Apsnigtos Lietuvos etiudai

DOMININKAS BURBA

Tenka įsitikinti, kad keliauti po Lietuvą ne vienam atrodo mažai patrauklus užsiėmimas. Kodėl taip yra, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Net kai kurių inteligentų galvose vyrauja požiūris, kad nieko itin įdomaus ir unikalaus Lietuvoje nėra, o piliakalniai ar XX a. pradžios bažnyčios, išskyrus kelias išimtis, nėra tai, ko būtų verta vykti pasižiūrėti. Sudėtinga diskutuoti šiuo klausimu, bet nesu tokio požiūrio šalininkas. Vis dėlto įdėmesnis žvilgsnis parodo, kad mūsų Tėvynėje išliko daug unikalaus paveldo objektų, kad ji skirtinga ir marga, o apie jos praeitį žinome dar labai mažai. Po gimtąjį kraštą keliauju ne tik dėl siekio jį pažinti, bet ir dėl mokslinių interesų, nes rašau ir dėstau studentams Lietuvos vietovių istoriją. Dar būnant pirmakursiu įstrigo dėstytojo frazė, kad reikia išvysti tas erdves ir pastatus, kur vyko praeities įvykiai, tik tada istoriniai tyrimai gali tapti aiškesni. Siūlau paskaityti savo šių metų pradžios kelionių dienoraščių.

Jonava

Šiandien aplankiau Jonavą, į kurią nuvykti planavau jau senokai, bet vis neprisiruošdavau. Šaltą ir saulėtą žiemos rytą atvažiavau į Vilniaus geležinkelio stotį. Vykau moderniu ir jaukiu traukiniu. Pasitiko konduktorės – jaunos ir malonios merginos, mūvinčios alyvines, „Drąsos kelio“ spalvas primenančias pirštines. Kelionė per apsnigtą Lietuvą teikė pasigėrėjimo. Išlipęs Jonavos geležinkelio stotyje pradėjau klausinėti, kur miestas. Išgirdau tą patį atsakymą, kokį girdžiu visose kelionėse – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje: „Oi, nenueisite, iki ten labai toli.“ Bet ir Jonavoje, kaip ir visad ir visur, nukeliavau pėsčias, viską mačiau, viską radau. Tiesa, paklaidžioti teko. Keistas tas miestas. Mediniai ir mūriniai nameliai, o šalia – blokiniai namai. Ir taip visur. Sunkiai ten vienas prie kito prisiderina stiliai. Pačiame miesto centre rūksta katilinės kaminas. O tai, kas vadinama senamiesčiu, yra trijų gatvių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – kvartalas su kažkokiais nameliais iš tarpukario ir tais pačiais tarybinės statybos „šedevrais“, deja, tokiais štampuotais, kad netyčia imi manyti, gal kartais esi Filaretų ar Giedraičių gatvėje Vilniuje ar prie Lietuvos edukologijos universiteto bendrabučio netoli Geležinio Vilko tilto. Sinagogos pastate – parduotuvė su vitrinų užrašais „Tabako gaminiai“,

„Alkoholiniai gėrimai“. Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia apstatyta daugiabučiais ir nedideliais namukais. Erdvė ne itin patraukli. Aišku, teisybės dėlei reikėtų prisiminti ir tai, kad tarpukario rekonstrukcijos metu Lauryno Gucevičiaus kūrinys buvo „patobulintas“ pristatant bokštus, kurių klasicizmo laikotarpiu nebuvo ir būti negalėjo. Tuomet buvo nugriauta ir senoji varpinė, taigi, paveldas buvo smarkiai apnaikintas dar XX a. pirmoje pusėje. Bet bažnyčia vis tiek išliko grakšti. Ir net tie dirbtiniai bokštai iš tolumos nuostabiai šviečia. Deja, į vidų įeiti nepavyko.

Beje, dėl namukų. Vis kyla palyginimų su Gysenu Vokietijos Heseno žemėje, kur buvau šį rudenį. Ten irgi beveik viskas statyta po karo, daug nedidelių namų. Jie pastatyti skoningiau, iš aukštesnės kokybės medžiagų. Tiesa, naujesni, gal devintojo dešimtmečio nameliai Jonavoje mažai kuo skirtųsi nuo Gyseno, bet ankstyvesni – ryškiai. Taisyklingas nuobodumas vargu ar geriau už chaotišką… O ant kalniuko stovintys Jonavos daugiaaukščiai iš tolo atrodo visai simpatiškai. Nežinau, kaip vakare, bet saulėtą žiemos dieną Jonava pasirodė jaukesnė ir ne tokia nyki ir niūri kaip minėtasis Heseno miestas.

