Dar kartą apie iššvaistytą ir susigrąžintą laiką
KAROLIS DAMBRAUSKAS
Prarastasis laikas?
Kažkas juokaudamas kartą pasakė, kad laikas yra pagrindinis Marcelio Prousto kūrinio „Prarasto laiko beieškant“ herojus. Jeigu herojumi laikytume tai, ką koduoja pirminė šio žodžio semantika – didvyrį (gr. hērōs – didvyris), genties vadą arba karžygį, po mirties sudievintą ir tapusį mitine arba religine būtybe, – galbūt tuomet toks pasakymas neatrodytų įtartinas. Viena vertus, Prousto kūrinys kalba apie negrįžtamai praėjusį, mirusį laiką, kita vertus, paieškose aktyviai dalyvauja atmintis, grąžinanti ir sudievinanti šį prarastąjį laiką. Kas gi pradangino laiką arba kurgi jis buvo pamestas? Bet prieš atsakant į klausimą norisi paminėti kai kuriuos autoriaus gyventos Belle Époque bruožus. Istorikas Normanas Daviesas savo kolosalioje knygoje „Europa: istorija“ taip išreiškė vieną esminių šios epochos bruožų – pokyčių greitį: „1895 m. Henry Jamesas, amerikiečių romanistas, gyvenantis Europoje, ėmė naudoti elektrinį apšvietimą, 1896 m. jis važinėjo dviračiu, 1897 m. rašė rašomąja mašinėle. Ir visa tai buvo laikotarpiu, kurį Britų karališkoji komisija vadino Didžiąja depresija“ (Davies, p. 17). Tuo metu sparčiai vystėsi transporto priemonės: atsirado dviračiai, geležinkeliai, autobusai, lėktuvai – ir tokios telekomunikacijos priemonės kaip telegrafas ir telefonas. Visuomeniniame gyvenime šiuos pokyčius lydėjo politinis ir socialinis nestabilumas. Čia pirmiausia paminėtina Dreyfuso byla, kuri supurtė ir suskaldė Prancūzijos visuomenę. 1905 m. neatšaukiamą „sudie“ viena kitai tarė Katalikų bažnyčia ir Prancūzijos Respublika. Išplito tokios ligos kaip cholera, tuberkuliozė, vidurių šiltinė, taip pat narkotinių medžiagų vartojimas. Viešnamiai ir paleistuvavimas sudarė sąlygas plisti tuo metu sunkiai pagydomai tuberkuliozei. Galiausiai Pirmasis pasaulinis karas sudaužė visas ilgalaikės gerovės ir laimingo gyvenimo iliuzijas, kurias puoselėjo ši epocha (Gamble, p. 23).
Prousto kūrinys, galėtume sakyti, tam tikra prasme išreiškia šią kaitą. Lygindamas Prousto ir Šatrijos Raganos kūrybą, literatūrologas Eugenijus Žmuida yra atkreipęs dėmesį, kad Prousto (ir Šatrijos Raganos) kūryba – elegantiškas ir kandus atsisveikinimas su aristokratiškąja epocha. Kūrinių „panašumą lemia ne tik autobiografinis pasakojimas bei vaizduojamo laikotarpio sutapimas, bet ir priklausymas tam pačiam nuo istorijos scenos nueinančios XIX a. aristokratijos luomui, su kurio elegancija elegantiškai atsisveikina abu kūriniai“ (Žmuida, p. 42). Elegantiškai ironiškas jis yra tiek savo luomo, tiek naujosios buržuazijos atžvilgiu. Prancūziškai susako tau tokį subtilų įžeidimą, po kurio nebežinai, ką daryti – įsižeisti ar tik kvailai nusijuokti. „Ir taip, apsvaiginta saviškių linksmumo, girta nuo bičiulystės, apkalbų ir pritarimo, ji* tartum paukštis, palesintas biskvitu, sumirkytu karštame vyne, tupėdama ant savo laktos, kūkčiojo iš didžio draugiškumo.“
Būtų galima netgi pasakyti, kad visas kūrinys yra lyg pagreitintas filmas (kinematografas – dar vienas minėtos epochos bruožas), perteikiantis epochai būdingo greičio beprasmiškumą. Septyniuose tomuose „prasisuka“ epochos pakilimas ir smukimas. Būtent čia, anot Frankfurto kritinės mokyklos atstovo Walterio Benjamino, ir slypi autoriaus žygdarbio mastas: „Proustas įvykdė milžinišką žygdarbį, per vieną akimirksnį ištisu žmogaus gyvenimu pasendindamas visą pasaulį. Būtent šis susikoncentravimas, kuris žaibiškai sunaikina tai, kas paprastai tik vyksta ir blykšta, vadinamas atjaunėjimu. „À la recherche du temps perdu“ – tai nuolatinis bandymas visam pasauliui suteikti didžiausią dvasinę įtampą. Ne refleksija – prisiminimas yra Prousto metodas. Jį yra persmelkusi tiesa, kad mes visi neturime laiko išgyventi tikrųjų mums skirtų egzistencijos dramų. Todėl ir senstame, ne dėl kokios kitos priežasties. Veido raukšlės – tai rašteliai į mūsų duris beldusių didelių aistrų, didžių įžvalgų – tačiau mes, šeimininkai, nebuvome namie“ (Benjamin, p. 57–58).
