Leviatano pilve

KASPARAS POCIUS

Man Londonas – ne Didysis Benas ir ne Sitis, ne žmonių pilni parkai ir netgi ne savaitgaliais kaip bičių avilys dūzgianti Oksfordo gatvė, į kurią kasdienių žmonių minia atplaukia patenkinti savo poreikių ir malonumų ir kuria vėliau įkandin tų žmonių pradeda plaukti devynios galybės maišų. Kaip sako Marxas, palikime šį triukšmingą kapitalistinės visuomenės paviršių ir nerkime į slėpiningas gelmes. Mano Londonas – tai požemis, metro, tiksliau – visa milžiniška daugiagalvį miesto kūną jungianti transporto sistema, jo sąnariai.

Vadinti Londoną organizmu neapsiverčia liežuvis, tai netgi ne daugiagalvė hidra; tai – milžiniškas tinklas, sietas, atskiriantis tai, kas funkcionalu, nuo to, kas neproduktyvu. Nuosėdomis be gailesčio atsikratoma, nors jos vis dar apreiškia savo apnuogintą gyvybę metro tuneliuose, nakvoja prabangos prieigose apsikrovusios šimtais kuprinių ir tūkstančiais aplink jas apvyniotų maišelių. O likusieji, funkcionalieji, yra paliekami tinkle, kad kaip įmanydami šokinėtų ant konkurencijos batuto siekdami prisitaikyti prie gyvenimo Leviatano pilve. (Nesiekdamas nieko daugiau, tik efekto, pasitelkiau šią moderniosios valstybės mitologiją primenančią metaforą, nes ji Londonui tinka galbūt daugiau nei kitiems Europos miestams, kuriuose teko lankytis. O ir pats Leviatanas, deja, nepranyko kartu su kitais modernybės mitais, tai aprašysiu vėliau.) Tas liaudies kratymas, demokratija, neatskiriamas nuo ūžesio, dundesio ir nuolat ventiliuojamo karščio Londono viduriuose. Būdamas metro niekad neatsikratai minties, kad esi kažkieno viduje, pilve. Imperijos pilve.

Dairaisi aplinkui, matai visą miestą, visą pasaulį viename vagone. Kostiumuoti Sičio klerkai sėdi šalia sikhų – kampinių parduotuvėlių savininkų, šalia vienas kito prisėda indas ir arabė su burka. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Nieko bendra neturinčiųjų miestas, kurio bepamatiškumas netrukdo normoms pajungtai egzistencijai. Kiekvienas judesys, kiekvienas ištartas žodis Imperijoje kuria normas, kurios yra imperinės tvarkos pagrindas. Kiekvienas metro vagonas gali tapti miesto centru, jei kažkas prasprūs pro imperinės kontrolės sietą. Ant metro vagonų grindų vakarais besimėtančių kava ar kokakola aptaškytų bulvarinių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose mirga nusikaltėlių nuotraukos – papjovė, pagrobė, sudegino. Tokie kriminalai yra ne marginali imperinės žiniasklaidos politikos dalis, jie ją formuoja. Kiekvienas kriminalas išsiūbuoja Leviatano tvarkos pamatus, kenkia jo stabilumui. Prieš mėnesį tokia grėsme ne tik Londonui tapo juodaodžiai islamo išpažinėjai, nupjovę galvą Britų Imperijos kariui. Žmogus liko sveikas „netikėlių“ krašte Afganistane, grįžo namo ir – štai tau. Tikras riterių romanas. Pirmuosiuose bulvarinių skaitalų puslapiuose įkeltą jo portretą išvydę pikti ir kerštingi britų neonaciai visą savaitę rengė savus kryžiaus žygius prieš vietinių ateivių pasaulius. Kita žinia, privertusi džiūgauti anapus moralės genealogijos atsidūrusius britų kairiuosius, – geležinės Megės mirtis prabanga pulsuojančiame „Ritz“ viešbutyje. Jos, kaip ir jos bičiulio sąmokslininko Ronaldo, senatvė buvo apdengta ligotos užmaršties šydu. Galbūt tik užmarštis saugojo šiuos du veikėjus nuo krikščionims deramų sąžinės sąskaitų už praeities darbus – sukeltas krizes, grobuonišką elgesį su gamtos ištekliais, kovotojų už teisingumą persekiojimą, geresnių ar blogesnių gerovės valstybių sužlugdymą. Nežinau, kodėl dvejopų standartų neatsikratantys istorikai ir kiti anekdotų pasakotojai nedrįsta Megės su Ronaldu sugretinti su Brežnevu ir kitais Tarybų šalies lyderiais marazmatikais.