Vargu ar kas prieštaraus, kad pažinti Lietuvą trukdo turizmo infrastruktūros nebuvimas ar netobulumas. Banaliausias pavyzdys – iš šio vizito. Turizmo informacijos centre kabojo plakatas, skelbiantis, kad Jonavos miestas – patrauklus turistui. Tačiau pačiame centre nepavyko aptikti netgi šios vietovės plano, buvo likę tik užsienio kalbomis išleisti lankstinukai, skirti miesto įkūrėjams Kosakovskiams. Vis dėlto centro darbuotoja buvo labai mandagi ir paslaugi, o muziejaus ekspozicija, nors ir kukli, nemokama, patalpose buvo galima fotografuoti.

Miestas gyvuoja. Veikia draudimo ir kelionių agentūros, daug įvairių parduotuvių, renovuojami namai, zuja taksi. Apžiūrėjęs Jonavos centrą, patraukiau link paskutinio žinomo objekto – Skarulių.

Labai įdomus gana senas tiltas per Nerį. Ypač patiko jo turėklai su kankorėžių formos papuošimais. Tiesa, kelias iki miestelio buvo ilgas ir ne visai jaukus. Šiurpuliukai nukratė užlipus ant geležinkelio pylimo prie tilto per Nerį. Kita vertus, vaizdai nuo jo buvo tikrai įspūdingi. Nuo pylimo nusileidau sėkmingai. Iki Skarulių buvo jau netoli. Iš tolo matėsi bažnyčia.

Beeidamas pro individualių namų kvartalus, pafantazavau, ką galbūt galėjo mąstyti architektai, projektuodami naują miestą. Įsivaizduoju, svajojo, kad bus daug žaliųjų plotų, kad žmonės, gyvendami šalia chemijos pramonės giganto, vis tiek jaus gamtą. Bet atstumas nuo Jonavos iki Skarulių išties nemenkas, žinoma, jei esi jaunas ir sveikas, turi laiko, tada – viskas gerai, bet jei ne – pasivaikščiojimai plačioje miesto ir gamybinių zonų teritorijoje gali užtrukti labai ilgai.

Nukeliavau prie renesansinės, bet gotikos elementų turinčios Skarulių Šv. Onos bažnyčios. Pramonės giganto fone senovinis statinys niekaip nesiderina. Beje, XIX a. pabaigoje šalia bažnyčios pristatyta neogotikinė varpinė taip pat nėra itin estetiška. Tačiau sakralinio pastato žavesys vis tiek veikia jausmus ir vaizduotę. Gaila, kad duris šventovė atveria tik kartą per mėnesį. Nepaisant šios aplinkybės ir gana didelio nutolimo nuo miesto centro ir nepatogaus privažiavimo, ji galėtų ir turėtų būti įtraukiama į pagrindinius turistinius maršrutus, nes yra originali ir vertinga. Gaila, kad ši bažnyčia nedaug kam žinoma.

Vakare namo grįžau per Kauną. Išties buvo įdomi kelionė. Jonava padarė įspūdį, tą miestą norisi pažinti nuodugniau, jis tikrai to vertas.

_{2013 m. sausio 13 d.}

Švenčionys

Šiandien keliavau į Švenčionis. Netyčia, nes planavau važiuoti į kitą miestą. Bet pirmą kartą „prie lietuviškos valdžios“ neįsėdau į autobusą, nes jis buvo mažas ir vietų nebeužteko. Ir dar apie dešimt žmonių liko už borto. Bet kitoj aikštelės pusėj pamačiau autobusą, važiuojantį į Švenčionis. Didelį ir dažnai kursuojantį pirmyn atgal, apie tai bylojo išmarginta informacinė lenta. Be didesnių dvejonių, įsėdau į jį. Už ne patį trumpiausią atstumą sumokėjau palyginti nedaug. Tiesa, tie aštuoniasdešimt šeši kilometrai kiek prailgo. Ilgai stovėjom Pabradėje. Vis dėlto pamažu pasiekėm ir Švenčionis. Vykdamas Vikipedijoje paskaitinėjau, ką ten galima pamatyti. Tiesa, Švenčionys aprašyti gana kukliai. Kadaise, kai vykau į archeologinius kasinėjimus, man teko trumpam išlipti Švenčionyse. Bet ką pamatysi vykdamas pro šalį ir sustojęs kelias minutes? Ir dar tada buvo vasara. Apsnigtas ir žaliuojantis miestas visgi skirtingi. Ir todėl šis vizitas buvo pirmoji rimtesnė, nors ir atsitiktinė, pažintis su Švenčionimis.

