Paukščio žinia poetams, poetėms
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Poezijos pavasaris 2013. Almanachas. Sudarė Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas ir Antanas Šimkus. V.: Rašytojų sąjungos fondas, 2013. 248 p.
2013-ųjų „Poezijos pavasario“ paukštis, sulaukęs galybės įvairiausių interpretacijų, pagaliau gali ramiai ilsėtis. Be abejonės, patupdytas lentynoje, jis tik tai ir daro, o man vis norisi paimt į rankas, pakedent plunksnas, pasklaidyt almanacho puslapius ir išsiaiškint, kodėl žvirblis, varna ar pingvinas (interpretacijų būta tikrai įdomių) kybo žemyn galva niauriai užsimerkęs. Ar poezijos almanache jam per daug, per mažai, per garsiai, per tyliai? O gal žvirbliškai pingviniška varna tiesiog romiai klausosi į „Poezijos pavasario“ almanacho CD balsu įskaitytų eilėraščių?
„Ar vaikus neša visi gandrai, ar tik kai kurie – pvz., gandrai tėtės?“ (p. 15) – savo eksperimentinio žaismo nestokojančiame eilėraštyje, kuriame aptariamos klasikinės vaikų atsiradimo teorijos, klausia Benediktas Januševičius. Tad gal ir eilėraščius į almanachą sunešė gandras? Ant viršelio nutūpusio Ulos Šimulynaitės „Paukščio“ snapo (ir ne tik jo) forma vaizduotėje įsigalėjusio archetipinio gandro lyg ir neprimena. Na, išskyrus šiokį tokį raudonį, kuris, kaip bebūtų, poezijai tinka. Taip pat tinka ryški gelsvuma, sukurianti patrauklų drąsos įspūdį – išdrįsti apauti angelų kojas kareiviškais batais kaip a. a. Tomo Arūno Rudoko eilėraštyje („Kai kareiviškais batais ateis angelai / Ir kaip filme žygiuos prospektu, / Tu žiūrėsi ir klausi savęs: ar gerai, / Kad tai jie angelai, o ne tu?!“, p. 110) arba išdrįsti patupdyti poetą į medį ir užrašyti jo (poeto) nuobodumą, kaip daro Rokas Povilius savo eilėraštyje „poetai medžiuose“. Drąsos taip pat nestokota atsakinėjant į „Poezijos pavasario“ anketos klausimus. Daugelį atsakymų į klausimus skaityti, beje, netgi įdomiau nei kai kuriuos eilėraščius. Labai sunerimstu, kai nuo Gintaro Bleizgio, manančio, kad literatūros festivaliai turėtų būti skirti tik menininkams, anketos (p. 39) iki Mariaus Buroko anketos (p. 64) puslapiuose mirga vien eilės. Galbūt tai signalizuoja visiškai subjektyvų persisotinimą poezija, o gal ne tokią subjektyvią, veikiau dėsningą, mūsuose vyraujančią poetinę monotoniją.
Kai kuriems autoriams jos išvengti vis dėlto pavyksta, kartais tam užtenka tritaškiais (taip vaikystėje vadindavau daugtaškius, kartais vis dar pavadinu – vien dėl smagumo) nužymėtų pradžių, ženklinančių nutylėtą kreipinį (Mariaus Buroko tekstai, p. 63). Arba naujų, dar negirdėtų, neskaitytų įvaizdžių, kaip šalimais užrašytas Manto Balakausko „vilkas graužiantis lieptą“ (p. 62), gaila tik kad eilėraščiuose „moterys rauda“ (iš ten pat) dažnai, pernelyg dažnai, kad derėtų prie paliekančios žymę („Einant daugiau bus tylos, / sprogstant žiedlapiams medžių jausis pavydas“) pabaigos. Gražiai beigi su derančiu subtilumu apie moteris (moterį) kalba Gytis Norvilas („keliavau tavo kūno dykuma“, p. 46). Prisimenu taiklų vienos poetės pastebėjimą – rinkinyje vos vienuolika (neskaičiuojant „Poezijos pavasario“ svečių) poečių. Poetų – net keturiasdešimt vienas. Nesiimsiu būtų ar nebūtų sąmokslo teorijų aiškinimo(si), tiesiog tokia keista proporcija šiek tiek stebina, tuo labiau kai kultūrinėje spaudoje moteriškų vardų tenka regėti tikrai nemažai. Belieka tikėtis, kad kokybės veiksnys vis dar lemiamas, o šie skaičiai veikiau tėra atsitiktinumas nei liūdnokos tendencijos ženklas.
Neabejoju, kad ne vienas skaitytojas pasiges, pavyzdžiui, drąsių Rosanos Lukauskaitės tekstų ar Aušros Kaziliūnaitės poezijos. Tiesa, Benediktas Januševičius almanacho pristatymo metu minėjo, kad su pastarosios tekstais įvyko kažin koks techninis nesusipratimas ir tik dėl to rinkinyje jų nėra. Ką gi, visko pasitaiko, tačiau vis viena šiek tiek apmaudu.