Akis tegali fiksuoti 24 kadrus per sekundę. Su didesne kadrų kaita sąmonė susidoroti negeba. Lygiai taip pat ir sparta paženklintoje epochoje daugelis greitų potyrių lieka už sąmoningo patyrimo ribų, egzistencinėms dramoms – momentams, kai esminių sukrėtimų ir išlydžių metu formuojasi gyvenimo pagrindai, – anot Benjamino, laiko paprasčiausiai nelieka. Pagreitindamas natūralią įvykių kaitą taip, kad epochą būtų galima perskaityti teturint vieną gyvenimą (nors, dievaži, skaitantiems kūrinį gali pasirodyti, kad ir vieno yra per mažai), Proustas siekia atskleisti mums moderniųjų laikų prarasto / iššvaistyto laiko tragediją. Tačiau jo kūrinį lygiai taip pat būtų galima vadinti moderniųjų laikų Commedia: po daugybės į aklavietes vedančių patyrimų pasakotojui vis dėlto pavyksta ištrūkti iš visa ryjančio laiko nagų ir paskutinėje romanų ciklo dalyje laikas su išsigelbėjimo galimybe yra atgaunamas. Visgi komedija neatsiejama nuo tragedijos, todėl nuojauta sako, kad ten, kur yra viena, netoliese turėtų būti ir kita. Einantis laikas romane „sugraužia vieną iliuziją po kitos, stumia į mirtį, jis yra prarandamas“ (Venclova, p. 139–140). Kūrinyje tragedijos esmė yra ta, kad „veikėjai sensta – vieni greičiau, kiti lėčiau. Ir ne tik sensta, bet ir netenka Marcelio akyse įdomumo, paslaptingumo ir prasmės. [...] Ir tada laikas, praradęs įprastą veidą, atsidengia kaip kryptinga, žlugdanti, smerkianti jėga“ (ibid.). Todėl ardantis laiko poveikis yra grėsmė pačiam pasakotojui. Visas nevalingų prisiminimų fiksavimas kūrinyje tad yra kova su mirtimi, realia (kaip žinome, rašytojas sirgo ir romaną rašė būdamas ligotas) ir ta, kurią reiškia pamažu sruvenantis laikas. Prarandamas laikas sąlygoja asmenybės irimą. Tomas Venclova taip pabrėžė ryšį tarp nykstančios aplinkos ir nykstančio „aš“: „Vietoje romantiškų titanų, realistiškų „gyvų žmonių“ ar natūralistiškų aplinkos produktų M. Proustas rodo mums pojūčių, išgyvenimų, automatiškų įpročių rinkinius, neturinčius jokios aiškios šerdies ar bendro daliklio. [...] Tėra, kaip sako M. Proustas, „kekė veidų“ – daugybė atskirų suvokimų, portretų magnio šviesoje, skirtingų asmenybių, skirtingais periodais. Ir visa ta kekė, matyt, tik slepia nuo mūsų egzistencialistiškąjį „kitą“ – pavojingą kitą asmenį, atspindintį ir drauge ardantį mus“ (ibid.).