Grįžkime į metro. Kokia jame atmosfera? Sekinantis nuovargis? Taip. Imperijoje išlieka produktyvieji. Tie, kurie seniai pamiršo teisę dirbti aštuonias valandas per dieną. Tie, kurie – mačiau savo akimis – penktadieniais išeina iš biurų ir su prabangiais kostiumais, išnirę iš batų, griūva aukštielninki ant gaivinančios parko žolės. Girdėjau pasakojimą, kad viena labai gabi studentė, priversta atidirbti savo skolą už mokslą, ėmėsi įrašinėti kiekvieną savo darbo valandą į kompaktinius diskus. Perklausiusi juos, ji neišgirdo nieko daugiau, tik klaviatūros tarškėjimą. Tai tęsiasi kasdien, jau daugybę mėnesių. Jokios galimybės mokytis, bendrauti. Kylančiai pagundai paversti savo kasdienybę meno kūriniu ir atiduoti galerijai ji atsispiria. Kita mergina, firmoje dirbanti dizaino studentė, pasakojo, jog kartais darbe praleisdama trylika valandų uždirbdavo tiek nedaug, kad jos draugai klausinėjo, ar tai – pusetatis. O štai jos bosas, atidavęs jos per vieną dieną padarytą reklaminį užsakymą, akimirksniu uždirbo keliasdešimt tūkstančių. Štai tau ir miesto įvairovė.

Nors nuovargis nuo metro neatsiejamas, esama ir kitos patirties – estetikos kuriamo geismo. Jis neišnyksta net aplink kaupiantis nuobodulio ir abejingumo rūkui. Metro stoties perone ištiesta daili balta moters ranka; juodoje odoje inkrustuotos juodos, smalsios akys, bėginėjančios kitų veidų tekstų paviršiumi; besibučiuojantys gėjai, autobuse apsupti jaukios nakties tamsos; tūkstančiai bučinių, gausybė netyčinių prisiglaudimų, kurių esmė toli gražu neišsitenka priverstinai šaltame „sorry“. Tai Imperijos vidinės priešininkės daugybės (multitude) geismas. Geismas, kuris neatsiejamas nuo įvairovės ir hibridizacijos, kuris niekina ir nepaiso nei modernybės nubrėžtų teritorijų ribų, nei nuolatinių Imperijos saugumo taisyklių. Įvairovė verčia ne saugotis, bet priešingai – stiprina geismą, verčia atsiduoti nežinomybei, kuri, priešingai nei įgrisusi drungna, iki plaukų pašaknių nuspėjama namų šiluma, tave įkaitina, priverčia jausti intensyvumą, tankiau plakti širdį, priverčia kūną veikti kitaip nei iki šiol, nes tavo siela, pasak Spinozos, jau žino, ko nori kūnas, ir to siekia.

Nuo sielos ir kūno savižinos, kurią Spinoza vadina afektu, neatsiejamas ir kitas čia paplitęs įprotis, kurį broliai lietuviai yra dažnai linkę pakritikuoti, – šypsena. Kitaip negu cinikai, kaltinantys londoniečius nenuoširdumu, aš manau, kad tarpusavyje nuolatos rodomos emocijos ir ištariami mandagumo ar atsiprašymo žodžiai – tai daugybės išgyvenimo strategija. Tarpusavio jautrumas privalo atpirkti šaltumą ir įtampą darbe, tai tarsi anestetikas, padedantis pakelti nepakeliamą kasdienybės naštą. Kartais pagalvoju, kas nutiktų, jei vieną dieną londoniečiai pradėtų elgtis taip, kaip gatvėse ir troleibusuose dažnai elgiasi lietuviai. Ar tai virstų revoliucija, nuolatos apmaldomų jausmų sukilimu prieš nepakenčiamas gyvenimo sąlygas, nuolatinį laisvės, galimybės gyventi malšinimą kontrolės įrankiais? O gal tai taptų kažkuo panašiu į įvykusias prieš keletą metų riaušes, ir žmonės tiesiog plėštų ir degintų vieni kitus. Žinoma, viskas priklauso ne tik nuo įpročių, bet ir nuo emocijų, nuo spinoziško afektų dominavimo…