O štai Romualdo Granausko apgailestavimu, kad „dabar jaunieji poetai užauga nematę gyvos kiaulės“, Mindaugas Nastaravičius pradeda savo agrarinį epą „papjovėme, bet nevalgėme“ (p. 73). Išties, gal dėl tokių edukacinių, patirtinių nebe-vyksmų derėtų apgailestauti labiau nei dėl poetus ištinkančių techninių nesklandumų. Nors atsakinėdamas į anketos klausimus Mindaugas Nastaravičius visai neapgailestauja, džiugiai apibūdina poetų komunikaciją: „Man smagu, kad, pavyzdžiui, į „Poezijos pavasarį“ iš Vandžiogalos atvyks poetas Aivaras Veiknys, kuriam labai nepatiks šitie mano atsakymai ir gerą pusvalandį su juo ginčysimės, ar kalbant apie poeziją ir visus jos reikalus tikrai negalima nė kiek pajuokauti“ (p. 78). Toks šmaikštus atsakymas (tiksliau, nedidelė jo dalis; visą rasite almanache) į klausimą apie literatūrinius festivalius oponuoja Giedrės Kazlauskaitės nuomonei, kuri teigia, kad „vietoj festivalių organizavimo darbų poetai galėtų susėsti ir parašyti gerą kino scenarijų, pavyzdžiui, meniniam filmui apie Kazį Binkį – kažin ar literatūrai ir visuomenei nebūtų daugiau naudos“ (p. 37), o štai Rimvydas Stankevičius „Poezijos pavasarį“ laiko nacionaliniu turtu. Galbūt anketas skaityti įdomu būtent dėl nuomonių įvairovės, skirtingų požiūrio taškų, tarp kurių brėžiamos linijos arba susikerta, arba ne. Štai, paklausti apie 2012-ųjų poezijos rinkinius, atsakiusieji bene vienbalsiai mini Gintaro Bleizgio „Sodą“, beveik taip pat dažnai Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Dažniausiai minimu tarmiškos poezijos kūrėju neabejotinai galima tituluoti Vladą Braziūną. Na, o Dainius Gintalas savo anketoje drąsiai kalba apie vyresniųjų įtaką jauniesiems poetams, apie savitumo nebuvimą. Galima oponuoti ir šiai nuomonei, be abejo, kai kas taip ir daro, nes tokia tiesa nebūtinai yra tiesa per se, tačiau įsiklausyti (įsiskaityti) į pastebėjimus verta.
Kai kuriose anketose galima rasti gan neįprastų prisipažinimų, pavyzdžiui, Rimvydo Stankevičiaus: „Todėl turiu prisipažinti, kad manąsias lūpas kartais suteršia bjaurūs rusiški keiksmažodžiai“ (p. 89). Prisipažinimų, vėlgi, būtų ar nebūtų, galima aptikti ir eilėraščiuose – „Taip noris tikėt, kad naktim pabundu, egzistencinio nerimo / purtomas, / Nors save – sunkiausia apgaut. / Ir seną draugužę prostatą“ (Tado Žvirinskio „Ornitologinė vienatvė“, p. 103). Kitaip, labiau filosofiškai, beketiškai, su sąlygos aplinkybėmis, judėjimo intervalais, baigtimis, sustojimais, Molojaus balso paieškomis kalba Donatas Paulauskas („Beckettui“, p. 25). Tai vienas įdomiausių almanacho tekstų tiek turiniu, tiek pasirinkta forma ir tikrai ne dėl to, kad man imponuoja Beckettas, o jei ir dėl to, cogito, ergo sum, Donato Paulausko eilėraštyje tapęs „mąstau, vadinasi, mirštu“, yra velniškai taiklus. Kitame puslapyje to paties autoriaus tekstas „fašina II“, dar kitame – intertekstuali Dovilės Zelčiūtės „Reanimacija“, kurioje surandu Hamletą su Ofelija, budistų vienuolį, o veiksmas gi lyg ir Užupyje. Ganėtinai pagaulus derinys, kuris baigiamas „linkstančiom kojom / šokame savo šokius / dėl rytojaus / dėl netikro rytojaus / kad tiktai prisikeltume“ (p. 28). Prakalbus apie Užupį būtina paminėti Ramunės Brundzaitės „ties bernardinais“ (p. 84) ir „drugelių kapines“ (p. 85), čia, žinoma, veik neišvengiamos (o ir kodėl turėtų būti vengtinos?) asociacijos su Jurgio Kunčino „Tūlos“ geografija. Daugiasparnės kandys, pūkapilviai verpikai ir kitokie gyviai tampa gyvybingais eilėraščio elementais, derančiais su sraigiška upe ar upiška sraige, šliaužiančia kitame Ramunės eilėraštyje. Savitumo nepasigendu.
Sraigišku tempu peržvelgus eiles, galima imtis kitų almanache esančių tekstų, pavyzdžiui, Viktorijos Daujotytės „In memoriam Marcelijui Martinaičiui“, Avromo Suckeverio šimtmečiui skirto teksto, jo eilėraščių, Gyčio Norvilo parengto teksto Sigitui Gedai prisiminti ar tarmių temai skirtos publikacijos. Taigi, imtis galima, bet nebūtina – įdomiausia skaityti Benedikto Januševičiaus ir Gyčio Norvilo interviu su Marku Roduneriu, vėlgi, apie tarmes, lietuviškas ir nelietuviškas. Pasak Marko Rodunerio, „tarmė padeda atpažinti žmogų didžiuliame šiandienos kaime, kurį vadiname pasauliu“ (p. 176). Poetai iš viso pasaulio – paskutiniuose almanacho puslapiuose. Vardinti, matyt, nėra prasmės, išskirti kurį nors vieną sudėtinga, nes beveik visi eilėraščiai paveikūs, įdomūs, saviti, tad geriau pacituosiu Zdravko Kecmano, poeto iš Bosnijos ir Hercegovinos, „Kryžkelės“ (p. 240) eilutes: „Atsikeliu ir nueinu / dar vienišesnis.“ Gal ir „Poezijos pavasario“ paukštis kurią dieną atsikels nuo viršelio dar vienišesnis, kad be giminės, be rūšies. O kol kas tegul toliau sau medituoja ir mėgina užmegzti telepatinį ryšį su almanacho autoriais, autorėmis, kad praneštų jiems, joms džiugią žinią – „Poezijos pavasario“ laureatų čia yra ne vienas, ne viena.