Štai taip prarastasis laikas pasirodo kaip egzistencijos beprasmybę ir tuštumos pojūtį gimdanti jėga. Tačiau laikas ne tik paprasčiausiai teka, viską niveliuodamas – besruvendamas jis dar visur prispendžia žaltvyksliškų žabangų. Kūrinyje plėtojamos klaidinančios meilės ir pavydo temos. Iš pradžių jos atrodo kaip išeitis, tačiau vėliau paaiškėja, kad jos yra ne kas kita, kaip kliūtys siekiant atgauti prarastąjį laiką: „Meilė gimsta iš vienišumo: joje bandoma įveikti „kito“ tironiją, virsti kitu arba jį ligi galo pažinti (tai iš esmės viena ir tas pat). Ir šie bandymai visada sužlunga: Swano, vėliau ir Marcelio meilė tėra nauji visagalio laiko spąstai“ (Venclova, p. 141). Tik štai skirtumas tarp šių dviejų personažų yra tas, kad antrajam visgi pavyksta išvengti šių laiko paspęstų meilės ir pavydo pinklių. Venclovos įžvalgas papildo šiuolaikinės prancūzų literatūros specialistės Ingos Litvinavičienės teiginys, kad dabartis kūrinyje yra suvokiama kaip savotiška nebūties būsena, „kai „aš“ jau nebėra tasai, kuris buvo anksčiau“. Mokslininkė pažymi moderniam žmogui būdingą nerimą, kurį jis išgyvena stebėdamas savojo „aš“ pasikeitimą, suvokdamas jį kaip mirtį. „Kaip tik todėl, kad dabartis nuolat paženklinta šia jaučiama mirtimi, o ateitis tėra niūrios ir niekuo nepateisinamos dabarties projekcija, M. Proustas gręžiasi į praeitį, kuri jau įvykusi, tad nebekelianti grėsmės ir kurioje rašytojas atranda gyvenimo žavesį bei spalvas“ (Litvinavičienė, p. 395). Autorės teigimu, būtent praeityje slypi gyvenimo prasmingumas. „Leisdamasis į kelionę po praeitį, ieškodamas prarasto laiko, rašytojas tarsi siekia atrasti paties gyvenimo esmę, slypinčią po daiktų ir reiškinių netvariais pavidalais“ (ibid.). Taigi prarandamas laikas yra gyvenimo pilnumos jausmo praradimo, mirties laikas. Tokia traktuotė primena gnostinei pasaulėžiūrai būdingą nusistatymą laiko atžvilgiu, kur tai (kaip ir erdvė) – neigiamo pobūdžio veiksnys, įsikūnijantis kaip blogio jėga, atskirianti Dievą nuo žmogaus. Arba, kaip jau sakėme anksčiau, atskirianti save nuo savęs. Dar Renesanso epochoje pakitus žmogaus supratimui individas imtas suvokti naujai, kaip kažkas, kas yra izoliuotas nuo organiškos visumos. Nuo aplinkos atsietas, Dievo nyčiškai nebejaučiantis (vėliau), suskilęs viduje žmogus tapo modernybės aksioma (Ringmar). Taigi kova su skaldančiu laiku yra tam tikra prasme galynėjimasis su modernybės padariniais. Julia Kristeva teigia, kad Proustui „rūpi įkurti pasaulį, kuriame jo skaitytojai gali ateiti ir bendrauti, lyg jie būtų šventoje vietoje: pasaulį, kur jie gali rasti darną tarp laiko ir erdvės ir [kur] jų svajonės gali būti realizuotos, vietą, kurios baisiai trūksta modernioje tikrovėje“ (Kristeva, p. 6). Šiuo požiūriu atrodo suprantamas autoriaus kūrinio palyginimas su katedra. Kristeva taip pat pažymi, kad nors savotiškai Proustas pastato save greta tokių filosofų kaip Henri Bergsonas ir Martinas Heideggeris, kurie Būtį siekė suprasti apmąstydami Laiką, visgi, prabilęs apie išgyvento laiko (felt time) kategoriją, jis žengia žingsnį toliau. Pastaroji apeina metafizikos kategorijas, sutaikydama tokias skirtybes kaip idėja, trukmė, erdvė ir jėga, suvokimas, emocija, troškimas; ji pasiūlo aukščiausio sudėtingumo laipsnio pasaulį, kaip mėgstamiausią vietą, šventos bendruomenės vietą, kurioje skaitymo mėgėjai gali susitikti (Kristeva, p. 7). Štai dabar apie Proustą galėtume kalbėti ne tik kaip apie mąstytoją, bet ir kaip apie praktiką. Galiausiai galime pasakyti, kad prarandamas pasaulis yra realusis čia ir dabar, kurio netenkama dėl didelės kaitos, nepaliekančios laiko pasauliui įsisąmoninti, jam galutinai išgyventi. Tai nuolatos į nebūtį keliaujantis pasaulis.
