirtumai. Jei reikalai pasisuka link „šlykščių“ ir „nežmoniškų“ papročių ar įpročių, „multikultūralistų“ tonas iš karto pasikeičia (lietuviams, kaip matome, galioja tas pats). Šis priimtinų skirtumų toleravimas yra pati gryniausia latentinio kultūrinio rasizmo forma. Nereikia jokių per gerklę lendančių dialogų, kurie antagonistiniame santykyje, be abejonės, yra neįmanomi: užtenka palikti Kitą ramybėje, „nelįsti prie jo“. Tiesa, jei jau lendi, tai būk pasiruošęs priimti ir „šlykščiąsias“ kitoniškumo puses (ir riziką), ne vien „priimtinas“ pagal savąją doktriną. Tačiau mūsų doktrinieriai geba nustatyti leistinus ir draudžiamus Kitybės skirtumo laipsnius. Spalvoti, šokantys kitataučiai nematytų skanėstų fone atrodo patraukliai, tačiau lytinių organų žalojimas, prievartavimas, moterų ujimas, keistos apeigos su lavonais, ritualinės savižudybės ar dėl religinių ar „etninių“ įsitikinimų pakeltas ginklas – visa tai yra kažkokie nelemti barbarybės, laukiniškumo ar fundamentalizmo likučiai… Su Lietuva – ir vėl tas pats. Krūva doktrinierių tiek iš išorės, tiek iš vidaus vanoja ir vynioja kiekvieną rytą surūgusiu veidu ir isterišku žingsniu į darbą einantį statistinį lietuvį. (Kai į eilinį „kodėl toks nelaimingas?“ lietuviai pradės atsakinėti politiškai korektiškomis debilizavimo uvertiūromis, aš nustosiu norėti gyventi Lietuvoje. Džiugu, kad tai dar nevyksta. Džiugu, kad tai artimiausioje ateityje dar negresia.) Atrodo, kad visoms dialogo, susiklausymo, tolerancijos, įvairovės ir kitoms panašioms ideologijoms sunkiausia yra iš tiesų palikti kitą ramybėje ir leisti jam pasilikti savuosius skirtumus.