Labai saldi kmynų arbata

SARA POISSON

Tais netikėtumų laikais, kurie dar buvo tinkami gimdyti, saldžios kmynų arbatos patiekdavo dar iš gimdyklos neišritintoms ką tik pagimdžiusioms moterims. Moteris, vadinama slaugyte, barškančiu vežimėliu įveždavo šiuos pirmuosius naujo gyvenimo pusryčius, rečiau – vakarienę, kartu su pora trapių gaidelių.

Sako, kad moterys dažniau gimdo naktį, dėl to pirmasis gimdyvių valgis paprastai sutampa su pusryčiais.

Tiems, kam teko gulėti ligoninėje ir kurie gerbia ne vien namuose pagamintą maistą, slaugyčių vežimėliai skambėdavo šventiškai.

Gimdykloje ratukų ir indų barškesiai buvo iškilmių garsai. Mano atmintyje jie išliko tarytum sveikinimo trimitų prisiminimas. Nebuvo nieko, ką šiandien prisiminčiau kaip ką nors šventiškesnio.

Gaideliais vadinu daugeliui jau penktą dešimtmetį žinomus pačius paprasčiausius kvadratinius sausainėlius. Iki šių dienų tai stabiliausi mūsų visuomenės arbatpinigiai, padirbti laikantis paslaptingo įžado. Juo atsiribojama nuo skaičių ir pasiaukojama cikliškumui bei stabilumui. Gaidelių herbo pusėje ir šiandien galima išvysti ryžių kruopelių pavidalo įspaudus. Įkaitinto kepimo pagrindo žymė. Ženklas, bylojantis apie jaukius kepyklos kvapus ir po juos nardančias kepėjas, primenančias gimdyklos pribuvėjas.

Tokie arbatpinigiai suvartojami bematant, o jų vietą užima kiti šviežiai iškepti arba išsaugoti pinigai. Tokie, skirtingai nei popieriniai ar metaliniai, gali išgelbėti nuo bado, jie tinka kūdikiui ir bedančiam seneliui. Ką, jei ne pastovumą ir amžiną, bemaž gamtišką atsinaujinimą šitiek metų gieda minėtieji gaideliai?

Tą 1986-ųjų rytą, maždaug apie pusę devintos, jie tėra pigus, tačiau malonus dėmesio ir tvarkos ženklas, savotiški smulkūs kvadratiniai pinigėliai už sėkmingai atliktą motinystės veiksmą. Dvi ketvirtainiškos ostijos: viena jų skirta motinai, o kita – naujagimiui, kuris visa tai atsiims tada, kai konditerinė valiuta pavirs motinos pienu.

Labai saldi kmynų arbata atstoja socialinį meilės gėrimą, viskuo priešingą rūgštelėjusiam mišių vynui. Saldus gėrimas reiškia kažką vaikišką, nebrandų, jis jau iš anksto pažymėtas atlaidumo ir lygybės ženklu, mistiniu arbatėlės deminutyvu.

Pamenu, kaip gulime dviese lygiagrečiose gimdyklos lovose su šviesbruve, keletą metų už mane jaunesne karvių melžėja. Lovų lygiagretumas ir dviejų gimdymo veiksmų lygiavertiškumas – krauju ant balto parašytas moterų lygybės ženklas. Akiplėšiškas ir nuogas, braukiantis išsilavinimą, ambicijas, patirtį ir vaizduotę.

Dabar, kai viskas atlikta, tenka pridengti šį kruviną ženklą steriliais ligoninės skalbyklos autoklavuose iškaitintais skalbiniais. Kad ne taip kristų į akis. Kad panorėjusios kaip nors įstengtume jo nepaisyti. Man toks noras nekyla. Priešingai, ši naujai atrastoji lygybė atrodo įkvepianti. Panašiai mus įkvepia gyvūnų jauniklių panašumas į kūdikius.

Esame dvi bendro žygio dalyvės. Uodžiame virintos medvilnės ir kraujo kvapą. Tarp pusiau praskleistų medvilninių žiedlapių – atviri kraujuojantys šakumai, palaiminti daugialypių gimdyklos lempų, iš viršaus paskleidžiančių virpančią, šiek tiek neapsisprendusią liuminescencinę šviesą.