Kaip jį atgauti?
Paprasčiausias atsakymas – rašant kūrinį. „Žinome, kad „Prarasto laiko beieškant“ yra rašymo istorija“, – teigia Roland’as Barthes’as (p. 261). Iš tikrųjų, visas Prousto veikalas yra apie negalėjimą kurti. Tiek negalėjimas rašyti, tiek kūrinio rašymas čia eina drauge ir tik kūrinio gale šios dvi lygiagretės susiliečia. Bet kaipgi įvyksta šis susiliejimas?
Jau minėtasis Walteris Benjaminas taikliai pažymėjo, kad Proustas sugebėjo priversti ligą tarnauti savo tikslams, kad jis, paties Benjamino žodžiais tariant, buvo tobulas savo ligos režisierius. Taigi šis romanas – tai ėjimas į mirtį ir savotiškas mirties išnaudojimas siekiant prisikėlimo. Tačiau pasakyti tik tiek nepakanka. Prousto metodas čia – nevalinga atmintis – vienas tų rakčiukų, kurie padeda atrakinti šį septynių tomų kūrinį. Rašytojas nevalingą atminties veikimą yra apibūdinęs per senojo keltų tikėjimo analogiją: „Labai įtikimas man atrodo keltų tikėjimas, kad sielos tų, kurių netekome, gyvena kaip kalinės kurioje nors žemesnėje būtybėje – gyvūne, augale, negyvame daikte, ir mes išbūname be jų ligi tos dienos, – daugeliui ji ir visai neišaušta, – kai nežiniomis atsiduriame prie to medžio ar įsigyjame tą daiktą, kuris yra jų kalėjimas. Tuomet jos sudreba, pašaukia mus, ir vos tik mes jas pažįstame, burtai išnyksta. Mūsų išvaduotos, nugalėjusios mirtį, jos grįžta gyventi su mumis.
Taip ir mūsų praeitis. Veltui bandytume ją prikelti; visos mūsų proto pastangos būtų bergždžios. Praeitis slypi ten, kur nebesiekia proto galia, – kokiame nors materialiame daikte (pojūtyje, kurį mums teikia tas materialus daiktas), nors mes to net nenumanome. O ar tą daiktą aptiksime prieš mirdami, ar neaptiksime – lemia atsitiktinumas“ (Proust, p. 44).
Tačiau atsitiktinumas čia susijęs su tuo, ar šeimininkas, į kurio namų duris beldžiasi didelės aistros ir išgyvenimai, bus namie, ar išgirs durų skambutį. Pats pirminis dvasios pasaulis, atrodo, nuolatos bando ištrūkti į paviršių ir siunčia kūrinio pasakotojui įvairius signalus nevalingų prisiminimų forma: „Tikrųjų vertybių pasaulis, esąs laiko vertikalėje, kartkartėmis siunčia Marceliui signalus, kuriuos palaipsniui supranta tiek jis, tiek skaitytojas. Gudobelė, bažnyčios siluetas, nelygus grindinys, trys medžiai pakeliui į pajūrio kurortą, kvapas, skambesys, pagaliau pyragaičio skonis generuoja visą daugiatomį romaną, pripildo Marcelį gilaus ir neaiškaus nerimo: tai daiktų esmė, vaikystės pasaulis, menininko pašaukimas ieško jo, kalbasi su juo“ (Venclova, p. 143).
