Semiotika ir Jėzus Kristus

GINTARAS BLEIZGYS

Vakar vakare skaičiau savo paties knygą. „Estafetę“.

Ją skaičiau todėl, kad Saulius Vasiliauskas sakė kaip tik dabar ją skaitantis.

Man buvo truputėlį gėda, kad jis skaito šią knygą. Matyt, todėl ir nusprendžiau pats paskaityti – tarsi norėdamas save kiek apraminti, atseit, gal ne tokia jau čia ir gėda. Bet aišku, kad gėda.

Keista, savo poezijos niekada nesigėdiju, o savo „ne poezijos“ gėdijuosi. Ne visada: kartkartėmis. Dabartinis kartas tęsiasi jau beveik trejus metus.

Per tuos trejus metus, kol gėdijausi „ne poezijos“, ramiai sau rašiau poeziją. Žinoma, žodis „ramiai“ yra sąlyginis, nes koks gi čia ramumas, jeigu rašai.

Rašyti iš karto ir poeziją, ir „ne poeziją“ man neišeina. Gali būti, kad poeziją rašyti apskritai niekada neišeina, bet dabar nesivelsiu į prieštaringus svarstymus, kas yra, o kas nėra poezija. Tebus leista materialaus pasaulio ir materialaus kūno kasdien ir taip mulkinamam žmogui imti ir pamanyti, kad buvo tos poezijos. Kokių nors poezijos pėdsakų, nuobirų ar nuogrindų.

Ta poezija tai yra, tai pradingsta. Per pastaruosius trejus metus aiškiai supratau vieną dalyką: poezija nėra tai, kas parašyta, poezija yra tai, kas per tai, kas parašyta, gali tapti poezija kieno nors (tiek ją rašančio, tiek skaitančio) sąmonėje. Poezija yra tai, ką jaučia, ką atranda, dėl ko siunta, dėl ko eina skradžiai ir kiaurai tas, kuris rašo tekstą, ir tas, kuris tą tekstą skaito. Kuo intensyviau tai daro, tuo daugiau atsiranda poezijos. Skaitytojas ir rašantysis yra toks pat poezijos autorius. Nes poezija yra tai, kas atsiveria už parašytų žodžių, už kiekvieno patirties, fantazijų. Anapus. Per pastaruosius trejus metus sulaukiau šiek tiek komplimentų dėl savo parašytų eilėraščių. Iš pradžių man tai buvo malonu, netgi didžiavausi, kad aš taip parašiau ir kad mane giria. Paskui supratau, kad tie, kurie randa poezijos mano eilėraščiuose, patys yra poetai (net jeigu ir nerašo eilėraščių). Jie sugeba perskaityti kažkokią savo patirtį, savo fantazijas, savo lūkesčius, savo anapusybes. Tai jie atranda. Galbūt net atranda tai, ko aš nepamečiau. Jie patys rašo tekstus savo sąmonėse. Kaip kokį molį, kaip substanciją ima mano tekstus ir minko, perminko, apreiškia – –

C. G. Jungas. Kolektyvinė pasąmonė. Pajutau tai empiriškai. Labai aiškiai ir šviesiai. Be jokių šešėlių. Poezija – kaip tam tikros žmonių grupės kolektyvinis sapnas. Poezija nėra užrašytas tekstas. Ji yra teksto galimybė, esanti užrašytame arba išgirstame tekste. Nuolatinė galimybė ir užbaigtis kuriančiojo arba skaitančiojo, klausančiojo sąmonėje. Rašantysis sapnuoja, skaitantieji arba klausantieji irgi sapnuoja. Eilėraštis yra laužas, į kurį kiekvienas gali įmesti savo pliauską. Savo patirtį. Savo poetinę jėgą. Ir juo giliau ta asmeninė patirtis sminga į kažin kokią bendrą patirtį, bendras fantazijas, bendrus sapnus, bendras kitokio pasaulio, kitos tikrovės, metafizikos, anapusybės nuojautas, kurias sugeba atpažinti kiti, juo daugiau atsiranda poezijos. Susikuria tam tikra asmenų, kurie pamato poeziją, bendrija.

