Lakštingala negali nečiulbėti
EMILIS MILKEVIČIUS
Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. V.: Bernardinai.lt, 2012. 248 p.
Gegužės 24 dienos „Š. A.“ straipsnyje „Recenzija A. Alekseičiko batų šepečiui“ stengiausi atrasti gaires kontroversijos, lydinčios šio garsaus psichiatro Intensyvaus terapinio gyvenimo (ITG) metodą, ir kartu atitrūkti nuo naivaus pasipiktinimo, kurį kelia gandai apie ITG – apie „tariamą [A. Alekseičiko] autoritarizmą, tyčiojimąsi iš žmonių“ (klausimas A. Alekseičikui, p. 96). Dabar tiesiog papasakosiu apie knygą kaip artefaktą: neseną „Bernardinai.lt“ leidinį, pirmąją naujos serijos „Communio“ („Bendrystė“) knygą, paremtą „Scaent Baltic“. Koks jos įspūdis ir kodėl ją verta skaityti? Kita vertus, kokius svarbius dalykus verta išgriebti iš knygų apyvartos ir atpasakoti recenzentui? Aptarti trikdantys ITG elementai – tai ir būdai steigti distanciją nuo terapinės kultūros, skatinančios pacientą sveikti visą gyvenimą – juo paaiškinamas įkyrokas akcentavimas, kad „nebūna malonios psichoterapijos“ (p. 160). Asmeninio santykio su pacientu reikalavimas (persirgti jo ligą) yra tarsi atvirkščias psichoanalitinis perkėlimas: pastarajame „tylintis psichoanalitikas“ nešališkai stebi paciento kliedesius apie save, o ITG, mano manymu, reikalautų iš psichoterapeuto savo kailiu jausti paciento reakcijas, tarsi jos vyktų su paties terapeuto psichofiziniu kūnu. Kad tokia reakcija įsibėgėtų, reikia intensyvios sąveikos su pacientu. Ar tai turima omeny kalbant apie paciento reakcijų ribų pajautimą? Kita vertus – ar tiesa, kad trauma sukelia didesnį imlumą sugestijai, lyg per hipnozę? Ar tai pastebėta, patvirtinta žinomų psichologijos teoretikų, ypač rašyti mėgusių psichoanalitikų tekstuose? Staigi remisija (kokią žada šiuolaikiški vaistai) galinti sukelti ilgalaikių neigiamų pasekmių (iliustruojama pavyzdžiu paciento, kuris atsikratęs kompulsyvių mirties baimių ėmė gerti ir girtas mirtinai sušalo), todėl psichoterapija turinti rūpintis visu paciento biografiniu projektu, kas neįmanoma be tam tikros indoktrinacijos. Tam praverčia biblioterapija – gydymas skaitymu, nebūtinai ilgų tekstų, pakanka sentencijų. Paskutinis iš dalykų, kuriuos A. Alekseičikas akcentuoja, yra piniginiai santykiai – paciento atsidėkojimas; šio momento terapinį veiksmingumą yra pastebėję ir psichoanalitikai, bet A. Alekseičikas linksta perrašyti galios – įsakymo ir paklusimo – santykius davimo ir priėmimo terminais, tarsi pats jautrumas galios santykiams būtų simptomas.
Tai antroji knygos pusė, o pirmąją sudaro ankstyvus įvykius apimantis autobiografinis pasakojimas; jis svarbus faktologiniu, t. y. Soviet studies požiūriu. Ar kas žinojo, kad Medicinos institutas iš pradžių buvo įkurtas Vitebske tuometinės Baltarusijos pronacistinės vyriausybės, o į Vilnių perkeltas tikintis, kad Raudonoji armija pajudės per Lenkiją tiesiai į Vokietiją (p. 23)? „Vaikystėje kiekviena detalė atrodė labai svarbi“ (p. 34) – o juk ne tik todėl, kad tai vaikystė, bet ir dėl likiminių įvykių greitos kaitos tuo metu ir plačių, dabar egzotiškai atrodančių vilčių. Pokario taika užfiksavo ateitį, ir, pvz., Lietuvos nepriklausomybė iš galimybės virto fantazija; tačiau panašus neapibrėžtumas liko įmanomas toje pačioje psichiatrijoje: universitete veikė Odos, nervų ir psichikos ligų katedra, o priešingas šio fakto implikuojamai grynai fiziologistinei psichikos traktuotei metodas buvo N. Indrašiaus taikoma hipnoterapija, t. y. gydymas hipnoze; A. Alekseičikas net tikina, kad ji buvo labai populiari, t. y. tarybinė visuomenė ją teigiamai vertino. „Hipnozė atrodė maloni, stebuklinga išeitis“ (p. 46). A. Alekseičiko mokytojas N. Indrašius buvo hipnoterapijos pradininkas, o į Uteną ištremtas garsus tarpukario Lietuvos psichiatras A. Smalstys (p. 46 ir toliau) pirmasis (p. 54) ėmė taikyti insulino komas (vaizduojamas filme „Nuostabus protas“). Jos ir elektrošokas be narkozės, taip pat du vaistai – aminazinas ir melipraminas – tai