Užribis

ŽIVILĖ ALEKNAITĖ

1410 m. liepos 15 d. – netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino.

1878 m. – Jano Matejkos „Žalgiris“.

1947 m. „Žalgirio“ komanda pirmą kartą tapo TSRS čempionato aukso medalio laimėtoja. Seniausias ir tituluočiausias krepšinio klubas Lietuvoje. Kauno krepšinio komanda nugalėjusi Maskvos Centrinį armijos sporto klubą (CASK).

1987 m. – Šarūno Saukos „Žalgirio mūšis“.

2006 m. – dar viena data Žalgirio laiko juostoje. Žiūrovui pateikiama „šviežia“, daug interpretavimo krypčių nurodanti žinomo įvykio versija – individualus ir šiuolaikiškas, nepataikaujantis žiūrovui, bet žvilgsnį prikaustantis Ugniaus Gelgudos „Žalgiris“.

Audiovizualinėje instaliacijoje, panoraminėje trijų skaidrių projekcijoje „Žalgiris“ kūrėjas savąją interpretaciją pateikia tvirtai ir tuo pat metu palikdamas daug laisvės stebėtojui. Autorius parodo, kad kūrinys aiškiai neatsitiktinis, tačiau sąmoningai atsiriboja nuo bet kokio konkretaus konteksto pasirinkimo ar „pigaus“ (banalaus) susigretinimo su kitais autoriais. Natūraliai kyla klausimas – kokio poveikio stebėtojui siekė menininkas? Tikslas – sugretinti tai, kas sunkiai suderinama, ar atskirti nedalomus dalykus?

Ugnius Gelguda. Žalgiris. 2006

Didelio formato projekcija yra vizualiai suskirstyta į tris dalis, kuriose vaizduojama jaunų šėlstančių, energija (o gal net agresija) trykštančių žmonių minia, tačiau žiūrovas yra už nematomos ribos, jis tarsi nėra visos tos „masės“ dalis.

Tai įsivaizduojama bendruomenė, kontaktuojanti su stebėtoju per atstumą, skiriančios ribos padedama. Toks autoriaus atskyrimas, palaikomas atstumas tarp dviejų dėmenų, skirtingų barikadų pusių, keista, bet jas visiškai sugretina, priverčia „bendrauti“. Gelgudos fotografijos minia „kalbasi“ su ta kita – vieno atsitiktinio stebėtojo ar kelių tūkstančių žiūrovų minia. Darbas sukuria ir užfiksuoja santykį tarp bendruomenių, autorius leidžia matyti ir individualizuoti minioje matomų narių veidus, tačiau jie čia nėra tokie reikšmingi kaip išraiškos ir kūnų pozicijos plastika. Menininkas visiškai nenaudoja jokių atributų ar detalių, nurodančių, kokia jo „žalgiriečių“ tapatybė, kuo užfiksuotoji ekspresyvi minia tiki. Gelguda aiškiai sąmoningai palieka vietos interpretacijoms.

Autorius nelepina žiūrovo, jis jį klaidina ir priverčia mąstyti. Menininko užmintos mįslės kelia klausimus, ar jo bendruomenė inscenizuoja 1410 m. įvykius, kai jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė mūšyje nugalėjo kryžiuočių riterius, ar tai nuoroda į legendinės krepšinio milžinų komandos pergalę, Lietuvai simboliškai reiškusią okupacinės kariuomenės pasitraukimą… Ikonografijos požiūriu galima atrasti instaliacijos sąsajų su Jano Matejkos „Žalgiriu“ – tai formų monumentalumas, panoraminio vaizdo perteikimas ir dinamika. Sąmoningai Gelgudos fiksuojamas chaosas artimas Matejkos nutapytajam ar tai vaizduojama atsitiktinai, galima tik numanyti. O galbūt galima spėti, kad jaunas menininkas visada aktualiai tapatybės ir bendrumo temai atskleisti įkvėpimo sėmėsi ir iš postmodernistinės dailės atstovo Šarūno Saukos? Šis 1987 m. milžiniškoje drobėje išreiškė itin savotišką, tik jam būdingą Žalgirio mūšio versiją. Šis paveikslas labai individualus ir, matyt, pernelyg išreiškiantis savitą Saukos stilių, kad būtų pasirinktas kaip pamatinis Gelgudos kūrinio interpretavimo argumentas. Jaunas kūrėjas nesirenka pasakoti vieną istoriją, tiesiog papildydamas kitus naratyvus, jis savikritiškai siekia neabstrahuotos minties ir taip pat reikalauja kritiško stebėtojo vertinimo.

Vis dėlto kur yra Gelgudos masės priešas? Juk jis būtinas ir aiškiai egzistuoja kūrinyje, o gal už kūrinio ribų, priešais jį… Oponentas priešaky. Nesuvaldoma, maištinga, o gal net karingai nusiteikusi minia prieš tuos už nematomos ribos sustatytuosius. Greičiausiai priešas įsivaizduojamas, galbūt tai nenusakomas skaičius individų, sudarančių vieną nedalomą tapatybę, arba tai „jis“ – vienintelis stebėtojas, savarankiškas priešininkas, kritiškas vertintojas.

Instaliacija, trijų fotografijų jungtis, verčia kelti klausimą ne tik kokie istoriniai, kultūriniai reiškiniai galėjo daryti įtaką kūrinio gimimui, bet ir kaip konkreti socialinė aplinka paveikė šio menininko mąstyseną. Autorius iškelia labai aktualią bendrumo ir atskirties, taikos ir konflikto problemą. Jo „Žalgiris“ iliustruoja tautos identiteto svorį, užfiksuoja atstumą tarp „arti“ ir „toli“, „čia“ ir „ten“. Dinamiška atmosfera, iš fotografijos nebyliai sklindantis triukšmas ir begarsiai riksmai nurodo būdingus šiandieninės chaotiškos visuomenės bruožus, pasipriešinimą ir kartu pavaldumą netvarkai.

Vis dėlto… išsigelbėjimas! Autorius paliko papildomą žinutę tiems, kurie pasiklydo minioje. Iš garsaus klyksmo, ritmingo būgnų tratėjimo ir surežisuotų sirgalių skanduočių pasigirsta tik kovos lauke žvangantis didžiojo kunigaikščio Vytauto kalavijas.