Reagavimas į tokius signalus padeda atgauti asmens savastį ir vientisumą. Tačiau toks savęs surinkimas reikalauja kontakto tarp pojūčio ir atminties, kurių santykis ir pagimdo sąmonę (Veprauskas). Pojūčius generuojančiomis atsitiktinėmis detalėmis – praeities dievybių įsikūnijimais – netyčia gali tapti tokie mažmožiai kaip madlena vadinamas pyragaitis ar nuskambėjusi Vinteuilio sonata. Visos šios iš pažiūros nereikšmingos detalės, apie kurias mums teiktasi papasakoti septyniais tomais, kondensuojasi ties pasakotojo „aš“, kur jis „tampa vienijančia jungtimi, susiejančia labai plačią, į praeitį nukreiptą, gyvenimiškąją medžiagą, kuri be šio „aš“ galėtų atrodyti padrika, [...] susidedanti iš atskirų momentų“ (Litvinavičienė, p. 394). Tokiu būdu pasakotojas atgauna savo sąmonės vienovę.
„Prarasto laiko beieškant“ primena kambaryje užtrauktomis užuolaidomis ir pilname dirbtinės šviesos sėdinčio ligoto aristokrato sąmonės srauto technika rašomą romaną arba beprotiškai ilgą psichoanalizės seansą, atliekamą taikant laisvųjų asociacijų metodą. Tokia „analoginė atmintis [...] padeda atkurti kitados buvusias mintis ir mąstysenas, jausmus ir pojūčius, veidų išraiškas ir pačius veidus“ (Venclova, p. 138). Tačiau šio metodo sėkmė priklauso ir nuo atitinkamos dvasios būsenos. Bet kadangi dvasios keliai yra nežinomi, tai neaišku ir kuri aplinkos detalė, vieta ar jos sukeltas įspūdis nulems tą taip reikalingą dvasios būseną. Litvinavičienė taip pat pabrėžia, kad „prustiškajame pasaulyje labai svarbus ir „atpažinimo“ momentas, praplečiantis laisvųjų asociacijų metodą. Atpažinti reiškia identifikuoti, nes atpažinus galima prisiminti, kas buvo jausta konkrečiu praeities momentu. Atpažinimas automatiškai nukelia į praeitį“ (p. 397). Jei atmintį lygintume su žvalgymusi po tamsų nakties dangų teleskopu, tai identifikavimas tarsi galutinai sufokusuoja pro teleskopą matomą vaizdą ir padeda jį išlaikyti. Vadinasi, tai esti tvaraus prisiminimo sąlyga. Čia belieka plačiau atskleisti momentą, kai susitinka pasakotojo sąmonė ir aplinkos dirgiklis, sukurdami tam tikrą kūrybinę išlydžio zoną. Aplinkos objektas dirgikliu tampa intuityviai, intuicija čia vaidina ypatingą vaidmenį: „Greičiausiai intuicija galima paaiškinti tuos paslaptingus ryšius, būdingus prustiškajai kūrybai, kurie užsimezga tarp individo sąmonės ir objekto: intuityviai pasirinktas tas, o ne kitas objektas perkeliamas į sąmonę ir čia, praradęs dalį savo savasties, pavirsta sąmonės dalimi, pačiu individu, kuris, subjektyviai išgyvendamas prisiminimą, mėgina atspėti jo giliąją prasmę, diktuojamą tos pačios intuicijos“ (Litvinavičienė, p. 396).
Tačiau intuicija nėra savaime aiškus įgūdis. Kalbant konkrečiai apie Proustą, šio rašytojo intuiciją galbūt padėtų suprasti žvilgtelėjimas į jo biografiją. Dar būdamas devynerių rašytojas susirgo astma, ši liga lydėjo jį visą gyvenimą ir darė jam įtaką. „Priverstas daug laiko praleisti lovoje, [...] Marcelis įprato žaisti vaizduotės diktuojamus žaidimus, vėliau pasinerti į ilgus apmąstymus, gyventi kontempliacinį gyvenimą, kuriam peno dažnai teikė viena ar kita kasdienybės detalė“ (Litvinavičienė, p. 394). Taigi intuicija yra susijusi su tam tikrais kokybiniais asmens rodikliais, asmens kūrybiškumu. Prisiminimo objektų identifikacija iškristalizuoja praeitį ir padeda išvysti ją aiškią ir ryškią.