ir visas tarybinės psichiatrijos arsenalas, palyginti su juo, bet kokia psichoterapija atrodo neregėtai dosni, ir A. Alekseičiko pasakojimas tokį įspūdį kuria. Gerasis daktaras net teikė priedangą homoseksualiems žmonėms – „jie visi norėjo keistis, norėjo atsikratyti tokio potraukio“ (p. 65) – diagnozuodamas „įkyrių būsenų sutrikimą“ vietoj homoseksualumo, kuris tada buvo baudžiamas. O kaip baudžiamoji psichiatrija, kurią aprašo kad ir L. Jakimavičius (straipsnis „Virš gegutės lizdo“, Bernardinai.lt, 2010.IX.17)? Nuo tokių užsakymų vykdymo A. Alekseičiką „matyt, saugojo Dievas“ (p. 69); tačiau jam yra pasitaikę veikiau teikti priedangą disidentui dėstytojui ir net pamokyti jį, kaip išspjauti tabletę; net rimtai traktuojant kaltinimus, į storą knygą surašytus nukentėjusių, o gal „šiaip ant psichiatrų supykusių žmonių“ (p. 70), sistemai tarnavo vos kas dvidešimtas gydytojas, todėl reikalavimas, kad tarybiniais laikais gydę psichiatrai atsiprašytų, yra nepriimtinas. Atrodo, lyg to nebūtų buvę? Staiga prabylama priešingai: „turiu dokumentą“, pagal kurį „kai kurie dabar žymūs ir patriotais pasivadinę psichiatrai anuomet klusniai atlikdavę psichiatrinę ekspertizę KGB užsakymu“ ir gaudavę už tai pinigus (p. 70). Ypač atgrasu, kad toks „drįsta šiandien aiškinti, koks jis patriotas, ir auklėti kitus“ (ibid.).
Visa tai sudaro antrąją iš priežasčių, kodėl verta šią knygą perskaityti: istorinė atmintis leidžia tapsmą, kurį patyrė mus pasiekę dalykai, suprasti dialektiškai, t. y. juste pajusti. A. Alekseičiko darbą ir taip sudarė pakrikusio proto medžiaga, o papildomą klampios literatūrinės intrigos sluoksnį sąlygojo politinė permaina. Panašų daugiasluoksniškumą išsaugo ir antroji knygos dalis. Nors, užuot eksplikavęs savo metodą, jis vis tiek siūlo patikinimus, jog metodas toks unikalus ir lankstus, kad jo aprašyti neįmanoma, tačiau galima susidaryti vaizdą, kodėl spalvingas ITG metodas tam tikrai visuomenės daliai yra „kaip medum pateptas“ (užuot, pvz., „gluminęs ir šiurpinęs“). Prasmės perteklių iliustruoja net unikalus viršelio sprendimas – M. Tendziagolsko pieštuose keturiuose dr. A. Alekseičiko portreto eskizuose jo bruožai palaipsniui iškrinka į groteskiškas mozaikas, kurių centre lieka akys – čia rūpestingos ir dėmesingos, ten gąsdinančios ir / ar paklaikusios dešinėje. Kodėl šis fragmentiškumas iliustruoja knygos kompozicijos ypatumus? „Atrodė, kad niekaip nepavyks pokalbio aukso smilčių sulydyti į visumą“ (A. Navicko įžanga, p. 11) – gal todėl, kad pats daktaras kėlė knygai perdėtus tikslus (p. 17): „stengiausi būti iki skausmo atviras ir nebijojau leisti sau išeiti iš proto“ (dėl skaitytojo dvasinio tobulėjimo); „norėčiau, kad skaitydami šią knygą nebijotumėte būti sergantys ir bepročiai“ (p. 17). Jei per pokalbius A. Alekseičikas ir atliko laikino išėjimo iš proto psichodramą, tai redaktoriai ir leidėjai stropiai „sušukavo“ tekstą, kad lietuviškai prakalbintas vardinio batų šepečio savininkas skambėtų kiek įmanoma nekaltai ir literatūriškai. Pasirinkta „išvalyti perteklinius žodžius, persijoti per dialogo sietą“, nes „neįmanoma iki galo perteikti tikro susitikimo stebuklo“ (A. Navickas, p. 10–11). Pokalbiai, kaip turbūt ir pats ITG metodas, „buvo lyg šėlstanti jūra“, nes daktaro „intensyvumas gali varginti, o kategoriškos nuomonės neretai trikdo“ (p. 12) – iš šių pastabų atrodo, kad psichiatras negali netaikyti savo ITG metodo, kaip lyriška lakštingala negali nečiulbėti; kita vertus, dėl „unikalumo“ sunkiai aprašomą ITG metodą lengviau parodyti – gal jis siekė būtent to? Šios pokalbių specifikos niekaip neperteikiančią interviu knygą „Bernardinai.lt“ komanda – A. Navickas, A. Peškaitis, taip pat ir psichoterapeutas R. Petronis – ją įrėminančiose įžangose bei palydėjimuose gausiai pasmilkė intymiu tonu išsakomų liaupsių aromatais, taip charakteringai baigdami trajektoriją nuo baisios prievartos ir kartu didelės laisvės laikotarpio – karų dešimtmečių – iki mūsų keistų dienų.
