ERNESTAS NOREIKA. Eilės

išėjimai

kas čia keisto, savižudis bando dresuoti gyvybę,

kraujas išverčia kailį išlindęs iš venų fregatom,

kitas upėn įšoka, vanduo pusę veido nugnybia,

dingsta veidrodžio pusė. nei pusės savęs nebematom,

trečias kėdę pastato prie velnio, bute rišas kilpą,

šitas nuspiria ją ir kaip mirusį šunį vedžiojas

(kiek bepročių šioj degančioj lūšnoj per gaisrą sutilpo?

padalink iš žaizdų, jos kaip lūpos mirties odoj žiojas);

žėk, ketvirtas, jis metė gyvent nuo dangoraižio stogo,

o va penktas surūkė tik kulką revolverio pypkės,

viskas skyla į gabalus, dievas nuo heros nusprogo,

čia mergaitė link traukinio eina ir sako man – kibkis,

aš laikau ją už rankos, išsineria, plaukia į šviesą

(po kaklu sunkų liūdesį nešas link ežero senis),

ir raudonam aguonų lauke amžiams sėdime dviese,

nes ir mano gyvybė vartoti seniai jau pasenus

lesyklėlė

vienišesnio vaizdo nesu matęs

už mergaitę

stovinčią su lesyklėle rankoje

ir laukiančią nutupiant žvirblio – -

- – vienišesnio vaizdo nebūna už žvirblį

nutūpusį toje lesyklėlėj

220

viskas įtampos, įtemptas lankas viduj vis neduoda ramybės,

ims ir šaus, gal tada neišauš net pūliuojančios iltinės šviesos,

mano kūno koridoriuos kaulai it sniegas nuo kurso nukrypęs,

už prarytų žvaigždžių, tik beždžionių tilteliai siūbuojantys, tiesūs,

kas jais vaikšto? girdėti, kaip šaltis vinim kiaurai prikala kojas,

vidury sėdi brahma, prišniojęs spalvotojo mandalos smėlio,

kažkas dyrė man odą, dabar jie po pirštą kas dieną kapojas,

nepadės nei rožančiai, net mantros, šventumas senų abrozdėlių,

manyje tik medinis šunelis prikaupęs šešėlių elektros,

takelis pramìntas per sniegą, poetu prakeiktas ar pràmintas,

supranti, kad kitoks, nieku virsta ir darvino pasakos sektos,

nors visus mus užkas, jus palaidos giliai, o aš būsiu įžemintas

našyfkės

aplink tik tūtelės dienų jau senokai išbarsčiusios paraką,

medaliai į odą, emblemos prisiūtos prie drebančių rankų,

kažkur dar sirenos kačių ir staugimas sapne, gal vėl karia ką?

girgžda durys sutrupinę plaštakas vėjo ir kojas dar tranko,

čia gelsvi apkasai, pabandyk atsigult, nesulauksi net ryto,

kažkas užpila žemėm, privarvina vaško ir įsmeigia kryžių,

šešios žiurkės sulytos nuo kapo duobės jau mėnulį nurito,

bet nei vienas neįžengė rojun, net žemėn iš žemės negrįžo,

čia skylėtus šalmus kulkom užkala, deda saviems į juos košę,

aplink šliaužioja leisgyviai, prašo vandens, dar ir adatos, siūlų,

aplink laksto vaikai žaist stiklinėm spalvotom akim susiruošę,

invalidai erdvėj braižo ratais, šiems plunksnas ant rankų pasiūlo,

ten per amžius tyla, nes nenori jau nieks su niekuo pakalbėti,

tiktai vėjas tarp durų įstrigęs su šonkauliais savo girgždės,

norėtųs išaugti iš apkaso – – – kaulus lietum pasilieti

ir išspjauti prie gomurio susuktą lizdą laukinės kregždės

lietimai

o dabar tas aklasis išgydys nuo vėjo, nuo laiko,

nuo šviesos, kurioje daug tamsiau negu rudenio syvuos,

kai namuos daugiau miręs nei gyvas už rankos palaiko,

supranti, kad ruduo… šis ruduo užrašytas kursyvais,

kaip gyventi toliau, sau iš juodžemio lovą nulipdžius,

užsiklojus lietum, plaučių dumplėm prisišaukiant vėją,

pučiant kaulo švilpuką, vis traška, reik šalinti trikdžius,

ugnį pučia fakyras, mažus lapiukus nugalėjęs,

o dabar tas aklasis prikels invalidus iš miego

ir parodys, kaip žengti vien klausant balandžių radaro,

sako, būta tokių, kurie bėgo, ir tų, kur paliego,

gal todėl iki šiol ne visi man duris atidaro,

gal todėl liečiant erdvę jaučiu seno laiko maršrutą -

dėstos formos daiktų, apsitverti šešėliais užtrukę,

lobotomiją medžiai patyrę nemąsto, vos kruta – -

tavo kontūrus pirštais matau, tik apsuk veidroduką

skambėjimai

visos spynos išlaužtos, rakteliai seniai sudūlėję,

šioj visatos duobėj šitiek vaško, lyg būčiau papuolęs

į tą vietą, kur popieriaus batais žengi per alėją,

galvoje vis dar pleška pirmosios komunijos suolas,

čia išlaužytos durys, šešėliai galvoj pilsto smėlį,

lieka įspaudai vėjo praėjus rytiniams šamaliams

(kartą šviečiantį ežį virš tekančios pievos iškėlei),

vis išeit negaliu, užsitrenkus šarvojimo salėms,

dar sapnai lietumi užminavę pagalves kamuoja,

prakaituotais sparnais angeliūkščiai nuo žemės pakyla,

iš mėnulio dantų po medžiu buvom statęsi troją;

dabar vėjas durnyno ten suka rūdijančią rylą,

amalgamoj dėvėtos vienatvės ir pragulos veido,

aš ir mėnuo naktim tavo duženas veidrody semiam,

visos spynos išlaužtos, trumpam liūdesys išsiskaido – -

kol našlaitės pražys

dvasioj skambant

skardiniams

būgneliams