Kryžių kalnas

VYGANTAS VAREIKIS

Yra Lietuvoje vietų, turinčių ypatingą emocinę religinę, kiti pasakytų – kultūrinę reikšmę. Viena jų – netoli Joniškio–Šiaulių plento, prie Domantų kaimo, XIX amžiaus pirmojoje pusėje iškilęs Kryžių kalnas. Tai viena tų vietų, kuri ne tik atspindi šalies istorinę kultūrinę tradiciją Europos kraštovaizdžio kontekste, bet ir turi ypatingą aurą šiose katalikiškos Šiaurės Europos ir Šiaurės Lietuvos platumose. Galbūt būtent čia yra susikoncentravusi dvasinė Lietuvos kvintesencija…

Kaip pasakojama, Kryžių kalnas atsirado po 1831 metų sukilimo prieš caro valdžią, jau po represijų. Matyt, iš pradžių vietos gyventojai norėjo pažymėti svarbius įvykius, tokius kaip dar vienas nepavykęs 1863 metų sukilimas. Tačiau vėliau kalnas tapo tikinčiųjų religinių jausmų išraiškos vieta. Žmonės eidavo čia su kryžiais ir kryželiais paminėdami artimuosius, reikšdami viltis – pagijimo, vaikų laukimo, sūnaus sugrįžimo. Kas šiandien pasakys, dėl ko? Ne tik statydavo akmeninius ar medinius, bet ir palikdavo kryželius iš pagaliukų ar šiaudų, surinktų čia pat esančiose ūkininkų ražienose.

Lietuvoje yra daugiau, kaip šiandien madinga sakyti, europinio kultūrinio religinio paveldo vietų. Aušros vartai su Švč. Mergelės Marijos stebuklinguoju paveikslu, Trijų Kryžių kalnas, Šiluva, Pažaislio vienuolyno ansamblis, Orvidų sodyba…

Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau Kryžių kalnas išsiskiria ir šiame garbingame kontekste. Kas suskaičiuos čia kryžius, atgabentus iš visos Lietuvos kampelių ir užsienių? Pastatytus dėkojant Dievui už stebuklingą išgijimą ar jo meldžiant (kai gydytojai nebepadeda, belieka ultima ratio). Nepasiduoda žmogiškajai logikai visi norai ir lūkesčiai, susikoncentravę ant Kryžių kalno. Lietuviškoji Raudų siena…

Iki sovietų okupacijos čia vykdavo pamaldos ir atlaidai, bet Chruščiovo, kuris pasižymėjo ypatingu ateistiniu aršumu, laikais kryžiai buvo pradėti naikinti sistemingai. 1961 metais kryžiai kalne buvo nuversti buldozeriais. Dievo negalėjo būti Gagarino šalyje. Tai pasikartodavo ne kartą, bet po nakties kryžiai vėl atsitiesdavo. Kaip pati Lietuva.

To laiko nuotraukos byloja apie keletą senų iki mūsų dienų išlikusių akmeninių kryžių ant medžiais neapaugusio kalno. Prasidėjus Atgimimui Kryžių kalnas tapo masinės piligrimystės vieta, jį aplankė ir popiežius Jonas Paulius II.

_{Kalnas yra natūrali žmonių, nešančių ant jo kryžius, tikėjimo ir vilties išraiška. Bet štai Šiaulių savivaldybė, siekdama išsaugoti Kryžių kalno „sakralumą ir unikalumą“, nusprendė, kad Kryžių kalne pastatytas kryžius, aukštesnis} negu trys metrai, ar kitas statinys bus nugriautas. Savavališka statyba, vienu žodžiu. Griovimo išlaidas turės padengti statytojas. Sprendimas taip ir skamba: „Be išankstinio suderinimo bus leidžiama statyti tik medinius iki trijų metrų kryžius, koplytstulpius ir stogastulpius.“ Reglamentacija, žinoma, reikalinga, nes atsiranda keistuolių, kurie Kryžių kalne stato objektus, vargu ar susijusius su šia vieta. Tualetai ir automobilių aikštelės taip pat būtinos. Tačiau bet kokia smulki biurokratinė reglamentacija naikina šios vietos, kurią siekiama išsaugoti, „sakralumą ir unikalumą“.

Negalima čia vestis gyvuliukų, tiktai ką apie tai pasakytų šv. Pranciškus? O ir Viešpats, kaip parašyta, sukūrė visą gyvūniją ir „matė, kad tai gera“ (Pr 1, 25).

Tačiau keisčiausiai atrodo draudimas elgetauti prie Kryžių kalno. Vos atsiradus bažnyčioms ir šventoms piligriminėms vietoms elgetos visada buvo neatsiejami nuo religinio kraštovaizdžio. Aušros vartuose klūpantys vargšai (gal jie tokie ir nėra iš tikrųjų, bet ne tai svarbiausia) yra tokie pat natūralūs kaip ir juos supantys architektūros paminklai. Šventorių elgetos yra priminimas apie būties nepastovumą ir likimo laiptus, o pinigėlis, duotas vargšui, – kam sąžinės nuraminimas, o kam – tikros užuojautos išraiška.

Iš elgetos atimama lazda prie Kryžių kalno simbolizuoja visos biurokratinės sistemos emocinį nejautrumą mažesniųjų atžvilgiu. Kažin kokio aukščio kryžių reikės statyti?

LRT radijo „Savaitės komentaras“ (VI.3)