Jie skelbė laisvę

JOSEPH LOCONTE

1776 m. sausio 21 d. Virdžinijos valstijos Vudstoko bažnyčioje sekmadienio rytą kunigas Peteris Gabrielis Muhlenbergas pamokslą baigė dramatiška ir netikėta gaida.

Tą dieną apmąstyti buvo skirtas tekstas iš Mokytojo knygos. „Biblijoje parašyta, kad „viskam yra metas“ – metas pamokslauti ir metas melstis, – pasakė Muhlenbergas. – Manasis metas pamokslauti praėjo; yra metas kautis, ir dabar tas metas atėjo.“

Nulipęs iš sakyklos, kunigas nusivilko dvasininko skraistę, po ja jis vilkėjo Amerikos kontinentinės armijos 8-ojo Virdžinijos pulko pulkininko uniformą. Žengti tokį žingsnį jį asmeniškai įkalbėjo George’as Washingtonas. Lauke už bažnyčios durų tratant būgnams, vyrai kilo iš klauptų, atsisveikindami bučiavo žmonas ir žengė užsirašyti į kariuomenę. Nepraėjus nė valandai, prie patriotinio reikalo prisidėjo 162 Muhlenbergo parapijos vyrai.

Amerikos revoliucijos laikais „kovojančio klebono“ vaizdas nieko nestebino. Kodėl? Todėl, kad Amerikos krikščionybė, kuri tvirtai pagrįsta protestantiškuoju tikėjimo laisvės supratimu, laimino demokratinę savivaldą.

Daugeliui evangelikų dvasininkų nežabota Britanijos valdžia reiškė ne vien jų pilietines teises pamynusią despotišką monarchiją. Pastaroji rėmė valstybinę Anglikonų bažnyčią, tad jie baiminosi, kad, pasitaikius menkiausiai progai, šios Bažnyčios mokymas ir tvarka bus primesti ir kolonijoms. Priklausydami skirtingoms protestantiškoms bendruomenėms, Amerikos tikintieji buvo didžiai pasiaukoję tikėjimo laisvei ir respublikoniškiems (arba vigų) politiniams principams. Knygoje „Religija ir Amerikos Respublikos įkūrimas“ (Religion and the Founding of the American Republic) istorikas Jamesas Hutsonas teigia, kad „vigų politinę teoriją suderinę su religiniu mokymu dvasiniai lyderiai nukalė itin galingą ginklą, pajėgų mobilizuoti visus, nepatenkintus Britanijos vykdoma politika“.

Nors būta teologinių skirtumų, kolonijos laikų amerikiečiai tikybos atžvilgiu laikėsi vienos bendros nuostatos: tikėjimas negali būti primetamas jėga, jis turi būti priimamas laisvai, vadovaujantis tikinčiojo protu ir sąžine.

Dėl to tokie dvasiniai lyderiai kaip Eli-sha Williamsas iš Vetersfildo (Konektikuto valstija), gindami „įgimtą ir neatimamą asmeninio apsisprendimo teisę religijos reikaluose“, galėjo pasiremti tiek politikos filosofais, tiek Biblija. Evangelikų pamoksluose būdavo dažnai cituojamas anglų filosofas Johnas Locke’as. Ne vien dėl politinių raštų, kuriuose jis kalbėjo apie teisę į revoliuciją, bet ir dėl to, kad jis gynė tikėjimo laisvę. „Laiške apie toleranciją“ Locke’as rašė: „Remiantis Evangelija ir apaštalo žodžiais, joks žmogus negali būti krikščionis be meilės darbų ir paveikaus tikėjimo, ir ne per jėgą, o iš meilės.“

Dabar dažnai įsivaizduojama, kad religinė tolerancija – sekuliarių, demokratiškų Vakarų skiriamasis bruožas – išaugo iš XVIII amžiaus Apšvietos. Galbūt iš dalies tai būtų galima pasakyti apie Europą, bet ne apie Jungtines Valstijas. Revoliuciją palaikę dvasiniai lyderiai evangelikai gerai išmanė Bibliją ir ja nuoširdžiai tikėjo. Jie tvirtai laikėsi nuostatos, kad Jėzaus evangelija tikybos klausimais gina sąžinės teisę. Jie pabrėžė, kad Jėzus niekuomet nė vieno nevertė sekti paskui Jį ir kad nesilaikydama šio principo respublikonų valdžia bus pasmerkta žlugti.

Sąžinės laisvė tapo Amerikos tikėjimo dalimi. Šis principas, kurio visuotinai laikėsi Amerikos dvasininkai, paspartino ir politinės laisvės troškimą. „Istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kad, praradus pilietinę laisvę, visiškai nenukentėtų tikėjimo laisvė, – perspėjo Johnas Witherspoonas, vienintelis Amerikos nepriklausomybės deklaraciją pasirašęs dvasininkas. – Taigi, jei atsisakome to, kas mums priklauso žemėje, tuo pat metu atiduodame savo sąžinę vergovėn.“

Nenuostabu, kad, vyraujant tokiems įsitikinimams, Amerikos revoliucija petys petin suvienijo nepriklausomybės kovotoją ir dvasininką.

„The Wall Street Journal“, 2012.VI.28

Vertė Kęstutis Pulokas