Blogiau nuo komiksų nepasidarys, o pagerėti – gali

Debiutai

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ – jaunosios kartos kūrėja, semiotikos studentė, išgarsėjusi charizmatiškais ir dažniausiai subtiliai juokingais komiksais. Piešia komiksus ne tik tinklaraščiui ar į stalčių, bet ir „Šiaurės Atėnams“, „Literatūrai ir menui“, „Mokslui ir menui“, dalyvauja piešimo dirbtuvėse.

– Sveika, Migle. Tave turbūt jau ėmė varginti panašūs interesantai kaip aš, norintys pakalbėti apie tai, apie ką tau kalbėti gal jau pabodo – apie komiksus, semiotiką, keptas bulves?

– Sveikas! Varginti tai manęs nevargina, netgi smagu. Bet truputį stebina, kodėl žmonės nori mane kalbinti. Nei aš žymus žmogus, nei kokios nors srities specialistė, nei kokia hiperišskirtinė (t. y. nevaikščioju su arbatinuku ant galvos, nebent namie). Man smagu, kai žmonės nori iš manęs imti interviu, bet nežinau, kodėl jie to nori. Aš turbūt neimčiau iš savęs interviu.

– Jei taip, pasakyk bent du dalykus, dėl ko iš tavęs žmonės interviu vis dėlto ima.

– Paprastai dėl komiksų. Dar sykį vaikystėje mokyklos šventėje vaidinau Dėdę Rudenėlį, tuomet rajono laikraštis iš manęs paėmė interviu dėl to, kad buvau Dėdė Rudenėlis.

– Kada ir kodėl pradėjai piešti komiksus?

– Komiksais kiek nuosekliau pradėjau užsiiminėti nuo tada, kai bendrakursiai pradėjo juoktis iš piešinėlių, kuriuos atlikdavau per paskaitas. Jie buvo labai kvaili (piešinėliai, ne bendrakursiai) ir dabar dauguma iš jų man nepatinka (vis dar apie piešinėlius). Nors ne visi ankstyvieji komiksai atrodo visai kvaili.

Kadangi labai smagu gauti teigiamų atsiliepimų, pradėjau komiksų piešti daugiau ir dėti juos į tinklaraštį, o paskui viskas kažkaip įsivažiavo. Taigi: kai nebegausiu komplimentų, nustosiu ir paišyti. Nebent iki tol būsiu pasirašiusi kokių sutarčių arba šiaip nebemokėsiu daryti nieko kita.

Vaikystėje, aišku, irgi piešdavau. Bet vaikystėje, kaip turbūt ir visi, apskritai visokį velnią darydavau – rašydavau, siūdavau, pjaustydavau, klijuodavau etc. Be visų šių talentų, turėjau dar ir talentą nieko nepadaryti iki galo ir neišmokti nieko gerai.

– Ar jauti didėjančią komiksų paklausą Lietuvos rinkoje? Vis dėlto pieši bent dviem trims kultūros leidiniams, kur dar kiti projektai…

– Sutinku, kad komiksų populiarumas Lietuvoje didėja – kita vertus, galbūt aš daugiau bendrauju su žmonėmis, kurie domisi komiksais. Štai mano tėtis sykį norėjo paklausti, kaip man sekasi paišyti, bet užmiršo, kaip vadinasi tas dalykas, kurį aš paišau, taigi paklausė: „O kaip tau sekasi su tais tavo… telebambais?“

Taip pat sunku tai įvardinti kaip paklausą būtent komiksams – man atrodo, komiksai yra labiau išraiškos būdas negu žanras. Daugybė įvairiausių istorijų, idėjų, vaizdų gali būti išreikšta komiksais. Gal dabar mažiau bijome su jais eksperimentuoti?

– O kodėl bijojome anksčiau?