Tačiau prisiminimas kartu yra ir fikcija, tai dabarties ir praeities sintezė. Laiko praradimas yra negrįžtamas procesas, o vienintelis būdas jam pasipriešinti yra kūryba. Tačiau čia galima pasitelkti ir kitokį žiūros kampą. „Mes žinome, – teigia Walteris Benjaminas, – kad Proustas savo veikale neaprašė gyvenimo tokio, koks jis buvo, bet tokį, kokį prisimena jį išgyvenęs asmuo“ (p. 49). Tačiau net ir toks pasakymas nėra gana tikslus: „Juk šiuo atveju atsimenančiam autoriui svarbiausia ne tai, ką jis išgyveno, bet jo prisiminimų audinys, penelopiškas atminties darbas. O gal verčiau reikėtų kalbėti apie penelopišką užmaršties darbą? [...] Mat čia diena išardo tai, ką nuaudė naktis. Kasryt prabudę mes užčiuopiame tik kelis dažniausiai plonus ir palaidus – nugyvento gyvenimo siūlelius, kuriuos į mus įpina užmarštis. Kiekvieną dieną tikslingai veikdami ir dar labiau – tikslingai atsimindami, mes išardome užmaršties pynę, jos ornamentą. Todėl savo gyvenimo pabaigoje Proustas dienas pavertė naktimis, kad užtemdytame kambaryje, dirbtinėje šviesoje visą savo laiką galėtų skirti darbui ir nuo jo neprasprūstų nė viena iš sumaigytų arabeskų“ (Benjamin, p. 58).
Proustas, anot Kristevos, tokiu atveju netikėtai atsiskleidžia kaip nihilistiškas kūrėjas, dadaistas, kurį būtų galima sieti netgi su absurdo kultu, įsigalėjusiu po Antrojo pasaulinio karo (p. 3). Ką gi vis dėlto reiškia tokia inversija, kai naktis paverčiama dirbtinės šviesos diena, kad iš autoriaus akių nepaspruktų nė viena nakties suregzta užmaršties arabeska, visi tie dieną už sąmonės ribų liksiantys nugyvento gyvenimo siūleliai? Užmiršti užmarštį ir yra minėtasis Prousto metodas – atmintis. Stengiamasi nusikratyti visų laiko mums ir mūsų kūrybai spendžiamų spąstų, kurie reiškiasi netikromis aistromis, lėkštais norais ir pramogomis. Kurie, prisimenant José Ortegą y Gassetą, atima vienatvę, bet nepasiūlo trokštamos kompanijos. Šiuo požiūriu Prousto veikalas yra kūrybinis aktas, kuriuo siekiama užmiršti, numarinti laiko hidrą. Šį požiūrio kampą plėtoja ir Kristeva, teigdama, kad mirtis yra neatsiejama vešlios kūrinio žolės sąlyga (p. 10). Marcelio mylimosios Albertinos netikėta mirtis paskutinėje ciklo dalyje atskiria pasakotoją nuo kūniškų troškimų ir padaro jį indiferentišką mirčiai. Tačiau kas vis dėlto turi mirti? Albertina ar patsai pasakotojas? „Pasakotojas, kuris mirdavo kaskart, kai jam reikėjo išsiskirti su atėjusia jo pabučiuoti prieš miegą motina.“ Ir „kas, jei vaikas egzistavo tol, kol šalia buvo motina? Tuo atveju tam, kad vaikas išsiskirtų su savo vaikyste, kad jis paverstų ją savo atmintimi, atgautuoju laiku, motina turėtų mirti“, – teigia autorė. Reikia atgauti visą laiką, kad vaiko kapinės būtų transformuotos „į malonumų sodą, dedikuotą dviprasmiškam atminimui motinos, kuri visuomet mylėjo perdėtai ir nepakankamai“ (Kristeva, p. 11), ir kad ši transformacija „paverstų tave vaiku, kuris vis dar tikriausiai miršta, tačiau kuris turi galutinio prisikėlimo ir brandos galimybę vešlioje knygos erdvėje“ (ibid.). Taigi nevalingą atmintį čia tam tikra prasme lydi valingas siekis užmiršti. Iš negyvų „veidų kekių“ kūrinio pasakotojas kuria naują gyvastį, o galiausiai save patį savo paties rašomoje knygoje. Rašymas čia atsiskleidžia kaip naikinimo / mirties ir kartu kaip kūrybos / gimimo aktas.