Išlipęs pasijutau visai smagiai. Pasivaikščiojus po medinukų kvartalus galima pajusti miesto atmosferą. Vilnijoje ji visai kitokia nei kitur Lietuvoje. Medinių namų eilės kelia simpatiją. Skamba skirtingos kalbos, ant pastatų kabo lentos, skirtos nusipelniusiems įvairių tautybių asmenims.

Kaip ir visur, stovi stendai, skelbiantys apie Europos Sąjungos paramą tvarkant, statant, renovuojant įvairius objektus. Ir vėl kyla turbūt ne kartą daugelio ir daugeliui mūsų užduodami klausimai: kas būtų (bus) be tos ES, kaip atrodytų (atrodys) mūsų provincija?

Bekeliaudamas pamačiau kupolą ir pasukau link Švč. Trejybės cerkvės. Cerkvė didelė, įspūdinga, bet, deja, apleista. Tiesa, yra naujos išorinės freskos, bet kai kur labai apirusios sienos. Sniegas aplink nenukastas, klimpau iki kelių. Nėra ko stebėtis. Tik dvi dienas per visą kovą vyko

pamaldos. Vėliau patraukiau link centro. Darbo birža, savivaldybė, paštas (ten labai mandagiai su manimi bendrauta), „Sodros“ pastatas, viešoji biblioteka. Kaip ir visur. Labai nustebino tebeveikiantis kino teatras „Taika“, tai Lietuvos provincijoje – be galo retas reiškinys. Miesto centre stūkso retokas parkas, jame pūpsojo sniego krūvos. Yra ten pastatyta ir Romano Kazlausko skulptūrinė grupė „Laisvė“, bet ji man pasirodė niūroka. Kai Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčią mačiau pirmą kartą, ji atrodė sena, bet šįkart įsitikinau, kad vargiai. XIX a. pabaigos pastatas atrodo gana dailiai, jis šviesus, bet kiek banalus. Tokių Lietuvoje ir kitose Europos šalyse daug. Tiesa, pavyzdžiui, Vokietijoje neogotikiniai ir kitokie istoristiniai pastatai iš principo masyvesni ir niūresni.

Kai priartėjau prie bažnyčios, vaizdas nuteikė keistai. Atsivėrė vartai ir į šventorių įvažiavo klebono džipas. Kiek palaukęs, ėmiau apžiūrinėti bažnyčios kiemą. Pasitraukiau į šalį, kai pamačiau, kaip atbuline eiga atvažiuoja matytas juodas didelis automobilis. „Gera diena“, – nuleidęs langą pasakė storuliukas džipo vairuotojas. Papasakojo, kaip įeiti į bažnyčios vidų. Joje, kaip ir visose istoristinėse bažnyčiose, aplankė labai prieštaringi jausmai. Siekis kopijuoti praeitį, kai ji seniai pasibaigusi, atrodo kažkoks nenatūralus. Tačiau gal dar reikėtų palaukti kelis amžius prieš darant išvadas? Juk Lietuvos klasicizmas neatrodo nenatūralus. Gal todėl, kad mūsų šalyje nebuvo ir neišliko antikinių pastatų? Šiaip ar taip, istorizmas Lietuvoje galėtų sudominti kitų šalių turistus, jei būtų galima palyginti su tuo, kas išliko Vakarų Europoje. Įdomus turėtų būti ir medinis paveldas, kurio Švenčionyse tikrai gausu.

Mieste gausu žydų kultūros pėdsakų. Tiesa, dabar tai tik atminimo ženklai. Švenčionyse kadaise buvo penkios sinagogos. Bet didžioji dalis judėjų bendruomenės buvo išnaikinta. Šiurpu vis tiek, kaip begalvotum.

Yra Švenčionyse ir Rusijos imperijos paveldo. Bene gražiausias namas – tuos laikus menanti dabartinė viešoji biblioteka. Patiko restoranas „Beržuvis“. Darantis įspūdį, bet ne per daug prabangus interjeras, malonus, gausus, jaunas kolektyvas, skanus ir nebrangus maistas. Vėliau sužinojau, kad kadaise garsus restoranas po ilgos apleisties neseniai buvo atgaivintas. Rekomenduoju sustojantiems valgytojams ir gėrėjams. Po pietų pasivaikščiojau nebedaug. Aplankiau kapines, išsiaiškinau dėl autobuso ir laiku atėjau į stotį. Parvykau į Lietuvos sostinę ir kelione buvau labai patenkintas. Tikrai įdomus, draugiškas miestas. Užkalbinti žmonės pasirodė mandagūs ir paslaugūs. Žadu kada aplankyti jį vėl ir raginu tai padaryti visus netinginčius išjudėti iš namų.

^{2013 m. kovo 31 d.}