Tą tarsi pro kokį rūką jutau rašydamas knygą „Giedanti tuštumon kariuomenė“. Eilėraštyje „kalbančių tuštumon brolija“ apie šitą bendruomenę kalbėjau tarsi apie meilės giesmę (gyvenimo pilnatvės giesmę?) giedančius kurtinius, kurie yra medžiojami būtent tuo metu, kol gieda giesmę. Kaip stebėtojui su vokiečių medžiotojais teko dalyvauti tokiose medžioklėse. Medžiotojai ilgai tyko miške krūmuose ir stengiasi nesujudėti, kad neišgąsdintų baikštaus paukščio, o kai šis užgieda meilės giesmę ir iš gyvenimo pilnatvės nustoja girdėti, kas dedasi aplinkui, medžiotojai staigiai šoka iš krūmų ir bėga kuo arčiau medžiuose tupinčių paukščių. – – Ir šauna. Mirtis rojaus soduose. Mirtis iš laimės pertekliaus. – – Mirtis medžioja mus net tomis akimirkomis, kai jaučiamės esą patys gyviausi. – – Kurtinys nebijo mirti, nes jis tą akimirką yra kiaurai paniręs į gyvenimą. Toks gyvas, kad net nemirtingas. Ir tik patiems medžiotojams gali pasirodyti, kad jie nušauna kurtinį. Gyvybės nušauti neįmanoma. Kaip ir kuriančiojo. Kaip kiekvieno mūsų, kurie ragavome gyvenimo, kylančio ne iš šio pasaulio. Kaip tų akimirkų, kuriomis išėjome iš savęs ir iš visko, kas gali mus apriboti. Tam, kuris žvelgė giliau negu visi apribojimai, kuris žaidė ir maudėsi anapus materijos nevisavertiškumo, mirtis neegzistuoja. Tokio mirtis neapriboja. Kaip ir laikas. Kaip daiktai, kaip baimės ar mąstymas. Nėra kas galėtų apriboti. Tą suvokiau rašydamas „Sodą“. Rūkas ir visokios miglos pamažu sklaidėsi ir aiškėjo daug dalykų. Ir kai man dabar kas nors sako, kad yra „jėgos“ kai kuriuose mano eilėraščiuose, tai atsakau: ne eilėraščiuose – tavyje, kuris randi ten „tos jėgos“, tu esi pilnas jėgos, pilnas pliauskų ir ugnies, gyvenimo, šėlsmo. Nuo tam tikro laiko pasidarė įdomiau ne ką aš pats parašau, bet tai, ką kažkas pajuto, suvokė skaitydamas tai, ką parašiau. Juk užrašyti pavyksta tik labai nedidelę dalį „tos jėgos“, kuri verčia rašyti ir atveria pasaulį taip, kad galėtum rašyti. – – Man labai įdomu, kokia jėga siaučia tuose, kurie skaito užrašytus tekstus arba klauso ir kurie atranda tai, kas yra parašyta. Ir ko nėra parašyta. Ką jie atranda?

Bertrand Desprez. Iš ciklo „Homanimus“

O kai apie poeziją kalbu kaip apie kolektyvinį sapną, tai ar kalbu apie teksto autoriaus mirtį? Taip, kaip kalba struktūralistai? Tikriausiai. Bet kartu ir kitaip. Kažkaip čia yra viskas daug sudėtingiau. Neabejotina, kad autorius miršta, nes autoriai yra visi stovintys prie laužo, bet tekstas turi būti toks autentiškas, toks iki kraujo ir sąmonės gelmių sutampantis su autoriumi, kad net atskiras, savas ir kitiems, bendras. Atpažįstamas kaip bendrybė ir kaip pati intymiausia, autentiškiausia kiekvieno patirtis. Autorius turi būti toks gyvas, kad net miręs. Ir toks miręs, kad net gyvas. Teiginiai lyg prieštarauja vienas kitam, nes žmogaus mąstymas remiasi opozicijų principu: mes suvokiame, kas yra juoda, nes galime tai palyginti su balta. Mąstymas yra plati erdvė, bet su ribomis. O ten, kur yra ribos, yra ir ribojimai. Mąstymas yra žmogaus apribojimas. Tai yra materija, o materija riboja. Mąstyme nėra tikėjimo. Mąstymas yra tarsi tikėjimo priešprieša. Įsivaizduokim Kristų sakant: iš tiesų, iš tiesų, sakau jums, jeigu turėtumėt mąstymą bent garstyčios grūdo dydžio ir įsakytumėt šiam medžiui išsirauti ir pasisodinti į jūrą, taip ir įvyktų. Kristus kalbėjo apie tai, kad tikėjimas yra svarbiausias, o ne mąstymas.

