Kultūra ir vertė

LUDWIG WITTGENSTEIN

Ludwigas Josefas Johannas Wittgensteinas (1889–1951), pasauliui žinomas kaip Ludwigas Wittgensteinas, – Austrijoje gimęs žydų kilmės mąstytojas. Logikai jį laiko logikos genijumi, filosofai – dviejų skirtingų filosofijos krypčių (išdėstytų dviejuose šedevruose – „Loginiame filosofiniame traktate“ ir „Filosofiniuose tyrinėjimuose“) pradininku, o literatai lenkiasi jo rašytojo talentui.

Knygoje „Kultūra ir vertė“ chronologiškai pateiktos jo 1914–1951 metais rašyto dienoraščio pastabos apie filosofijos, religijos, kultūros ir meno prigimtį. „Kultūroje ir vertėje“ Wittgensteinas jau nebe šaltas filosofas logikas, o įdėmus ir jautrus žmogus. Tai atviras Wittgensteino pokalbis su pačiu savimi.

1914

Kai klausomės kino, esame linkę jo kalbėjimą laikyti neartikuliuotu gargaliavimu. Tas, kas supranta kiniškai, atpažins jį kaip kalbą. Taip ir aš dažnai žmoguje negaliu atpažinti žmogaus.

1929

Mano filosofavimo būdas man pačiam kaskart vis dar yra naujas, todėl turiu taip dažnai kartotis. Kitai kartai jis bus įaugęs į kūną ir kraują, ir pasikartojimai atrodys nuobodūs. Man jie būtini.

1930

Kartą ir, galimas daiktas, teisingai pasakiau: iš ankstesnės kultūros liks griuvėsių krūva ir galiausiai pelenų krūva, bet virš pelenų plevens dvasios.

1931

Gėdinga, kai turi pasirodyti kaip tuščia žarna, kurią teišpučia dvasia.

Filosofai dažnai panašūs į mažus vaikus, kurie pirma pieštuku pakeverzoja popieriuje bet kokius brūkšnius, o paskui suaugusiųjų klausia: „Kas čia?“ O nutiko taip: suaugęs žmogus vaikui dažnai ką nors nupiešdavo ir sakydavo: „Čia žmogus“, „Čia namas“ ir t. t. Ir štai dabar vaikas brėžia brūkšnius ir klausia: „O kas čia?“

1937

Niekas negali nemeluodamas pasisakyti esąs šlamštas. Nes jeigu aš taip sakau, tam tikra prasme tai gali būti teisinga, tačiau negaliu būti persmelktas šios tiesos – antraip turėčiau arba išprotėti, arba pasikeisti.

1938

Filosofijos bėgimą laimi tas, kas gali bėgti lėčiausiai. Arba tas, kuris paskutinis pasiekia tikslą.

1939–1940

Didžiulę troškimų tuštybę atskleidžia tai, kad, pavyzdžiui, aš trokštu kuo greičiau prirašyti gražią užrašų knygutę. Man iš to jokios naudos; aš noriu to ne todėl, kad tai, tarkim, atskleis mano produktyvumą. Tai veikiau poreikis kuo greičiau atsikratyti to, prie ko esi pripratęs. O vos atsikratęs šita knygute aš juk pradėsiu naują, ir neišvengiamai kartosis tas pat.

1940

Vienas iš svarbiausių mano metodų yra toks: istorinę mūsų minčių raidą įsivaizduoti kitaip, nei iš tikrųjų buvo. Jei tai padarai, pamatai problemą visai iš kitos pusės.

1941

Mano stilius yra lyg prasta muzikinė frazė.

1942

Debesų nepastatysi. Todėl išsvajota ateitis niekuomet netampa tikrove.

1944

Kaip gyvenime mus supa mirtis, taip ir sveiką protą supa beprotybė.

1945

Nėra protinga niršti netgi ant Hitlerio, juo labiau ant Dievo.

1946

Prie minčių būtų galima prikabinti kainas. Kai kurios kainuoja daug, kai kurios mažai. O kuo mokama už mintis? Manau, drąsa.

Jeigu žmonės kartais nedarytų kvailysčių, apskritai nenutiktų nieko protinga.

1947

Ar tik aš negaliu įkurti mokyklos, ar joks filosofas to negali? Aš negaliu įkurti mokyklos, nes, tiesą sakant, nenoriu, kad mane mėgdžiotų. Bent jau tie, kurie spausdina straipsnius filosofiniuose žurnaluose.

Regis, kad man dar toli iki šių dalykų supratimo, taigi iki taško, kai žinosiu, apie ką turiu kalbėti ir apie ką kalbėti nereikia. Nuolatos įsipainioju į smulkmenas, nežinodamas, ar apskritai turėčiau kalbėti apie tuos dalykus, ir man atrodo, kad aš, ko gero, apvaikštau didžiulę teritoriją tik tam, kad kada nors apie ją nebesvarstyčiau. Ir šiuo atveju tokie svarstymai nėra beverčiai – todėl, kad jie ne vien juda ratu.

1948

Filosofuojant reikia nusileisti į pirmapradį chaosą ir pasijusti ten kaip namie.

Tai, ką čia rašau, gali būti silpnoka; na, vadinasi, nesugebu parašyti to, kas būtų didinga ir svarbu. Tačiau šiose silpnokose pastabose slypi didelės perspektyvos.

Mūsų vaikai jau mokykloje mokosi, kad vandenį sudaro vandenilis ir deguonis, o cukrų – anglis, vandenilis ir deguonis. Kas to nesupranta, yra kvailas. Svarbiausi klausimai yra pridengiami.

1949

Vidutiniškas rašytojas turi saugotis, kad šiurkščios, netaisyklingos išraiškos per greitai nepakeistų taisyklinga. Taip jis nužudo pirmąją mintį, kuri vis dėlto dar buvo gyvas daigelis. Dabar jis sausas ir visai bevertis. Jį galima išmesti į mėšlyną. O varganas daigelis visgi buvo šio to vertas.

1950

„Didi Beethoveno širdis.“ Niekas nepasakytų „didi Šekspyro širdis“. „Lengva ranka, sukūrusi naujas natūralias kalbos formas“ – man atrodytų teisingiau.

1951

Dievas man gali pasakyti: „Teisiu tave tavo paties lūpomis. Tu purteisi iš pasibjaurėjimo savo paties veiksmais, matydamas taip elgiantis kitus.“

Vertė Saulenė Pučiliauskaitė