KAROLINA ŠARKAITĖ. Eilės
pa(si)rinkimai
nors atrodytų girdisi žingsniai
ilgai lipant laiptais netgi kojas paskausta
ir rudenį būna liūdna
ir šventumas kalėdų ištinka
ir gaila sulyto šunyčio
ir vidurius kartais susuka
išgalvota viskas
nuo tabako įkyriai styrančio panagėse
iki aplink liemenį susisukusių naktinių marškinių
nepakylanti geležinė vokų uždanga
taip ir likau vieniša ant liežuvio galo
tu manęs neištarei
motinos įsčiose televizorius nuolat rodė filmą
apie penkiolikmetę polietileninio maišelio
galaktikoje ieškančią paukščio giesmės
traukinys važiuoja laukiančiųjų širdies plakimo greičiu čia telpa tūkstantis vienas lagaminas įdarytas gyvenimais rinkis iš karto atmetu gerų dukrų meilužių motinų čemodanus iškrenta ir sveikuolės stipruolės feministės lesbietės vienuolės keliauninkės darbštuolės namų šeimininkės isterikės dabitos paleistuvės prie veido tinka tik tas nutriušęs su paukščiu viduje su manimi negimusia
bet jau įšalusia miegančio poza
visi keliai veda į abejonę
galėjau pasukti kitur
Vienatvė gyvena po ledu
Apgaulinga tavo vienatvė – dykumos smėlis supusto moterį,
Namus mediniais langeliais. Turi viską, apie ką svajojama –
Draugišką durų trinktelėjimą tikslią valandą,
Žinojimą, kad esi laukiamas, kad jau saugu užsimerkti.
Apgaulinga tavo vienatvė. Varva nuo stogų, pakši
Į skruostus pavasaris, kai kelio pasiilgusios kojos
Išvaiko sniegus, lavonmaišius nusirengia pievos.
Nors pėdas, įspaustas purve, skiria laikas – nesi paskutinis.
Apgaulinga tavo vienatvė trupinant duoną balandžiams –
Pačiam akimis lesant gatvės grindinį, praeivius.
Brolystei nereikia kraujo, pakanka žvilgsnių,
Naktimis išsilaipinančių toje pačioje planetoje.
Apgaulinga tavo vienatvė, kai po paskutinio stikliuko
Netyčia užmiegi nerišliai kartodamas vardą.
Atminties belaidėse jungtyse plazda gyvybė –
Abiems pusėms užtenka klausytis.
Vienatvė yra skausmo kamuolys krūtinėje,
Kai iš visų jėgų krenti ant užšalusio ežero,
Nesugebėdamas įkvėpti kūnas nutolsta
Ir tysai toks beformis laiko trūkyje, pilnas pulsuojančio supratimo,
Kad nėra ką pašaukti, kol ant šio plieninio stalo
Iš žmonių čiulpia vardus ir spjauna po ledu.
kenotafas
už kiekvieną mylėtą vyrą
po kilpą po gelstantį lapą
kenotafais nutūpti medžiai
nuo rudens geriau vynas nei skėtis
kad būtų kiek šilčiau
kiek drąsiau užsimerkt ir tylėti
tik ieškoti tavęs
kojos seniai pasiklydę
žvaigždžių subadyti pirštai
kvepia laužu plaukai
o gal vakaras dūmais virtęs
atminties juostoj įspraustas veidas
paliestas blanksta
išgalvoju naktinius pokalbius
neprisimenu balso
atrodai labiau išbyrėjęs iš knygų
nei tikras
tik mazgelis blakstienoje
laikraščiu užmuštas sapno vabalas
prie žemės prišalęs veidas
plyštantys lūpų kampučiai
seniai nebeaugu į viršų
vis gilyn į akmenį
įsigraužiu raidėmis
taškas po taško
gimdykloje visi turėjo vardus
aš turėjau apgamą prie nosies
naktimis klykiau iki dusulio
bijojau kad ateis tas kuris pirmas mane užsakė
vardą gavau bet retai juo naudojausi
vengiau žmonių nes atrodė
kiekvienas moka skaityt mano ženklus
o jų laikui bėgant daugėjo
buvau galinė namo siena kurioje pasirašoma
vaikai kartais klausdavo
koks jausmas būti pažymėtai
motina sakė esi ypatinga
rugpjūtį čia sukrenta žvaigždės
jeigu kas ir nukrisdavo
tai nebent girtas kaimynas
rytais gremždavau rankas šlaunis pilvą
kartą norėdama įrodyti kokia esu didelė
nuėjau parnešti vandens iš šulinio
surūdijusiam kibire pamačiau
paskendusį savo veidą
iki šiol šąla pirštai tos pačios
nemirksinčios akys žiūri iš vidaus
bando kažką pasakyti
šūvių neišgirdę šešėliai benamiais lieka
vaike esi prakeiktas
amžinos šitos kapinės
mes čia tik žaidžiam
apsirengiam tėvų drabužius
sugalvojam taisykles
niekada manęs nepalik
pabučiuok prieš ir po darbo
šypsokis praeiviams
bet į akis per ilgai nežiūrėk
aš pagimdysiu sūnų
ir pavadinsiu tavo vardu
kad galėčiau garsiai ištarti
klausytis kojų dundenimo
įsivaizduoti kad sugrįžai
vaikystėje turėjai medinį šautuvėlį
nematomos kulkos smigo į kūnus
kuo tiksliau suvaidinti mirtį
kol kiti vilko peršautas kojas
aš tysojau patvoryje ir laukiau
kada ateisi uždengti akių
paėmei mano ranką
norėjai kažką pasakyti
tikriausiai šis ginklas netikras
nebijok užsimerk mano meile
prašvitus radau išlūžusią tvorą
pievelė seniai nešienauta
delne spaudžiu per ilgą rankovę
