Kaip nemylėti Dovydo?

Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus! Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Aš patepiau tave Izraelio karaliumi ir išgelbėjau tave iš Sauliaus rankos. Atidaviau tau tavo valdovo namus bei tavo valdovo žmonas kaip nuosavybę ir atidaviau tau Izraelio bei Judo namus. Jei to būtų buvę per maža, būčiau dvigubai daugiau davęs. Kodėl tad paniekinai VIEŠPATIES žodį ir darei, kas yra nedora jo akyse? Tu nužudei hetitą Uriją kalaviju ir paėmei jo žmoną sau žmona. Jį nužudei amoniečių kalaviju. Užtat kalavijas niekad nepaliks tavo namų, nes mane paniekinai ir paėmei hetito Urijo žmoną sau žmona.“ Dovydas tarė Natanui: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI!“ Natanas Dovydui atsakė: „VIEŠPATS atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi.“

^{2 Sam 12, 7–10. 13}

Kai girdime patetiškai traukiant, kad koks asmuo ar bendruomenė grūmėsi su galingesniu priešininku tarsi Dovydas su Galijotu, tinka ne sustingti iš pagarbos, o nusišypsoti. Biblijoje nerasi prieštaringesnio, įtartinesnio, tamsesnės sielos herojaus už karalių Dovydą. Žinoma, šlovingasis Renesanso genijus pasistengė, kad visi mes, tiek moterys, tiek vyrai, būtume įsimylėję jo garbanas ir tobulas formas. Pati Biblija, šiaip jau nelinkusi aprašinėti žmogaus grožio ir sakanti, kad Dievas nepaisąs išorės, vis dėlto atkreipia dėmesį į jaunojo piemens (būsimo karaliaus) patrauklumą, jo žvalias akis ir saulėje įdegusį kūną. Galbūt čia ir užsimezga didžioji ironija, vėliau Šventojo Rašto puslapiuose lydėsianti Dovydą per visas jo dienas ir kažin kaip padėsianti išsaugoti jam karūną. Jeigu skaitytojas to neužčiuopia, vargu ar jam seksis iki galo ištikimai mylėti Galijoto nugalėtoją ir žavėtis jo žygdarbiais.

Žygdarbių šis karalius iš tiesų atlieka daug. Per keturis jo valdymo dešimtmečius Izraelio monarchija pasiekia savo aukštumas, gimsta sostinė Jeruzalė – Dovydo miestas, čia perkeliama Sandoros skrynia, kyla sumanymas statyti Šventyklą. Dovydui nesvetimas ir kūrybinis polėkis: jam priskiriama dalies psalmyno autorystė, o jo talentas skambinti arfa plačiai įamžintas krikščionių mene. Asmeninė drąsa, gebėjimas kariauti, politinė nuovoka taip pat galėtų priklausyti Dovydo dorybių sąrašui, bet šią sritį temdo jo paties tironiška laikysena, intrigos, nekalto kraujo upeliai. Paskui karalių nuolat velkasi mįslingų žmogžudysčių šleifas. Dar gėdingesnis dalykas, bent jau nūdienos požiūriu, yra Dovydo haremas, kuriame klestėjo visos įmanomos blogybės.

Taigi abiejų Samuelio knygų autoriams ir redaktoriams tenka ne tik istorikų, pasakotojų, bet ir advokatų vaidmuo, kad Dovydo vardas atlaikytų skaitytojų abejones ar pasipiktinimą. Ir jiems tai bus puikiai pavykę, jei ištisus amžius tobulos valstybės ir jos žmonių gerovės viltys žydų tautos sąmonėje liko susietos su karaliaus Dovydo asmeniu ir galiausiai evangelijose Jėzus kaip gelbėtojas ir atpirkėjas yra tituluojamas Dovydo sūnumi. Judaizmo tradicija yra sukūrusi ne vieną argumentą, kad pateisintų Dovydo elgesį. Panašiai daro ir krikščionių teologija, kurios vaisiai atsispindi toje pačioje Mikelandželo skulptūroje ar medinėse Dovydo figūrėlėse ant mūsų kaimo bažnyčių vargonų.

Tai, ką mums šį kartą pateikia Senojo Testamento ištrauka, yra vienos Dovydo nuodėmės atomazga. Tuo metu, kai Izraelio kariai kaunasi su amoniečiais, jau senstantis karalius, vėl gana ironiškai, lieka ilsėtis savo rūmuose Jeruzalėje. Pakilęs po pietų miego ir vaikštinėdamas ant rūmų stogo, Dovydas pamato besimaudančią moterį. Kadangi ji labai graži, atsitinka tai, ką nesunku atspėti: karalius suvedžioja gražuolę. Ši, vardu Betšeba, pasirodo esanti vieno iš jo kariūnų, hetito Urijo, žmona. Besibaimindamas dėl meilužės nėštumo, Dovydas dar pamėgina suktis ir suversti atsakomybę Urijui. Kai planas nepavyksta, duodamas nurodymas pasiųsti Uriją į kruviniausią mūšio vietą. Betšeba lieka našlė, ir, pasibaigus gedului, Dovydas gali ją vesti.