Stoviu debesuotoje, vėjuotoje stotyje. Tai nėra viena tų puikių senovinių stočių, kurių į valias prisižiūrėjome vakarinėje Londono dalyje. Tai Londono rytai. Buržuaziniuose vakaruose tvyro spektakliška ramybė, o rytuose viskas atrodo ryškiau, lyg apsirūkius. Nuolat zujančių policijos mašinų sirenos, aitrus marihuanos kvapas, spalvotos odos žmonės – patricijų čia reta, spalvų margumyną praskiedžia nebent kairuolišką reputaciją įgijusio Goldsmitho universiteto studentai. Užmezgiau ryšius su viena studentų grupe, pasiryžusia griauti sienas tarp universiteto ir jo aplinkos, vietinių bendruomenių, pralaužti užtvankas, atitvėrusias akademinę ramybę nuo politikos, istorijos, veiksmo. Pagrindinis šios grupės tikslas – gaivinti bendrijas (commons), nuo feodalizmo gyvavusią bendruomeniškumo formą, kuriai nuo pat modernybės pradžios grasina geležinė nematomoji rinkos ranka. Bendrijos – bendras naudojimasis gamtos ir kultūros ištekliais – leido bendruomenėms išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, todėl šią teisę žmonės turėjo sunkiai ginti. Dabar gyvuosius Imperijos audinius vis labiau ėdant privatizacijos rūdims, bendrijų problema vienija įvairių tautų studentus, kurie kasasi po liberaliai neutralaus, švytinčio pramogų ir linksmybių miesto pamatais ir nori atrasti miestą formavusių neramumų, socialinių kovų židinius. Pagundai šitaip perskaityti miesto istoriją neatsispyriau ir aš. Ir štai – sėdime parkuose kartu su tailandiečiais, italais ir anglais, skaitome tekstus ir apie juos diskutuojame, valgome savo pasigamintą maistą, kartais valandai nusėdame atslūgusios Temzės dugne, klajojame po Rytų Londono gatves, kol prieiname visus mus erzinančius skelbimus apie privačią nuosavybę, kuri atėmė iš neturtingų londoniečių upę. Kuriame kitokias gyvenimo formas, galbūt kada nors susikirsiančias su dominuojančia Imperijos tvarka.

Įlipęs į traukinį draugiškai apšiurusioje Rytų Londono stotyje nejučia prisimenu Marxo hipotezę, kad gamybos būdas keičiasi tada, kai gamybos jėgos kokybiškai praauga gamybinius santykius. Klausiu savęs: kodėl ši protinga, išsilavinusi minia nepajėgia nusimesti nuo pečių šitų nužmoginančių gamybos santykių, kodėl ji neišdegina Leviatano nasrų ir nepradeda plūsti iš jo gerklės? Galbūt ne vergija, o nevaržomos laisvės galimybė yra tai, kas labiausiai mus gąsdina? Juk mūsų išlikimą Imperijoje palaiko ne transcendentinis Įstatymas, bet kasdienis įprotis, norma ir prievartinės tos normos primetimo formos. Tai, kaip policija reaguoja į bet kokius neramumus, puikiai atskleidžia Imperijos gyvavimo esmę – Imperija gyva atgrasymu, Imperija yra policija. Kas tuomet lieka? Nepaklusti ar tik imituoti nepaklusnumą? O gal – atsikratyti blogo įpročio gyventi vergo gyvenimą, gyventi į niekad nesibaigiančią skolą?

Sėdėdamas traukinyje, pasuku galvą į šoną. Netoli Batersio jėgainės, kurią nukeipusio industrinio kapitalizmo simboliu pavertė „Pink Floyd“ albumas „Gyvuliai“ (jos atvaizdas tapo šio albumo viršeliu), stovi garsusis slaptųjų tarnybų pastatas, aklinai apsėtas vaizdo kameromis ir palydovinėmis antenomis. Džeimso Bondo darbovietė galinga ir gyvybiškai svarbi galios struktūroms – kaip Leviatano akis. Imperija, žvelgdama į mus, mato save. O ką stebeilydami į ją matome mes?