Mąstymas gali padėti suprasti daiktų ir reiškinių ryšius ir sąveikas, bet naujo pasaulio mąstymas nesukurs. Iš vieno pasaulio jis galėtų sukurti kitą pasaulį. Bet sukurti pasaulį iš nieko mąstymas negali. Jis negali veikti pagal ne šio pasaulio (ne materijos) dėsnius, nes jis yra materija. Jis gali sumodeliuoti, kad, norint perkelti medį, reikia kastuvo arba ekskavatoriaus ir t. t., bet negali sumodeliuoti to, kas nepaklūsta materijos dėsniams. Kalbėdamas apie medžio išsirovimą ir persisodinimą per tikėjimą, mano manymu, Kristus kalba ir apie tai, kad žmonės turėtų išsivaduoti iš visokių stereotipų, baimių, priežasčių ir pasekmių grandinių, prietarų ir mąstymo. Mąstymas tam tikra prasme (kitokios būties prasme) tėra prietarai. Tikėjimas yra beprotybė. Bet tik tada, jeigu atskaitos tašku laikysime mąstymą ir šį pasaulį. Jeigu žvelgsime iš kaži kokių kitų pozicijų, gali pasirodyti, kad ši „beprotybė“ yra pats tvirčiausias pagrindas ir tiesa, o mąstymas bereikšmis. Specialiai parašiau „iš kaži kokių kitų pozicijų“, nes manau, kad tose kaži kokiose kitose pozicijose ir gyvena „numiręs autorius“ ir pati poezija. Laužas dega ten. Ne šio pasaulio ir tikrai ne laiko laužas.

Ir dar šiek tiek apie „kaži kokias kitokias pozicijas“. Šią sampratą paėmiau iš semiotikos. Semiotika teigia, kad bet koks veiksmas šiame pasaulyje, bet kokia transformacija iš taško A į tašką B yra galima tik nutraukiant būties tęstinumą. Algirdas Julius Greimas naratyvinio teksto lygmens analizės metodiką grindžia stebuklinių pasakų siužetais ir kalba apie tai, kad būties tęstinumą nutraukti galima tik pakliuvus į utopinę erdvę (Jonelis užmuša slibiną dausose, jūros dugne, oloje ir panašiai). Tai ir yra toji „kaži kokia kitokia pozicija“. Erdvė, kurioje negalioja kasdienio gyvenimo stereotipai. Netgi drįsčiau sakyti: negalioja mąstymas. Norint nutraukti būties tęstinumą – sukurti pasaulį (pasaulėlį, erdvės kampelį) iš naujo – reikia antimąstymo. Tikėjimo?

Semiotika ir Jėzus Kristus – –

Ir gėda – –

Gintarą Bleizgį trejus metus kamavusi gėda (kuri vakar ėmė ir netikėtai pasibaigė) dėl jo parašytų „ne poezijos“ tekstų – –

Kodėl man gėda, jeigu kaip autorius esu miręs? Atsakymai galėtų būti labai įvairūs, pavyzdžiui: gėda todėl, kad prasti tekstai, arba: gėda todėl, kad nesu miręs kaip autorius ir panašiai. Bet turint mintyse tai, ką kalbėjau apie laužą ir autoriaus mirtį, įdomiausias man būtų antras variantas: gėda todėl, kad nesu miręs kaip autorius. Tai vis dėlto esu ar nesu miręs? Kokia čia utopinė erdvė? Koks čia tikėjimas, o ne mąstymas? Kokios priešpriešos?

Teisingiausias atsakymas į klausimą „Kodėl man gėda, jeigu kaip autorius esu miręs?“ yra pats klausimas. Būtent todėl man ir yra gėda. Būtent todėl, kad „kaip autorius esu miręs“, nesugebu būti savo tekstų autoriumi – nematau to, ką mačiau juos rašydamas ir ką mato kai kurie, kurie vis dėlto skaito šiuos tekstus, pavyzdžiui, Saulius Vasiliauskas. Esu apakęs ir šūdinas. Neišsiveržiu pro šių tekstų ribas. Neprieinu prie laužo.

Yra čia daug visokių „bet“. Visokių pasiteisinimų, labai lengvai įvardijamų dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad mano „ne poezijos“ tekstai labai atviri, labai daug ten visokių žodžių, visokių požiūrių, gana tiesmukai išsakytų (poezijoje ir žodžių mažiau, ir požiūriai gerokai labiau „įslaptinti“, t. y. palikta daugiau erdvės ir panašiai), dabar rašyčiau kitaip, netgi žinau, kur ir ką būtų galima taisyti, ir netgi mėginau imti ir pataisyti (tada tekstai tapo iš viso šūdini), be to, eilėraščius „tiesiog“ man sekasi rašyti geriau negu „ne poeziją“, ir dar visokių dalykų galėčiau privardyti. Bet tai nesvarbu.