Kiekvienai gimdyvei iš dešinės – po padėkliuką su briaunota stikline šilto ir labai saldaus gėrimo, sausainiais. Jei ne tasai padėkliukas su skystyje ištirpusiu cukrumi, scena labiau primintų nukryžiavimą ir gyvenimo sūrumą. Gal net žodinę pasaulio druską ant Kristaus lūpų. Šitaip Naujajame Testamente vadinami ir įpareigojami krikščionys: jūs esate pasaulio druska.

Aš ir jaunoji melžėja – du dideli sluoksniuoti pyragėliai su ką tik išsprūdusiu gyvu įdaru. Pagal kraujo pėdsakus galima šį tą nutuokti apie tai, kas ką tik buvo mumyse. Greičiausiai tai kažkas, kas nuolat grasins susižeisti ir sužeisti kitą.

Vaizdo atminties plokštėje išliko akimirka, kai gydytojai ir akušerės palieka mus vienas. Mums dar nepažįstami kūdikiai – mūsų dukrelės – kažkur toli nuo mūsų, beveik nebeegzistuojantys. Tarytum ką tik pagaminti daiktai, kuriuos reikia tinkamai supakuoti, pažymėti prekių ženklais. Su mumis vien tik slaugytoja, kuri čia atlieka savo šventus jai vienai težinomus ritualus.

Ji vikriai nardo apie mūsų aukštus gultus, labiau primenančius stalus nei lovas. Tarytum ruoštųsi mus šarvoti.

Nuo stalo, ant kurio tarytum didžiulė gėlė išsipleikusi dikta, rausva blondinė, iki kito stalo, kur, liesa ir gelsvaodė, guliu aš, atkeliauja svarbios žinios, amžinos ir laikinos, tačiau gerosios naujienos. Viena jų – apie tai, kad tarytum iš pieno plaukusi gimdyklos partnerė tikrai iš ten, kur pienas srūte srūva. Nesunku įsivaizduoti baltame pieno fone ir šiltame karvių iškvėptame ore švytuojančią gelsvą kasą, šviesią kaktą ir sveikata, karščiu bei vaisingumu tvoskiančius skruostus. Dabar žiema, todėl vizijų merginos kakta, blykčiojanti tarp guminius daiktus primenančių karvių snukių ir pasišiaušusių tarpuragių, saulės dar nepaženklinta. Gelsva kasa atstoja lūkestį ir viltį, kad saulėti laikai jau ne už kalnų.

Mano dukters gimimas registruojamas aštuntą valandą, melžėjos – 20 minučių vėliau. Maniškis gležnas gelsvai baltas kūnas per silpnas priešintis tvarkai, diktuojamai gydytojos ir akušerės komandos. Čia, pakylėtame guolyje, įdarbinami visi mano socialumo ištekliai. Paklusnumas ir pasikliovimas savo darbą dirbančiomis moterimis pranoksta sąrėmių skausmo diktatą. Kvėpuoju ir stenu pagal komandas. Paskutinės maratono minutės, ir aš jau įteiksiu savo klykiantį laišką ateinančiai kartai. Jis bus datuotas gruodžio 13-ąją, neįtikėtinai tiksliai dar poliklinikoje man nustatytą gimdymo dieną.

Turbūt esu labai paklusni ir įtaigi. Bet ar tai trūkumas ir, jei taip, tai kodėl? Kam naudinga manyti, kad paklusnumas ženklina stoką?

Kažkur šalia girdžiu klykaujant melžėją, nelabai sėkmingai ją bandančią suvaldyti medikių komandą. Klausausi, kaip mokytojos retoriką įvaldžiusi gydytoja gėdina merginą, liepia mokytis iš manęs, nurodydama teisingą ir vaisingą mano nuolankumą. Esu joms lyg pavyzdinga mokinė.

Su manimi lyginama gimdyvė nepaklusni tarsi didžiulis sveikas kūdikis, instinktyviai pasikliaujantis vien savo sprogstančio kūno siaubu, nepasitenkinimu, pasipriešinimu. Kūnas ją verčia daryti kažką visiškai priešingo, nei liepia medikės. Turbūt ne kitaip pavasario sprogimui priešinasi pumpuras, ne išsyk atsisveikindamas su savąja forma.