Atgautasis laikas?
Apibendrinkime – kas yra tas atgautasis laikas? Pirmąją romanų ciklo knygą „Svano pusėje“ literatūros tyrinėtojas, vertėjas Vytautas Bikulčius pristato pasitelkdamas prancūzų romanisto Patricko Grainville’io citatą: „Svarbiausias įvykis – romanas „Prarasto laiko beieškant“. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra“ (Bikulčius, p. 403). Panašiai apie Prousto veikalą yra pasakęs ir Venclova – jis teigė, kad rašytojas „įgyvendino beveik tą patį universalumą ir vienovę, kuriais kadaise galėjo didžiuotis viduramžių architektai. Gal jau septyni šimtai metų toks universalumas ir vienovė atrodė nebepasiekiamas meno idealas. Mat objektyvus jų pamatas daugumos mūsų sąmonėje yra pranykęs. Jis neabejojamai buvo pranykęs ir M. Proustui – ir vis dėlto…“ (p. 137) Jau minėjome, kad, anot Kristevos, Proustas įsteigia savo skaitytojams modernybės atžvilgiu alternatyvią susirinkimo vietą, šventvietę: „Jis supriešina pasaulio ir asmenybės sutrikimą su begaliniu ieškojimu tos prarastos šventyklos, tos nematomos šventyklos, kuri yra mūsų subjektyvių atsiminimų išgyvenamas laikas“ (p. 7). Čia atrodo svarbu pabrėžti psichologines viso šio siekio ištakas, kurios slypi vaikystės – laiko, kuriuo, kaip žinoma, formuojasi asmenybės pagrindai, – laikotarpyje. Romano pradžioje esame supažindinami su tam tikrais naratoriaus vaikystės momentais. Viename tokių pasakojama, kaip vieną vakarą užsukę svečiai sutrukdo pasakotojo motinai ateiti į jo miegamąjį pabučiuoti šio prieš miegą, padaryti tai, ką motina visada daro ir prie ko jaunasis Marcelis yra be galo prisirišęs. Tai ypač nuliūdina pasakotoją. Jis palaukia, kol svečiai išeis, ir lūkuriuoja motinos koridoriuje, tikėdamasis priversti ją atlikti kasvakarinį ritualą. Tačiau motina visai nesiruošia nusileisti vaiko kaprizams. Čia įsikiša tėvas – nors paprastai yra griežtas, šį kartą jis netikėtai stoja sūnaus ir jo įnorio pusėn. „Vaikas, nepasitikintis tuo patogiu griežtos taisyklės pažeidimu, jaučiasi kaltas privertęs motiną atsisakyti savo įsitikinimų. Likusią gyvenimo dalį jis praleis stengdamasis susigrąžinti valią, kurią prarado tą naktį, ir išpirkti skriaudą motinai. Ši scena iliustruoja, kaip Proustas galiausiai išmoko priversti savo privačius demonus tarnauti savo romano fabulai ir struktūrai“ (Carter, p. 28). Taigi atgautasis laikas pasirodo kaip valingai gyvenamas gyvenimas, kaip atsisakymas sekti instinktais ir jų logikai paklūstančiu bei jos pagrindu chaotiškai besiplėtojančiu laiku. Atgautasis laikas nėra originalus, nes vaikystės būsena yra negrįžtamai pažeista. Šis laikas yra susintetintas, tai tam tikra prasme perdirbtas laikas: visas fragmentuojančio laiko sukeltas chaosas yra perkuriamas į tobulą, harmoningą, belaikę būtį, panašią į vaikystės pasaulį, tačiau jokiu būdu ne identišką jam. Taigi šalia laiko horizontalės, naikinančios diachronijos, įspūdžių chaoso, sąmonės ir pasaulio beviltiškų grumtynių dar yra laiko vertikalė – logika, tvarka ir harmonija, meno ir sielos pergalė. Yra „atrastojo laiko šalis“ – „prarastojo laiko šalies“ priešingybė, – kurioje laikas virsta amžinybe ir kurią valdo meno pasaulio dėsniai. Neskaitant „pasaulio teorijos“, [...] romane yra jos priešprieša – „meno teorija“ (Venclova, p. 142). Realiajam pasauliui ir jo laikui priešpriešinamas meno pasaulis, antlaikiškas ir baigtinis. Pirmasis yra subordinuotas antrojo atžvilgiu ir kūrybos procese tampa naudojama medžiaga.
