AIDAN COLEMAN. Eilės
Aidanas Colemanas gimė 1976 m. Velse. Atvyko į Australiją būdamas aštuonerių. Jo pirmas poezijos rinkinys „Avenues & Runways“ buvo įtrauktas į Naujojo Pietų Velso ministro pirmininko Kennetho Slessoro premijos galutinį sąrašą. Aidanas gyvena Adelaidėje, kur dėstė anglų kalbą. Šiuo metu yra premjero kalbų rašytojas. Kartu su kitais yra parengęs kelis vadovėlius apie Šekspyrą. 2012 m. išleido antrą poezijos rinkinį „Asymetry“.
Klausimas
Atbundu – priešais svarbūs veidai: nustebę, tikri.
Šypsena, kurią išbandau, turi keistą ir silpną skonį.
Iš kažkur atplaukia klausimas
Mano kalba – tuščias, juokingas burbulas.
Vėl bandau
Ir vėl.
Nieko, tik oras ir kambario ūžesys
Trakštelėjimas ir apatiškas mašinų gausmas.
Vagystė
Vakar miriau, kai mane apgaubė panika; atbudau kitam kambary.
Mano rankos, kojos, gal ir protas:
atsisakiau jų be jokio pasipriešinimo. Tai buvo švelniau negu vagystė.
Daug švelniau, net sunku patikėti.
Naktis
Vakaro garsai nusilupa, palieka tik šį mėsėdį zvimbesį, tai ne mano širdis, o smegenys pulsuoja: viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai. Tarp Tavęs ir Manęs nieko nelikę. Viskas paprasta kaip schema. Malūnsparnio šviesos siūbuoja tarsi kažkas, atnešantis kibirą. Rausiuosi savo minčių stalčiuose ieškodamas paguodos. Kažkaip žinau, taisyklės pasikeitę. Kažkam šitai yra mirtis.
Po operacijos
Galva, kurioje atbundu, yra tuščia ir skausminga. Ten tebevyksta darbai.
Vakar naktį, skaičių ratas ir plaktukai,
visada pakrypę tolyn.
Suspaudžiau savo dubenį ir išsėdėjau; galvodamas apie ateinančius metus.
Šį rytą paukščiai ir giedros dienos šviesa, ramybė, į kurią negaliu pažvelgti; maisto ir dezinfekcijos švara kybo ore.
Gretimam kambary žmonės kalba apie mane. Jie kalba mano galvoje.
Steroidai: knyga, kurią rašau
mano didelė ranka margina
ir erzina balto popieriaus
lakštus žodžiai išdreba
iš manęs lyg žaibas
per turniketą naktimis
šviečiu šventąja nemiga
atbundu regzdamas sąmokslus ir planus
mano galva dainuoja be
metaforų pakankamai didelė
neužrašytai ateičiai
Perpus
kūnas paliktas
lėta ranka pritaikyta prie delno
žodžiai apgaubti virpesio
Gyvenimas dalijasi kaip AD ir BC
Puikus dvynys laikosi šalia manęs
Parkas
Kai jaučiu, jog keičiasi diena Einu – be šuns ar vaiko – melstis ir vaikščioti šviesos ir šešėlių koridoriais.
Bitės dūzgia palei gyvatvores ir paukščių giesmė pripildo dangaus erdves. Žvyro grugždesys atitraukia dėmesį, parveda mane – čia.
Eilėraščiai Leanai
Prisimenu kaip gulėjome lyg nupenėtos katės pro tavo slaptingiausio balsio garsus iki keistos formos meilės į kurią bučiuodamiesi radom kelią. Net ir prieš tai kai televizoriaus šviesoj tu pasilenkei ir karštai sušnabždėjai.
Tavo vardo upė tamsėdama teka pro sodą kuriame auga kiekvienas įmanomas vaisius
Nieko nėra geriau nei važiuoti lėtu traukiniu namo per ištirpstantį ir besikeičiantį pasaulį, kuriame nėra nieko pastovaus, kai galvoju apie tave stovėdamas platformoj. Tavo plaukai šlapi nuo lietaus ir oda atšalusi kaip vynas, bet tavo bučinys: svaiginančiai karštas.
Tu pašaukei mane vardu: tai buvo vardas kurio nebuvau girdėjęs.
Niujorkas
Paliekam spalvoto stiklo ir šventyklų popietę:
tavo pirštinėta ranka susigūžus mano pirštinėtoj rankoj.
Dangus buvo vėlesnis, nei manei. Toks, kaip tada, kai Wallace’as Stevensas rašė savo eilėraštį.
Milžiniški televizoriai nukritę ant žemės, ir karštas neonas burbuliuoja vamzdžiais.
Niujorkiečiai skubėjo namo kepurėti, skarom apsigaubę, kupini optimizmo.
Manau, kalbėjome apie picą, kai pradėjo snigti – taip švelniai
galėjo būti taip - kristi į viršų dangaus link.
Vertė Lidija Šimkutė