Ir juk iš tiesų nevalia taip lengvai ir greitai atsižadėti kažko, kuo taip ilgai rūpinaisi ir tausojai. Galbūt netgi slapčia grožėjaisi prieš veidrodį, suvokdama, kad dar sykį pakartoti šitaip suapvalėjusį, užsirietusį pilvą gali pasirodyti pernelyg brangu. Tave jaudino nežinia: ar pavyks pasiduoti šiam gamtos planui dar sykį? O jeigu ne? Galbūt tai, ką dabar čiuopi tarytum kažką šiek tiek svetimą, tarytum nejučia, be didesnių pastangų užaugintą vaisių – toks pat vienkartinis daiktas, koks ir tavo pačios gyvenimas.

Po visko subliūškęs pilvas atrodo dar labiau nesavas. Kur kas savesnė nesvarumo būklė tarp apimančio po gimdymo neįgalumo, primenančio kūdikio bejėgiškumą, ir nesuvokiamos motinystės. Valandos, kai trumpai gali pabūti viena, kokia paskui labai ilgai, o gal niekada gyvenime nebebūsi. Esi viena, nors apie tavo išvargintą šakumą vis dar šokinėja medikės. Ten, kažkieno pradžios ir kažkieno pabaigos taške, buvai įkirpta, dabar esi susiuvama tarsi tobulinamas daiktas. Iš pradžių pripažinta, kad gamta tave paruošė ne iki galo, o dabar bandoma su ta gamta susitaikyti, grąžinti jai jos pačios sukurtą formą. Nevisiškai tokią, kokia buvo iš prigimties – su siūle.

Nors tai mano kūno siūlė, iki šiol tegaliu ją tik įsivaizduoti.

Ar prieš įkerpant mane buvo manęs atsiklausta? Atmintis nebesako nieko. Nuolankaus daikto padėtį atsimenu kaip kažin ką patogaus. Buvau kažkas kita nei kūnas, kurį kažkas patobulino, pritaikė pagal savo išmanymą. Buvau šalia kūno, atidaviau jį redaguoti nesipriešindama.

Atsidavimas kitiems žmonėms, savęs atsižadėjimas tąsyk jaudino ir graudino. Atiduoti save į kažkieno kito rankas, tegul ir nagus, pasiduoti chirurginėms žirklėms ir adatai, pripažinti, kad gali būti perkurtas, perdirbtas, – bemaž įkvepiantis žygis tyrinėjant savo paties ribas. Vėliau bus galima apie tai mąstyti. Veiksmo akimirką tai – vien tik ištisinis gyvuliškas virpulys, vairuojamas migloto suvokimo, kaip labai esi panašus į kerpamą avį ar skerdyklai paruoštą jautuką. Ar verta apie tai kalbėti ir ar yra kas nors, kas išklausytų?

Melžėjai prie gimdyklos arbatėlės labiausiai rūpi pasipasakoti savo gimdymo vargus, kuriuos ką tik stebėjau pro savo vargų akinius. Ir ji kalba, kalba. Kalba, vis sugrįždama prie sudėtingiausių, dar niekada jos neįvardytų potyrių, tarsi ieškodama naujų žodžių ar net naujos kalbos. Jaučiu džiugią pareigą atsiliepti į jos bandymus, paskatinti ją ir padrąsinti, nors mane pačią tebekrečia nervinis drebulys.

Gimdymo metu moters organizme plūsteli adrenalino, bet ne visada pasiseka šį perteklių išeikvoti. Galbūt šis pliūpsnis skirtas tam, kad ji, patelė, galėtų prisikelti, iššauti iš savo silpnumo tarytum kamštis ir tuojau pat pasirūpinti naujagimiu. Neslegiama to, kad nepamiegojo, kurį laiką nesimaitino, subliūško, neteko kraujo, įplyšo.

Gimdymo fabriko nustatytos tvarkos išderintas drebantis kūnas bando įvesti tvarką savyje.