Kaip ir Kristeva, Venclova pabrėžia naikinančio laiko ir rojiško belaikio buvimo kontrastą. Kūrinyje lyg ringe susitinka būtis ir nebūtis. Atgautąjį laiką geriau suvokti gali padėti vaikystės pasaulio metafora: „Laiko vertikalėje, amžinybės ašyje pirmiausia yra Marcelio vaikystė – belaikis buvimas Combray miestelyje [...]“ (Venclova, ibid.). Galiausiai apibendrindami galime sakyti, kad vaikystės pasaulis, prarastasis rojus slypi meno sferoje, kuri pasiekiama ir kuri egzistuoja pasitelkiant gyvenimo metodą – valingai prisimenant. Tikrovė, priešinga išnykimą nešančio laiko tikrovei, „M. Prousto požiūriu, įsikūnija tik mene – Giotto di Bondone ir J. Vermeerio tapyboje, gotikinėje katedroje, jo paties knygoje, virtusioje likimu. [...] Menas – tai žmonijos „analoginė atmintis“, įprasminanti jos buvimą. Tai kristalizuotas žmogaus aktyvumas, kūrybiškumas, nemirtingumas.“ Taigi atgautasis laikas yra iš mirusių, neišgyventų patyrimų kūnų pasitelkus atmintį (metodą) pastatyta katedra – naujas pasaulis, šventvietė, kurią reikėtų suvokti kaip alternatyvą esamai realybei, kaip kažką, kas yra giminiška prarastajam rojui, ir galiausiai kaip kažką, kas gali egzistuoti tik belaikėje meno pasaulio harmonijoje. O kartu ir vietą, kurioje vėl atkuriamas sąmonės vientisumas ir pasiekiama gyvenimo branda.
___
* Kalbama apie ponią Verdiuren – vieno romane aprašomo salono šeimininkę.
___
Literatūros sąrašas
Cynthia Gamble, „From Belle Epoque to First World War: The Social Panorama“, Cambridge Companion to Proust, sud. Richard Bales, Cambridge University Press, 2001.
Erik Ringmar, „Nationalism: The Idiocy of Intimacy“, The British Journal of Sociology, Vol. 49, No. 4 (Dec., 1998).
Eugenijus Žmuida, „Šatrijos Ragana ir Marcelis Proustas: asmeninio laiko įamžinimas“, Colloquia, 2009, Nr. 22.
José Ortega y Gasset, Mūsų laikų tema ir kitos esė, Vaga: Vilnius, 1999.
Julia Kristeva, Proust and the Sense of Time, Columbia University Press, 1993.
Irena Litvinavičienė, „M. Prustas. Praeities fenomenologija“, Žmogus kalbos erdvėje: mokslinių straipsnių rinkinys, 2009, Nr. 5.
Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė, Vilnius: Vaga, 2004.
Norman Davies, Europe – A History, Random House, 2010.
Remigijus Veprauskas, „Laiko samprata H. Bergsono veikale „Materija ir atmintis“, SOTER, 2004, Nr. 14.
Roland Barthes, „Proustas ir vardai“, Baltos lankos, 2007, Nr. 25/26.
Tomas Venclova, „Marcelis Proustas“, Baltos lankos, 2007, Nr. 25/26.
Vytautas Bikulčius, „Svano pusėjė“, in Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, 2004. Patricko Grainville’io citata paimta iš prancūzų literatūros žurnalo „Lire“ (1997, Nr. 257).
Walter Benjamin, Nušvitimai, Vilnius: Vaga, 2005.
William C. Carter, „The Vast Structure of Recollection: From Life to Literature“, Cambridge Companion to Proust, 2001.