Nesunku šioje nuopuolio istorijoje išgirsti romantiškų gaidų. Oskaras Milašius karalių Dovydą apdovanojo begaliniu meilės ilgesiu. „Baisus tasai miegas, atėjęs tada, kai dienos prabėgo be meilės… O Meile! Kaip man trūksta tavęs!.. O Meile, kodėl tu mirei? Kas mes be tavęs?“ – po šio sielvartingo karaliaus monologo ir pasirodo Betšeba, senstančios širdies paguoda. Meilužiai čiulbės vienas su kitu vos ne Giesmių giesmės posmais. Dovydo atgaila irgi bus kupina romantikos. Miręs jų nuodėmingos meilės pirmagimis pasirodys kaip užuomina į Kristų. Milašiaus misterijos „Mefibosetas“ epiloge kelių chorų rypavimus dėl Dovydo nusikaltimų atremia lakoniška paslaptingojo Balso ištarmė: „Palaiminti beprotiškai, amžinai pamilę.“ Ir dar argumentas: „Aš taip norėjau… Taip reikėjo.“

Biblijos autoriai neskelbia Dovydo meilės karaliumi. Tiek jo nuodėmė, tiek atgaila aprašomi labai šykščiai, nekomentuojant veikėjų jausmų ir motyvų, nė vienu žodžiu nenukrypstant nuo pagrindinio istorijos moralo: Dovydas yra nusidėjęs Viešpačiui, paniekinęs jo palankumą ir gausias malones. Jas dabar primena pranašas Natanas, tapęs karaliaus sąžinės žadintoju ir dieviškojo teisingumo skelbėju. Įdomu, kad autorių visai nedomina išsami Dovydo nusikaltimų išklotinė, jie praleidžia progą pasirodyti dorovės sergėtojais ar sukelti pasipiktinimą karaliaus elgesiu. Pagrindinė šios istorijos ašis yra Dievas, pamilęs Dovydą ir pasirinkęs jį savo sumanymų vykdytoju. Tai lemia ir netikėtą, skandalingą visų įvykių atomazgą: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi.“

Kitos priežasties atleisti, išskyrus aną protu nesuvokiamą Dievo palankumą buvusiam piemeniui, nerasime nei šioje, nei kitose Dovydo istorijos vietose. Galima minėti jo religinius ar politinius nuopelnus, bet jie nebuvo ilgai tveriantys ir jų kaina ne visuomet atitikdavo moralės reikalavimus. Kita vertus, Betšebos suvedžiojimas ir jos vyro nužudymas netaps paskutinėmis senstančio karaliaus nuodėmėmis, kad galėtume manyti, jog dabar, pranašo nuteistas ir sugėdintas, Dovydas pagaliau ryžtasi gyventi pavyzdingai. Tiesa, karalius tikrai mokėjo atgailauti, kelis sykius minimos jo ašaros, o jam priskirtose psalmėse apstu nusižeminimo ir prašymų dovanoti kaltybes. Ar visa tai gali atpirkti pačias didžiausias nuodėmes, niekas nepasvers. Be to, biblinis Dievas nelabai tesilaiko kokios nors buhalterijos. Žinome, kad sugraudinta ir nužeminta širdis yra didi vertybė jo akyse. Tačiau joks žmogus nepajėgus ištisai graudintis ir atgailauti. Raktas į Dovydo istorijos dviprasmybių išrišimą tikrai slypi ne herojaus charakteristikoje.

Milašius, suteikdamas Dovydo konfliktui lengvutę kristologinę perspektyvą, nebuvo originalus ar labai įdomus. Vis dėlto jis negalėjo to nutylėti. Evangelinėje Jėzaus Kristaus kilmės knygoje šalia mums girdėtų ir negirdėtų vardų atsiranda Dovydas. Ir ne tik jis. Ten ir tragiškoji karalienė Betšeba, ir jų nuodėmingos meilės kūdikis Saliamonas, sosto įpėdinis, nurungęs teisėtąjį karalystės paveldėtoją Adoniją. Visa tai gali būti tik nuogi istorijos faktai, o veikiau – teologinė dėlionė. Bet jeigu taip, ar nepriverčia tokia teologija traukyti pečiais? Ir kodėl tam, kuris bus vadinamas viengimiu Dievo Sūnumi, pagal šią teologiją turėtų prireikti giminystės su neišpainiotu nuodėmių kamuoliu?

Kaip ir visi bibliniai pasakojimai, Dovydo istorija turi, anot Auerbacho, mįslingą ir tamsų giluminį planą. Su vienintele tiesa – Dievo visagalybe, kuriai palenktas pasaulis ir žmonių likimai. O jeigu daugiau, tai ateina kvietimas įsitraukti patiems.

-tj-