Kadangi jau buvau pagirta už greitą gimdymą, galėčiau spręsti, kad many dreba ir kalba adrenalinas, o ne aš pati. Ir tai labai jau nepatinka mus šarvoti pasiruošusiai slaugytojai.

„Ar nenutilsite vienąkart!“ – kriokteli mūsų pusėn.

Man – dvidešimt vieni, melžėjai viso labo tik aštuoniolika. Palyginti su ja, esu tikra senė, tad privalau apginti jos žodinės kūrybos bandymus, jos teisę į intymiausią ir solidariausią pasaulyje pokalbį dieviškos lygybės ženklo zonoje.

„Nenutilsime! Esame gyvi žmonės! Turime teisę pasikalbėti! Užsitarnavome tai“, – šūkteliu jai tvirtai, tarytum repetuočiau mūšio pradžią.

Kovinga kalbelė sukrutina ir įtempia mano pilvo raumenis, tarp kojų kliūsteli kažkoks skystis. Greičiausiai kažkas niekam nebenaudingo. Gamta žino, ko turime atsikratyti.

Gimdymo metu melžėja šūkavo už abi, dabar šią estafetę perėmiau aš. Kažkas manyje geriau už mane pačią žino, kad tik kalbėdamos netapsime daiktais ir inertiška gamta, kad kalbėjimas – vienintelis įmanomas priešinimosi mūsų tykančiam daiktiškumui ir gamtiškumui būdas. Kad ir kokie jie būtų patogūs, neturime teisės su jais susilieti. Ne todėl, kad niekintume daiktus ir gamtą, o todėl, kad dėl mums nežinomų priežasčių nuo jų jau atsiplėšėme. Grįžusios atgal, į tokią gausią ir mūsų nepasigedusią daiktų ir gamtos draugiją, nebeatrastume nieko naujo. Sugrįžtuvės pasirodytų beprasmiškos lyg sąmoningas grįžimas vaikystėn, iš kurios išaugai, tai prilygtų mirčiai.

Ir mudvi kalbame, kalbame. Jaučiu, kaip mūsų kalba užtvindo mūsų gyvenimą ir savastį supančius apsauginius kanalus. Protarpiais atrodo, kad šis kalbos potvynis ima grėsti mums pačioms – įkrisime į gilų griovį ir nebeišsikapanosime.

Nesiliauju savo gimdymo partnerės klausinėti: kiek kilogramų nėštumo metu priaugo, kaip jautėsi visus devynis mėnesius, ar jos, kaip manęs, gydytoja negąsdino, kad vaisius per lėtai auga. Ar jai, kaip daugeliui nėščiųjų, neteko grumtis su tykančia anemija ir pergudrauti vidurių užkietėjimą. Ir ko ji norėjo: berniuko ar mergytės.

Man patinka klausytis, kaip skamba jos mergaitiškas balsas. Paprasta sakinių struktūra, kurios ji nesidrovi, panaši į paukščių čiulbėjimą.

Ir mes kalbamės. Kalbamės ir čiulbame.

Mus bandžiusi sudrausti slaugytė panaši į tą, kuri spėjo aprėkti mane palatoje, kurioje gulėjau prieš gimdymą. Tai patalpa su keletu plačių lovų plastiku aptrauktais čiužiniais. Neapšviestoji palatos pusė tamsuoja tarytum apšviestas fotografijos juostos kadro kampas. Gal ten atrodo tamsu, kad čia, kur mums skirta voliotis pusplikėms, pernelyg šviesu? Gal tai ta pati moteris, savo niaurumu bandanti atsverti mūsų veiksmo vietos šviesą? Išvadino mane karve už tai, kad, prasidėjus sąrėmiui, prisėdau ant lovos, kurios ji dar nebuvo spėjusi užkloti šviesiai rusva virinta paklode. Aprėkė su kažin kokiu įniršiu, tarytum jai būtų atgrasi mano padėtis, už kurios jai vaidenasi nešvankios vaiko darymo scenos, juokingai ritmiški besiporuojančiųjų judesiai, gyvuliško malonumo aimanos. Galbūt jai atrodė, kad už šias malonias, niekingas ir juokingas šlykštynes turime susimokėti ne tik gimdymo skausmais, nuogybės prievole, bet dar ir muštru. Šis mums turėtų priminti, kad lazda turi du galus. Tvarka turi būti: antra malonumo pusė yra skausmas ir paniekinimas. Ir štai dabar ji kuo nuolankiausiai atlieka savąjį tvarkdarės darbą.

Jei tai man būtų atrodę bent kiek svarbiau, įsižiūrėjusi būčiau pamačiusi A. Čechovo „Palatos Nr. 6“ sargo Nikitos bruožus: „[...] Veidas rūškanas, išsekęs, antakiai nukarę, ir dėl to jo išraiška primena stepių aviganį šunį, nosis raudona [...]. Jis yra iš tų nedidelio proto klusnių, pareigingų, griežtų ir striuko sumetimo žmonių, kurie visų labiausiai pasauly mėgsta tvarką ir todėl yra įsitikinę, kad žmogų reikia mušti.“

Ar atrėžiau jai, kad neturi teisės ant manęs rėkti? Gal bent pasakiau dar vaikystėje išmoktą „kas ant kito sako, ant savęs pasisako“? Greičiausiai pripažinau jos besąlygišką teisę mane paniekinti, įžvelgiau jos pareigą priminti man, koks yra tikrasis, gamtinis vadinamosios meilės tikslas, pasiekiamas per kūno formos pokyčius, destrukciją, trūkį, žaizdą, skausmą, gėdą, nesaugumą ir pažeminimą.

Būtasis pažeminimas man ir dabar neatrodo toks jau baisus. Ypač nuo tos akimirkos, kai slaugytojai priimamajame paduodamas iš namų atsineštas skutimosi peiliukas laukiamo įvykio prieangiui išdailinti. Kai kas, ką sukūrė gamta, privalo būti naikinama lyg piktžolės.

Po higienos procedūros priimamajame jaučiuosi pavydėtinai saugi. Iš anksto žinojau, kad tokio peiliuko reikės, jis buvo paruoštas iš namų pasiimto gimdymo ritualo rinkinyje. Suveikė paliudydamas, kad tvarka yra ir apie ją žinoma už gimdymo namų sienų. Žinia apie šią tvarką sklinda iš lūpų į lūpas. Ji manęs neaplenkė. Klausydamasi savo širdies tvinksnių jaučiuosi lyg tikslaus laikrodžio detalė.

Šiame gimdymo rinkinyje yra ir kelnių guma. Per visą buvimo gimdykloje laiką už jos ties juosmeniu užsikišu daugybę kartų kaitintos rusvos medvilnės palutes. Šliaužiant iš palatos į valgyklą nereikia prisilaikyti palutės abiem rankomis, kaip vargšei melžėjai.

Mano gimdymo partnerės svarbi žinia apie gumą dėl kažkokių priežasčių nepasiekė, lygiai kaip ir žinia apie peiliuką. Tarsi pernelyg tamprūs arba labai aštrūs daiktai būtų visiškai svetimos materijos dalykai ten, kur siūbuoja švelnūs karvių tešmenys, kur oras prakvipęs šviežiai pjauta žole ir pienu atsiduodančiais gyvulių atodūsiais.

Apie tai sužinau po labai saldžios kmynų arbatos, mudviejų su melžėja kalbų užtvarų laikui praėjus. Šiek tiek per vėlai, kad galėčiau tinkamai suformuluoti. Mano kraujyje jau pradėjo cirkuliuoti kmynų arbata ir cukrus, jie padidino mano pieningumą. Pienas nebetelpa mano mažose krūtyse, jos kietos lyg akmenys. Pasigirdus naujagimio verksmui – savo ar svetimo – iš jų švirkščia gelsvas – greičiausiai nuo kmynų arbatos – skystis.

Prisimenu tai kaip gyvenimo tarpsnį, kai atrodė, kad kalbos dovana iš manęs atimta visiems laikams. Kad mane darniai pasidaliję gamtos ir daiktų pasauliai nepaliko vietos niekam kitam.

Kartais apima jausmas, kad tam tikra kalbėjimo įdaro dalis nėra grąžinta man iki šiol. Kažkokiu būdu ji išsprūdo iš manęs kartu su naujagimio klyksmu.