IRMA ANTANAITYTĖ. Eilės

Tėvo rėžtoj pradalgėj

išvargę sugula mano herojai,

indėnų karo balsai

sklaidos birželio ore…

Kartono arkliukas cakteli

kanopom prieš miegą kišenėj,

įsipilu pieno, matau –

Dievas ištirpęs jame.

Legolas

Kas šimtą metų baltų tavo lankas

iššauna strėlę nežemiško plieno:

suklumpa žvaigždės, mėnuliai ir tampos

žirgai neramūs vandens karalystėj.

Nuščiūva miškas, tyla susprogdina

ausies būgnelį įsiutusiam troliui,

parkrinta vėjas ant lapo purienos

bei miršta.

Kas šimtą metų baltų tavo strėlės

kalnų tarpekliuose sugelia priešą

ir stingsta gyvybė į ledą jo delnuose.

Kas šimtą metų baltų išdainuoju –

mes nemirtingi, mes lyg Aitvarai.

Jon Snow

Vilko balsas pažadina sapną,

susisupki į kailį, eime, pasakai

ir matau, kaip virš durų

sprogsta žvakidžių liepsna.

O senieji dievai, čia taip šalta,

nors virš bokštų – drakono ugnis,

man po kojom be garso numiršta

ryto metas, naktinis drugys…

Tau iš paskos per amžius nespėju,

susvyruoja pasaulio ašis,

o nuo kalno ramiai viską stebi

apšerkšnijusi Vilko akis.

Prašymas

Atsiimkit mane, milžinai,

aš čia būti nenoriu,

kartoju –

išbadytom akim slibinai

vaikšto žmonės

per būtį į rojų.