Kalbama apie autoriaus mirtį. Paradoksalu, bet supratau, kad savo tekstų gali gėdytis tik miręs autorius. Autorius, nesugebantis būti autoriumi. Praradęs galią autorius. Kad atsirastų menas, autoriui neužtenka numirti. Jis turi mirti ir prisikelti, mirti ir prisikelti, apsivemti ir prisikelti, įveikti viską ir prisikelti, neturėti ryšio su savo tekstu ir drauge būti tuo tekstu. Tiesą sakant, sąvoka „mirtis“ čia apskritai negalima. Nes mirties čia nėra. Čia yra nesibaigiančios gyvybės, pilnatvės ir nemirtingumo pasaulis. Kai kalbu apie meną, tai man priimtina yra tik tokia sąvoka – „prisikėlęs (arba nubudęs) autorius“. Taip, jis turėjo numirti. Bet to nepakanka.
Reikia dar ir prisikelti. Pereiti į pasaulį, kur net mirtis nėra ribojimas. Reikia ne tik nueiti į utopinę erdvę, bet dar reikia iš jos ir sugrįžti. Sugrįžti tuo, kuo neįmanoma būti be prisikėlimo, be perkeitimo. Sugrįžti tuo, kuris yra aukščiau už priežastis ir pasekmes, stereotipus ir net mąstymą. Suprantu, kad daug skambumo yra tokiuose teiginiuose, kad tai, sakykim (arba „sakykit, jei kas norit“, nes aš taip nesakysiu), nepasiekiama. Gal. Man svarbu viso šito pėdsakas. Mirties ir prisikėlimo. Pastanga. Šukė. Nuobira. Dvelksmas.

Nusprendžiau vėl rašyti „ne poeziją“. Nubudau. Nieko tobulo, bet kol kas užtenka tik krypties. Kas pasikeitė mano gyvenime per tuos trejus metus, kol sau „ramiai“ rašiau poeziją? Pasikeitė santykis su rašymu, su tekstu. Prisimenu, kaip 2011-ųjų balandžio mėnesį stovėjau Miuncheno centre, Pirklių gatvėje, ir paskambino Arnas Ališauskas. Pasakė maždaug taip: „Gintarai, ir aš susinervinau, kad už savo „Joną Krikštytoją“ negavai „Poezijos pavasario“ premijos.“ Taip. Tada man kažkaip atrodė labai svarbu ją gauti. Paprastai, žmogiškai. Norėjosi būti kur nors įvertintam po trejus metus trukusio valstybės persekiojimo, nuolatinio sekimo, klausymosi, ką veikiu, net tualetuose, po Lukiškių, mamos mirties. Galvojau, bent literatūroje galėtų pasisekti. Stovėjau toje gatvėje, tarp senovinių namų, nesiliaujančio žmonių srauto, šalia grojo toks elgetaujantis muzikantas kaži kokiu man nematytu instrumentu, panašiu į labai didelį metalofoną, grojo Mozarto, Schuberto kūrinius, buvo tikrai gražu. Žmonės ėjo ir ėjo. Ir užslinko juodas didelis debesis. Audra. Visi tuoj tarsi kokios skruzdės išbėgiojo į šalia esančias parduotuves, kavines, nuskubėjo namo. O aš stovėjau tuščioje gatvėje ir galvojau, kokie menki mes esame, žmogeliukai skruzdėliukai. Kiek daug čia ką tik mūsų buvo ir štai vienas, tegu ir juodas, debesis visus išblaškė. Nebeliko nieko. Vėjas, lietus ir grindinys. Ir taip gera. Taip, kaip būna gera įsakant medžiui: išsirauk su šaknimis ir persisodink į jūrą.

Gali būti, kad kaip tik tada pajudėjau iš taško A. Iš taško, kuriame būdamas kažką norėjau įrodyti savo tekstais, gauti įvertinimą. Kaip šuo kad nori mėsos gabalo. Gal tada santykio su savo tekstais požiūriu žengiau į utopinę erdvę, joje plaukiojau dar dvejus metus. Per tuos metus parašiau dar tris poezijos knygas, kurias sau iš lėto dabar galėsiu leisti ir kuriomis nieko nenoriu įrodyti. Nes įrodinėti yra ne mano reikalas. Laužas dega. Ramiai ir negailestingai mėtau į jį save. Ir matau, kad esu nesudegantis – –