– Ne tą žodį pavartojau. Tiesiog buvo mažiau eksperimentavimo su šia forma. Nors ir to negalėčiau griežtai teigti: yra ir buvo žmonių, kurie piešia karikatūras, komiksus vaikiškiems žurnalams, o štai susidomėjimas manga, manau, Lietuvoje prasidėjo gerokai anksčiau, negu komiksai tapo populiarūs. Čia gal klausimas apie tai, kas kuriuo metu labiau išlenda į viešąją erdvę? Neturiu pakankamai informacijos apie komiksų vystymąsi Lietuvoje, kad nedvejodama atsakyčiau į šį klausimą.

– Ar yra neetiškų komiksų, arba – klausiant iš kitos pusės – kokio pasiūlymo piešti atsisakytum? Galų gale, kaip vertini juodąją Joan Cornellos kūrybą?

– O, Joan Cornella man labai patinka! Nemanau, kad juodasis humoras yra kuo nors blogesnis už kitas humoro rūšis.

Neturiu apibrėžimo, kas yra neetiškas komiksas, bet manau, kad dažnai už komikso, kurį pavadinčiau neetišku, slypi kažkokie jį piešusio arba užsakiusio žmogaus interesai.

Taip pat atsisakyčiau piešti tai, kas man atrodytų neįdomu. Arba jei matyčiau, kad nieko gero ir įdomaus nenupieščiau tam tikra tema. Man gana svarbu, kad pačiai būtų įdomu tai, ką paišau, kad turėčiau nemažai laisvės.

– Bet taip tu supriešini galimybę užsidirbti ir laisvą valią, kas dažnai veda į… Na pastarojo meto menininkų gyvenimo dramos buvo gana spalvingos.

– Ne, nenoriu daryti apibendrinimų, tik sakau, kaip šiuo metu atsirenku, ką paišyti. Gal po poros metų paišysiu tai, kas man nebus įdomu, arba darysiu visai ką kita.

– Koks darbas savo puikumu tau būtų Siksto koplyčios freskų atitikmuo?

– Turbūt kelionė į praeitį ir komiksai Lasko oloje. Tuos originalius irgi palikčiau, bet pripaišyčiau dar ir naujų.

– Tau paminėjus olą, prisiminiau slaptą „WikiLeaks“ būstinę kažkur kalne / oloje. Ar šiuolaikiniams menininkams svarbi spaudos ir žodžio laisvė, ar esminis yra tas pasaulis, kuriame esi užsidaręs (-iusi) ir kuriame viskas vyksta be pašalinio pasaulio įtakos?

– Galima sakyti, kad kūrinys bet kokiu atveju yra apie pasaulį, t. y. pasaulis kažkokiu būdu jame reiškiasi, atsispindi. Naudotis vaizduote ir „vidiniu pasauliu“, aišku, gerai, bet čia kaip su fokusininku, kuris traukia daug surištų spalvotų kaspinų sau iš kišenės – kažkas turėjo juos prieš tai ten įdėti.

Žodžio laisvė visada svarbu, ne tik menininkams.

– Koks gražiausias dalykas, kokį esi mačiusi gyvenime?

– Tavo šypsena, kai sykį nupirkau tau alaus. O jei rimtai, tai yra daug gražių dalykų. Labiausiai mėgstu žiūrėti į vidinius namų kiemelius – žinai, būna tokie seni daugiabučiai, kurių fasadas atgręžtas į gatvę, o viduje yra dar mažas kiemelis, kur stovi pora kibirų ir kokia skalbinių virvė ištraukta, ant sienų matosi visokie vamzdžiai. Fasadai kartais irgi būna gražūs, irgi malonu žiūrėti. Taip pat labiausiai mėgstu žiūrėti į šunis, ypač taksų veislės. Kai taksai žaidžia, tai širdis džiaugsmu pilasi. Gal tai ir yra gražiausias dalykas pasaulyje? Dar labiausiai mėgstu žiūrėti į Davido Shrigley darbus, neatsibosta niekada. Dar medūzos gražu, paukščiai kiviai.

– Kaip padrąsintum jaunesnius (arba ne) kolegas, norinčius ir galinčius, bet nedrįstančius piešti ar atverti kitų savo gebėjimų arsenalo?

– Sakyčiau – pieškit, blogiau nuo to nepasidarys, o pagerėti gali.

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt