Kruvinos žemės
BARBARA TORUŃCZYK
Timothy Snyder. Bloodlands: Europe between Hitler and Stalin. New York: Basic Books, 2010. 524 p.
Timothy Snyder. Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino. Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. V.: Tyto alba, 2011. 567 p.
Aleksandro Solženicyno knyga „Gulago archipelagas“ surinko į viena ir dokumentavo vieno režimo nusikaltimus. Joje pavaizduotų faktų iškalbos jėga pakeitė milijonų į Rytus ir Vakarus padalinto pasaulio žmonių mąstymo apie sovietinį režimą būdą. O Snyderio knyga yra preciziškai atspindėtas masinių nusikaltimų politikos SSRS ir III Reiche formavimosi ir jos įgyvendinimo abiejų diktatūrų užgrobtose žemėse procesas. Stulbinantį atgarsį įgauna vien autoriaus pateikti skaičių sugretinimai: abu režimai per 12 metų, nuo 1933 iki 1945-ųjų, kai valdė Stalinas ir Hitleris, išžudė apie 14 milijonų žmonių. Tas skaičius apima tiktai žudikiškos politikos, o ne karinių veiksmų aukas, dauguma tų aukų buvo moterys, vaikai, seniai – be išimčių beginkliai žmonės.
Iškalbingi bet kokie nustatyti konkretūs faktai: Hitlerio antisemitizmas gimė šalyje, kurioje žydų tautybės žmonės sudarė mažiau nei vieną procentą gyventojų, o Antrojo pasaulinio karo pradžios momentu Vokietijoje jų jau buvo tik apie 0,25 procento. Ketvirtajame dešimtmetyje SSRS buvo vienintelė Europos valstybė, kuri įgyvendino masinių žudynių politiką. Iki 1939 metų rugsėjo Hitleris išžudė ne daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių, o Stalinas nužudė jų milijonus, iš jų sušaudė daugiau nei pusę milijono, kitus numarino badu. Dauguma abiejų režimų aukų žuvo ne savo gimtosiose žemėse, o sunkiausi išbandymai teko Ukrainai ir Baltarusijai, kur gyventojus iš eilės deportavo, mirtinai marino badu, šaudė, žudė dujomis ir vėl marino badu, šaudė, o okupanto kurstomas partizaninis karas eskalavo represijas.
Knygoje kalbama apie ypatingą dėsningumą, būdingą tose žemėse, iš vienos okupacijos patenkančiose į kitas, – dvigubą kolaboravimą, kuriam ryžtis vertė savo arba artimųjų mirties šmėkla. Stalininė masinių žudynių procedūra gimė dėl žemės ūkio kolektyvizacijos pralaimėjimo; hitlerinė žydų problemos „galutinio sprendimo“ programa atsirado vykstant SSRS užkariavimui, pagal užmačias tai turėjo paversti III Reichą galinga kolonijine valstybe.
Tų 14 milijonų aukų kraują be išimties sugėrė Hitlerio ir SSRS užkariauta žemė, plytinti į rytus nuo sienos ribos, nubrėžtos pasirašant Ribbentropo–Molotovo paktą, siekianti nuo vidurio Lenkijos iki vakarų Rusijos, per Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis.
Autorius atkuria žudikiškos politikos istoriją: jai pradžią davė į sovietinę Ukrainą nukreipta bado nelaimė, kuri pasiglemžė apie 3 milijonus žmonių, po jos SSRS prasidėjo didžiojo teroro metai (1937–1938). Stalinas tada sušaudė apie 700 tūkstančių žmonių, pirmiausia valstiečių ir tautinių mažumų atstovų. 1939–1941 metais Stalinas ir Hitleris kartu sunaikino Lenkiją ir jos išugdytą elitą (200 tūkstančių žmonių). Paskui nacistai užpuolė SSRS, iki bado mirties privedė karinius belaisvius ir apsiausto Leningrado gyventojus (4 milijonus žmonių). Savo istoriją turi holokaustas: atsiranda getai ir koncentracijos stovyklos, priimamas „galutinio sprendimo“ nutarimas, gimsta (tarsi atsitiktinai!) masinio žudymo procedūra: marinimas badu, sunkvežimiai-dujų kameros, šaudymai prie duobių, mirties stovyklų krematoriumai (pagal skaičius pasiglemžė mažiausiai aukų).
Stalinas veikė apgalvotai, šaltakraujiškai: jis galėjo užkirsti kelią badui, bet ta kryptimi nepadarė nieko (autorius čia pasirodo kaip didelis žemės ūkio paslapčių žinovas). Laukimo, kol priešas nukraujuos, taktiką jis parengė daug metų prieš Varšuvos sukilimą, Sovietų Sąjungoje, nes, priešingai negu Hitleris, naikino jam pavaldžius savo imperijos žmones. Iš 14 milijonų aukų, tikslingai išžudytų kruvinose žemėse, vieną trečdalį reikia įrašyti į Stalino sąskaitą. Jis demonstravo didelį dialektinį talentą, paremdamas teorijomis įsismaginančias nusikaltimų spiralės apsukas: 1930 metais, kai pasireiškė Didžioji krizė ir amerikiečių rinkos krachas, Stalinas paskelbia didžiosios SSRS transformacijos iš agrarinės šalies į pramoninę pradžią, ją įgalinti turėjo žemės ūkio kolektyvizacija; ji įgauna žvėriškos savo žemių, ypač Ukrainos, kolonizacijos pavidalą. „Tais metais, kai vienu metu valdžioje buvo Stalinas ir Hitleris, Ukrainoje žuvo daugiau žmonių negu kur kitur kruvinose žemėse.“ Kartu su žemės ūkio kolektyvizacijos, industrializacijos ir penkmečio plano paskelbimu susidaro teroro aparatas buožėms kaip klasei likviduoti: pagal paskirtų „troikų“ nuosprendžius išžudyta 30 tūkstančių piliečių ir išvežta daugiau kaip 113 tūkstančių žmonių per pirmus keturis akcijos mėnesius. Iš viso iš Ukrainos buvo deportuota į Sibirą, Kazachstaną ir europinę Rusijos dalį 1,7 milijono žmonių. Pirmos prievartinio, tai yra vergiško, darbo valstybei stovyklos funkcionavo Solovkų salose 1929 metais, paskui buvo kuriamos kitos specialios paskirties įstaigos ir koncentracijos stovyklos; 1931 metais jos sujungiamos į bendrą administracinę sistemą – atsiranda Gulagas. Jame kalinta 18 milijonų žmonių, iki išlaisvinimo ten mirė nuo 1,5 iki 3 milijonų žmonių.
Žemės ūkio kolektyvizacija baigėsi katastrofa: badmetis Ukrainoje pasiglemžė 3,3 milijono žmonių. Stalinas ryžosi eskaluoti terorą, jis paskelbė klasių kovos statant komunizmą aštrėjimo teoriją. Tai sulaukė atgarsio tarptautinėje politikoje: Vokietijoje komunistams uždraudžiama sudaryti sąjungą su socialdemokratais, kurie paskelbti didžiausiais priešais; dėl to kanclerio rinkimus 1933 metų kovą ir Reichstago rinkimus laimi nacistai. Hitlerio atėjimą į valdžią Stalinas panaudoja savo naudai: SSRS paskelbia civilizacijos forpostu ir „antifašizmo tėvyne“, iš dalies pristabdo restrikcijas žemės ūkyje ir paskelbia visišką „antros revoliucijos“ pergalę – buožių įveikimą klasių kovoje. Nuo 1934 metų tarptautinėje politikoje skelbia Vieningo fronto, kurio šaukiniu tampa frazė „Kas ne su mumis, tas mūsų priešas“, būtinumą. Ispanija tampa abiejų diktatūrų poligonu, jų pirmąja didele karine konfrontacija; NKVD Barselonoje realizuoja į trockistus nukreiptą Vieningo fronto politiką.
Abiejų diktatūrų tarpusavio poveikis, jų „susikabinimas“ lyg dantračių – tai asmeninis istoriko Snyderio patentas.
Toje knygoje skirta vietos ir lenkams; paskui autorių pateikiu jo nustatytus faktus: jie Sovietų Sąjungoje marinti badu sovietiniame Kazachstane ir sovietinėje Ukrainoje, šaudyti didžiojo teroro metais, ketvirtajame dešimtmetyje jie nukentėjo labiau negu kuri nors europinė tautinė mažuma. 1940 metais NKVD areštavo Lenkijos rytinėse teritorijose daugiau žmonių negu likusioje SSRS teritorijoje. 1939 metais Varšuvoje žuvo tiek žmonių, kiek per antskrydžius Dresdene 1945 metais, o lenkams tai buvo vos pradžia kruvino karo, per kurį vokiečiai išžudė milijonus lenkų piliečių. Per 1944 metų sukilimą lenkų aukų Varšuvoje skaičius perkopė japonų, nužudytų atominėmis bombomis, numestomis ant Hirosimos ir Nagasakio. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo 4,8 milijono lenkų piliečių, iš jų apie milijoną nužudė vokiečiai, apie šimtą tūkstančių – sovietai. Dar vienas milijonas žmonių išmirė per karą. Iš 4,8 milijono aukų apie 3 milijonai buvo žydai.
Grąžindamas masinių žudynių politikai jos istoriją, autorius paneigia daug nusistovėjusių požiūrių (pvz., kad Osvencimas ir kitos koncentracijos stovyklos, tarp jų ir Gulago, buvo klaidingai pripažinti svarbiausiomis žiaurios mirties vykdymo politikos grandimis; iš tikrųjų stovykla buvo nedelsiamo nužudymo dujų kameroje arba sušaudant alternatyva; išimtys buvo hitlerinės sovietinių karo belaisvių stovyklos, kur juos apgalvotai privesdavo prie mirties).
Tiktai identifikavus žudymo politikos istoriją galima palyginti vieną su kita abi sistemas, kurios ta žudymo politika pasinaudojo; autorius atlieka tai, nurodydamas nemažai panašių tų dviejų santvarkų bruožų: tai buvo režimai, pavergiantys individualų gyvenimą politiniams tikslams ir vertybėms, panaikinantys parlamentinę demokratiją ir liberalizmą, besiremiantys „vadų“ monopartine sistema. Hannah Arendt pirmoji sugretino abu režimus, suteikusi jiems bendrinį totalitarinių režimų pavadinimą. Ji pripažino, kad masinės pramoninės visuomenės paverčia žmones „nereikalingais“, kas paleidžia jų eliminacijos politiką.
Snyderis suabejoja teorijų, aiškinančių mirties pramonės funkcionavimo būdą, dauginimo tikslingumu. Jis pažymi, kad šiuo metu prieinamos žinios apie masinių žudynių istoriją veikiau neigia tas konstrukcijas ir liepia atidžiau atkreipti dėmesį į abiejų režimų tarpusavio poveikį, jų aspiracijas ir valdymo būdus karo sąlygomis. Tačiau jis įsitikinęs, kad būtent masinių nusikaltimų vykdymas ir vyksmas padaro šiuos du režimus išskirtinius Europos istorijoje. Skaitytojui nekyla abejonių, kad autorius tuos veiksmus pripažįsta svarbiausiu neigiamu mūsų civilizacijos patyrimu. Kaip humanistas, jis siekia sugrąžinti žmoniškumo duoklę to masinio nusikaltimo aukoms; kaip istorikas, mato tokią galimybę, o būtent – įvardyti individualius bruožus visų jos dalyvių: aukų, vykdytojų, liudytojų, įsakymų davėjų, vadovų. Priima iššūkį. Nori ne tik „atskleisti nusikaltimus, bet taip pat atsižvelgti į žmogiškumą visų, kurie su tuo buvo susiję“. Nacistinis ir sovietinis režimai žmones pavertė skaičiais. „Kaip mokslininkai privalome apibrėžti tuos skaičius ir pateikti juos žmogiškame kontekste. Kaip humanistai privalome jiems sugrąžinti žmogišką mastą. Jeigu šis uždavinys nepasiseks, tai reikš, kad Hitleris ir Stalinas suformavo ne tik mūsų pasaulį, bet ir mūsų žmogiškumą.“
Tos knygos puslapiuose istorikas daug kartų atspindi žmogišką mastelį nežmoniškos kančios, nežmoniškos žudymo politikos, nežmoniško žiaurumo. Atkreipia dėmesį, kad žudymo technika numatė, vėl priešingai negu įprasta manyti, asmeninį aukos ir nusikaltimo vykdytojo kontaktą, aprašo procedūras ir taisykles, kurios valdė mirtį ir gyvybę, taip pat žmonių materialines vertybes žudymo politikos aprėptuose rajonuose. Pažymi, jog visa tai nebuvo tiek modernu, kad būtų galima prisidengti anonimiškumo skraiste; fizinis aukos, liudytojo, vykdytojo kontaktas buvo neišvengiamas. Individualių bruožų turi ir Stalinas, kurio charakteris ir asmenybė prasišviečia pro knygoje aprašytus siaubus. Beveik kiekvienos primintos masinės žudynės turi savo aukų skaičius, kurie buvo dideli, bet taip pat beveik kiekvienos turi savo herojų – iš statistikos nebūties iššauktą personažą, kuris perteikia mums asmeninį to nusikaltimo liudijimą. Autorius pateikia jo aprašymą, atliktą kieno nors, kas per stebuklą išsigelbėjo, fiksuoja paskutinius liudytojo perteiktus aukų gestus, įamžina paskutinį žvilgsnį, staiga nutrauktus paskutinio laiško žodžius, atsisveikinimo užrašą, išgremžtą ant sudeginti pasmerktos sinagogos kartu su tikinčiaisiais sienos, dienoraščio įrašus. Tuos užrašus kas nors surado, tie laiškai išliko, tas scenas kas nors įsiminė ir perdavė pasakojime. Už kiekvieno skaičiaus slypi kieno nors baimė, kieno nors riksmas, kieno nors veidas. Istorikas eina tomis pėdomis. „Vien masinių žudynių istorija gali sujungti į viena skaičius ir prisiminimus“, – rašo Snyderis.
Knyga jau išversta į 20 kalbų. Ji turi tapti privaloma lektūra kiekvienam, susimąstančiam apie tai, kas yra „žmoniškumas“ ir ką reiškia siekti „žmoniškos“ politikos XXI amžiuje. Solženicynas už „Gulago archipelagą“ gavo Nobelio premiją. Snyderis, kuris istoriko profesijai grąžina humanisto orumą, nusipelnė aukščiausio pripažinimo.
„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 2 (122)
Vertė Kazys Uscila
